Rekonstrukcijos iššūkiai

Seniausias teatro pastatas Lietuvoje – Klaipėdos dramos teatras – neišvengiamai laukė pokyčių, kurių per šimtmetį buvo ne vienas, tačiau reikšmingiausias lūžis įvyko 1982 m., kai teatrą apleido trupė ir įsikraustė statybinė technika. Galima teigti, kad teatras buvo rekonstruotas, tačiau iš tikrųjų jis buvo visiškai nugriautas, išsaugant fasadinę sieną, ir pastatytas iš naujo. Deja, labai prastai ir nekokybiškai.

Istoriniuose pastatuose teatras sunkiai išsiteko – žiūrovai, įėję į jaukią, tačiau suspaustą ir mažą fojė, iškart galėdavo patekti ir į salę. Scenoje tebuvo vos keli dekoracijų keltuvai, pasenusi apšvietimo bei elektros sistema, o apie modernias technologijas nebuvo nė kalbos. To meto Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas pasakojo, kad „naujo teatro statyti neketinome, tačiau esamą pastatą rekonstruoti ir jį praplėsti pavyko“.[1]

Kai Sovietų Sąjunga gyveno penkmečio planais ir dažnai viskam stigo pinigų, apie didelio masto rekonstrukciją, ko gero, niekas negalėjo pagalvoti, tačiau uostamiesčiui nusišypsojo sėkmė, mat, pasak amžininkų, Valstybinio plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys buvo didelis kultūros gerbėjas, o jam pritarė ir kultūrai palankus tuometis finansų ministras Romualdas Sikorskis. Bet didžiausias veiksnys, pasak Greičiūno, buvo „A. Drobnio žmona, Lietuvos akademinio dramos teatro aktorė Lidija Kupstaitė. Kartą A. Drobnys su žmona viešėjo Klaipėdoje ir jam pavyko susipažinti su Klaipėdos teatru. Pavaikštinėjome, parodėme, kad čia to mažai, to mažai. Turėjome ir eskizų, kaip atrodytų pastatas po rekonstrukcijos, pasiruošę. Ta proga ir sakome, kad ne tiek ir daug pinigų tam prireiktų, gal kokių dviejų milijonų rublių. O L. Kupstaitė kumšt jam į šoną: Tėvai, juk reikia padėti Klaipėdai. Taip ir buvo žengtas žingsnelis. Aišku, tų dviejų milijonų užteko tik pradžiai. Paskui reikėjo ir daugiau.“[2]

1982–1990 m. vykusi teatro rekonstrukcija sukėlė tikrą galvos skausmą administracijai, kuriai reikėjo ne tik rasti patalpas darbuotojams ar sandėlius dekoracijoms, bet ir organizuoti darbą taip, kad veikla nenutrūktų. Trupė ėmė daug ir intensyviai gastroliuoti, vaidinti pačiose įvairiausiose Lietuvos vietose. 1983 m. rugsėjo 13 d. prasidėjusios gastrolės Kaune truko net dvidešimt dienų. Išvykai buvo parengti septyni praėjusio ir ankstesnių sezonų pastatymai, o spektakliai „Sename dvare“ ir „Nakties žaidimai“ buvo vaidinami po šešis kartus.[3] Teatras vykdė savo įsipareigojimus žiūrovams, tačiau to nebuvo galima pasakyti apie statybininkus – darbai vėlavo, trūko medžiagų, o, kaip pastebėjo Vytautas Bajoras, „į teatro statybą tinkuotojai, dažytojai, dailidės, santechnikai, elektrikai ateina tada, kai jau niekur kitur Klaipėdos zonoje, kuri, kaip žinia, apima aštuonis rajonus, nebelieka nė vieno atiduodamojo objekto. Kaip sakoma, kas liko – dėl Miko. Šis likimas ištiko ir teatro priestatą, be kurio pirmasis spektaklis irgi neįvyks. Šiemet pirmąjį ketvirtį čia buvo užplanuota darbų už 50 tūkstančių rublių. Nepadaryta nė už kapeiką. <...> Tie 98 poliai, kurie turėjo būti sukalti, gali nukelti teatro atidarymą nežinia kuriam laikui. Reikalas tas, kad architektai suprojektavo labai įmantrią priestato perdangą. Sudėtingos konfigūracijos konstrukcija turi būti išlieta iš monolitinio betono.“[4]

Dramos teatro trupė įsikūrė Muzikiniame teatre, tačiau 1987 m. ir šis pastatas buvo pradėtas rekonstruoti, tad benamiai aktoriai prarado ir laikinuosius namus. Prieš keletą metų atidaryti Žvejų kultūros rūmai teatrą priimdavo tik išimtiniais atvejais, taigi vienintelė viltis bei pragyvenimo šaltinis buvo ilgos ir varginančios gastrolės. Aktorės Nijolės Sabulytės prisiminimuose pirmoji teatro rekonstrukcija liko paženklinta skausmu: „Glaudėmės Muzikinio teatro pastogėje. Pirmoji teatro rekonstrukcija mūsų taip negailestingai neišblaškė, kaip antroji. Bet per kraustynes dingo daug taip sunkiai kaupto rekvizito, dekoracijų, kostiumų. Kai kurie aktoriai benamystę išgyveno kaip savo asmeninę tragediją – be „savo“ grimo kambario, dažnai ir be vaidmenų. O tai aktoriui tolygu mirčiai. Per savo nebrandą, daug ko nesuvokdama ir nesuprasdama, tuo laikotarpiu teatro legendai Vytautui Kancleriui pagiedojau: „Kaip svajočiau Jus pamatyti karaliaus Lyro vaidmenyje...“ Tolerantiškasis, demokratiškasis aktorius nepuolė „versti vidurių“, pasakė tik tiek: „Oi, džiaugčiausi ir girtuoklėlio vaidmenį gavęs...“[5]

Tačiau nepaisant sunkumų aktoriai ir toliau kūrė bei puoselėjo tradicijas. Štai nepriklausomybės aušroje Bronius Gražys ir Vytautas Kancleris teatro dienos proga pradėjo leisti žurnalą pavadinimu „Klakeris“. Pasak Gražinos Juodytės, „Klakeris“ – metinis, vienkartinis, nepartinis gausiai iliustruotas Klaipėdos dramos teatro leidinys, leistas 1989–2000 metais, pirmą kartą atsivežtas į Teatro dieną Vilniuje, labai sudomino teatralus. Mat žurnaliuke buvo ne tik Klaipėdos dramos teatro gyvenimo atspindžių, bet ir epitafijų, dedikacijų kolegoms iš kitų teatrų, Balio Barausko ir Sofijos Kanaverskytės Lietuvos aktorių šaržų. Kai nuostabioji Rūta Staliliūnaitė į sceną išėjo sakyti prakalbos, įsižeidė, kad beveik visi teatralai buvo įnikę į „Klakerį“, – kiekvienas skaitė tai, kas sudomino, arba vertino jam skirtą epitafiją, dedikaciją ar šaržą.“[6]

Po ilgų klajonių metų ir statybinių nesusipratimų 1990 m., ekonominės blokados įkarštyje, įvyko atidarymo renginys, į kurį aktoriai su visa teatro bendruomene bei klaipėdiečiais atkeliavo pėsčiomis nuo Muzikinio teatro, pasidabinę kostiumais iš naujausių spektaklių. Aktorius Vytautas Kancleris eitynėse vedėsi žirgą, o vėliau prie rekonstruoto teatro durų kartu su Broniumi Gražiu, apsirengę Napoleono armijos generolų uniformomis, baltomis pirštinėmis plėšė bilietėlius. Sako, daugelis aktorių tos „misijos“ atsisakė. O juodu ir čia buvo didingi – įplėšia bilietėlį, atiduoda pagarbą, damoms ranką pabučiuoja. Teatras dar prie teatro durų.[7]

Istoriniai namai praktiškai buvo sunaikinti. Pagrindinis pastatas rekonstrukcijos metu išlaikė tik originalią sieną, žvelgiančią į Anikės skulptūrą. Visa kita buvo nugriauta ir pastatyta iš naujo. Aikštę nuo vis intensyvėjančios dabartinės Pilies gatvės atskyrė naujasis priestatas, kuris darniai sujungė senąjį laikotarpį su naujuoju. „Pirminis projektas priestato nenumatė, tačiau 1984–1985 m. ši idėja konceptualizuota galvojant, kaip formuoti aikštės priešais teatrą kompoziciją, atribojant ją nuo eismo keliamo triukšmo <...>.“[8]

Prieš pat atidarymą teatro vadovu tapo Romas Pletkauskas, kuris, pasak Gražinos Juodytės, „visą gyvenimą nekentęs biurokratų, vis dėlto puikiai žinojo SSRS biurokratinius koridorius, septynerius  metus išdirbęs režisieriumi Maskvos pavaldumo kino studijoje, paraleliai rengęs kino filmų festivalius, paskui tą patirtį perkėlė ir į Lietuvą, surengdamas didelius ir įsimenančius renginius. <...> Tokiems dalykams reikėjo jėgos ir drąsos įveikti biurokratinius barjerus. Laikydavosi principo – pradėti nuo aukščiausių valdininkų, o ne nuo biurokratėlių, tupinčių ant žemiausių ministerijų ar kitų svarbių kontorų laktų. <...> Kažkokiu būdu iš Švedijos parsigabenęs „Volvo“ su užrašu „Klaipėdos dramos teatras“, per Lietuvos blokadą, jau paskelbus nepriklausomybę, įsisodinęs Povilą Gaidį ir Vytautą Kanclerį rūkdavo tiesiai pas kultūros ministrą Dainių Trinkūną ar finansų ministrą Romualdą Sikorskį.“[9]

Didžiulė naujovė teatre buvo Mažosios salės įrengimas, kurios pagrindinė staigmena žiūrovams – besisukantis amfiteatras. Spektaklių metu sukdavosi ne scena, o žiūrovai. Buvo restauruotos dar tarpukariu pagamintos istorinės salės kėdės, taip pat praplėstos ir naujai įrengtos techninės patalpos, kuriose įsikūrė dekoracijų dirbtuvės, aktorių grimo kambariai. Daugiausia kritikos sulaukė Didžioji salė, kuri buvo visiškai perdaryta ir prarado vokiškąją architektūrą bei puikią akustiką.

Pasikeitęs pastatas traukė žiūrovus ne tik dėl naujovių, bet ir dėl repertuaro. Atidarymo proga teatras pristatė net dvi premjeras – Didžiojoje salėje publika išvydo Povilo Gaidžio režisuotą Juozo Grušo „Herkų Mantą“, o naujai suformuotoje Mažojoje salėje režisierius Alvydas Vizgirda pristatė Eugene’o O’Neillo pjesę „Elektrai skirta gedėti“.

To meto spauda naująjį teatrą vertino įvairiai. Štai Pranas Martinkus nuogąstavo, kad naujajame pastate ryškėja aktorių tarties problemos. Stebėdamas „Herkų Mantą“ autorius teigė, kad „šioje dramoje maža išorinio veiksmo – visa jos esmė tekstas, dargi net ne tekstas, o potekstė. Tačiau kaip tą esmę suvokti, jei vietoj rišlios kalbos, aiškiai artikuliuojamų žodžių girdi kažkokią garsų samplaiką, ištisą kalbinės išraiškos neturintį garsų srautą, net nepasiekusį žiūrovo ausų.“[10]

Janina Bačiliūnaitė džiaugėsi, kad į teatrą negalima nusipirkti bilietų, publika tiesiog veržiasi pamatyti naujojo pastato bei premjerų, „jau vien tai, kad tais vakarais, kuomet čia rodoma J. O’Nilo „Elektrai skirta gedėti“, žiūrovai laukia atliekamo bilieto. Po šitiekos Dramos teatro stumdymo metų, sutikite, šitai yra maloni staigmena.“[11] Autorė teigė, kad šis „<...> spektaklis yra reiškinys uostamiesčio teatriniame gyvenime. Iki šiol neteko matyti Klaipėdos dramos teatro spektaklių, kur su tokia menine jėga būtų prabilta į žmogų, į moterį. Liūdniausia, kad spektaklį „Elektrai skirta gedėti“ Klaipėdoje lydėjo tik... tylus žiūrovų antplūdis. <...>“[12]

„Herkaus Manto“ premjera taip pat neliko neaptarta spaudoje. Šaliai atkūrus nepriklausomybę simbolišku buvo laikomas Juozo Grušo veikalas, primenantis istoriją, kurią Povilas Gaidys interpretavo savaip, tačiau nebesulaukė savojo „aukso amžiaus“ sėkmės. „Lenkiu galvą prieš „Herkaus Manto“ spektaklio kūrėjus, bet triukšmas šiame spektaklyje priminė anksčiau Klaipėdos dramos teatre statytus ir savo laiku pelniusius simpatijas „Dramblį“, „Proletarinį laimės malūną“... Galbūt pastaruosiuose spektakliuose nereikėjo intelektualumo, užteko buitiškų detalių. „Herkus Mantas“, regis, kaip tik ir stigo intelektualumo, pakylėjimo, kurį sutinkame spektaklyje „Elektrai skirta gedėti.“[13]

Galima sutikti su nuomone, kad į naują objektą žiūrima kitaip. Atrodo, savaime suprantama, kad naujasis teatro pastatas bus nauja traukos vieta uostamiestyje. Galų gale, kas nenorėtų sugrįžti ten, kur nebuvo net aštuonerius metus? Naujasis pastatas niekuomet nebus tik pastatas, jame gyvena kuriantys žmonės, kurie užsikrauna naštą dar daugiau dirbti, mat yra labiau matomi. Tokiai nuomonei pritarė teatrologė Gražina Mareckaitė, teigdama, kad naujieji teatro rūmai įpareigojo trupę naujiems darbams: „Mes, senieji šio teatro žiūrovai, galime nujausti, koks bus, tarkime, Povilo Gaidžio pastatytas „Herkus Mantas“ su pažįstamais aktoriais, su Vitalijaus Mazūro scenografija, su dideliu pragyventų dešimtmečių bagažu... Teatras, pasirinkęs jau legendinę J. Grušo tragediją <...>, atsiliepė į situaciją tiesiogine prasme – premjeros dienomis televizija ir radijo bangos plačiai skleidė šio pasaulio galingųjų nuosprendį: pamario kraštas – ne lietuvių žemė. <...> Gimtinės praradimo, kovos, kryžiaus ir kardo, tragiško istorinio akligatvio motyvai krito į žiūrovų salę kaip į išpurentą dirvą. Šio teatro kelyje naujo iš tiesų nedaug. Smarkiai suglaudinę tragedijos tekstą, atsisakę kai kurių puošnybių, sukoncentravę dėmesį į pačius įvykius, spektaklio kūrėjai išvengė melodeklamacijų, retorikos ir kitų romantinėms dramoms pavojingų rifų. Pagaliau Klaipėdos teatrui ir režisieriui P. Gaidžiui visais laikais tai buvo svetima. <...> Atstatyti teatro rūmai klaipėdiečius įpareigoja iš tiesų naujiems darbams.“[14]

Tačiau restauruotu pastatu, džiugiomis premjerų nuotaikomis bei pučiančiais naujais meniniais vėjais kritikai ilgai nesidžiaugė. Laikui bėgant keitėsi režisieriai, meninė teatro koncepcija, nepriklausomybė netryško milžiniškais finansais, tad teatrui teko taikytis ir laviruoti tarp intelektualių pjesių bei publikos skonio ir, žinoma, pajamų. Tokia teatrinė politika nepraslydo pro akis Irenai Aleksaitei, kuri pastebėjo, kad „repertuaro proporcijos idealiai popieriuje išlaikytos (rimčiausi, gražiausi pjesių pavadinimai). Bet ne jie renka pinigus iš žiūrovų. O – „Nepaprastas sapnas“, „Reikia melagio“, „Keistuoliai iš varjetė“... Visa tai primena drovią panelę, kuri norėtų išlaikyti ir skaistybę, ir „šiek tiek“ nusidėti. Gaila, kad Klaipėdos teatras grįžta į senus laikus ir pėdina paskui žiūrovą. Gaila, kad šis teatro laivas, kažkada drąsiai skrodęs audringas bangas, linkęs šiandien pasirinkti ramų užutekį.“[15]

Publika teatrą lankė, mylėjo ir palaikė, kritikai juo nebesidžiaugė, 1996 m. trupę papildė antroji Povilo Gaidžio aktorių laida, dalis senosios kartos veteranų paliko šį pasaulį ar išėjo į užtarnautą poilsį, virė savotiškas teatro gyvenimas, persmelktas laimėjimų, pykčių ar intrigų, be kurių neapsieinama, tačiau niekas negalėjo įsivaizduoti to siaubo, kad prabėgus vos keletui metų po ilgos ir sudėtingos rekonstrukcijos teatro sienos pradės skilinėti ir taps siaubingu antrosios rekonstrukcijos pranašu.

Bus daugiau