Studentų teatras kaip bendruomeninis įvykis

Teatras – laiko menas. Ir ne tik todėl, kad jo būties sąlyga yra laikas, bet ir todėl, kad jis tiek savo turiniu, tiek forma itin glaudžiai susijęs su jo kūrimo metu vykstančiais įvykiais. Todėl nenuostabu, kad liepos 8–13 dienomis Vilniuje vykęs XIII pasaulinis Tarptautinės universitetų teatrų asociacijos (AITU-IUTA) kongresas ir tarptautinis universitetinių teatrų festivalis subūrė dalyvius iš viso pasaulio bendram tikslui – apmąstyti universitetinio teatro vaidmenį globalių iššūkių akivaizdoje. Pasauliniai universitetų teatrų kongresai, kuriuos kas dvejus metus organizuoja 1994 m. Belgijoje, Lježo universitete įkurta Tarptautinė universitetų teatrų asociacija, iki šiol yra vykę įvairiuose penkių žemynų miestuose. Vilnietiškas renginys – pirmąsyk organizuotas Baltijos šalyse – išsiskyrė tuo, kad spektakliai vyko ne tik „Lėlės“ teatro bei „Meno forto“ erdvėse, bet drauge su diskusijomis buvo integruoti ir į autentišką XVI a. Vilniaus universiteto aplinką, menančią XVI–XVIII amžiuje joje klestėjusį mokyklinį jėzuitų teatrą. Taip renginyje mokyklinio teatro tradicijos buvo estetiškai sujungtos su šiuolaikiniais universiteto teatro eksperimentais. Kadaise dar Aristotelis apie jaunus žmones yra sakęs, kad jie viską daro peržengdami ribas – jie myli per stipriai, nekenčia per stipriai ir visur elgiasi taip pat. Todėl teatras universiteto trupėms – kaip tik toji vieta, kurioje „per stipriai“ niekada nebūna per stipru. Mat, parafrazuojant dramaturgą Lajosą Egri, šis maksimalizmas ir emocija teatrui yra tokia pati būtina, kaip lojimas šuniui.

Būtent šis jautrus ir bekompromisis universitetų teatrų kūrėjų žvilgsnis į didžiausius mūsų dienų geopolitinius bei socialinius lūžius šešias dienas trukusiame renginyje skleidėsi per labai konkrečias diskusijų kryptis. Pranešėjai analizavo skaudžias dabarties krizes – nuo karo traumų, politinio nestabilumo ir migracijos iki klimato kaitos bei ekologinės atsakomybės. Drauge ieškota ir naujų teatrinės raiškos formų, svarstant, kaip pandemijos patirtys ar dirbtinio intelekto įsiveržimas keičia scenos meną bei verčia iš naujo permąstyti paties universitetinio teatro vaidmenį kintančiame pasaulyje.

Teorines įžvalgas vaizdžiai iliustravo festivalio spektakliai. Pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatro studija „Palėpė“ parodė sceninį darbą „ACH,UI!“, sukurtą pandemijos laikotarpiu; jame pavydėtinai meistriška, kone akrobatiška dviejų aktorių kūno kalba tapo pagrindine išgyvenimo patirčių karantino metu išraiška. Klaipėdos universiteto studentų teatras pristatė pastatymą pagal Gintaro Grajausko pjesę „Tinklas“, kurioje aktualizuota virtualaus bendravimo socialiniuose tinkluose pavojaus tema. Tai pabrėždami aktoriai scenoje bendravo gyvai susijungę per „Zoom“ platformą. Ne mažiau įtaigi buvo ir Kauno technologijos universiteto teatro studijos „44“ absurdo komedija „Sistere tempus“, kurios ašis – mokslininkų atrastas prietaisas, galintis sustabdyti laiką.

Kolumbijos Kaldaso universiteto tarpdisciplininis judesio performansas „Migranto kūnai“ iškėlė realios būties ir vaiduokliškų prisiminimų temą, perteikdamas migranto kūno paradoksą – kūnas išvyksta, bet niekada visiškai neatsiskiria nuo tų, kurie liko. O Vilniaus universiteto šokio spektaklyje „Replika“ per ekspresyvią kūno plastiką ir scenografijos efektus buvo gilinamasi į nenutrūkstamą gyvybės ir mirties ciklą, kurį palaiko kaskart atgimstančios, su tais pačiais būties klausimais susiduriančios kopijos. Šią gilią tematinę liniją pratęsė ir pačių festivalio šeimininkų – Vilniaus universiteto dramos teatro – spektaklis „Žadėtoji“. Tai – savita Williamo Shakespeare’o tragedijos „Romeo ir Džiuljeta“ interpretacija, kuri išsiskyrė meniniu išbaigtumu ir poetiniais simboliais, leidusiais į gerai žinomą meilės istoriją pažvelgti per gilią atsakomybės bei praeities nuodėmių prizmę.

Ekspresyvia vaidybine raiška bei judesio plastika pasižymėjo Kosta Rikos universiteto pastatymas „Bet aš nebesu aš“, sukurtas pagal Federico Garcíjos Lorcos eilėraščių rinkinį „Romancero Gitano“; šis spektaklis atskleidė Centrinės Amerikos teatro kultūros vaizdinių išraiškingumą. Pasitelkę Šiaurės Indijos klasikinio šokio formą „Kathak“, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto šokėjai performanse „Fragmentai“ parodė ne tik Indijos šokio judesių bei spalvų įvairovę, bet drauge gvildeno ir migracijos temą.

Festivalio organizatoriai sumaniai ir produktyviai išnaudojo visą renginio laiką. Spektakliai, pranešimai, diskusijos ir kūrybinės dirbtuvės buvo sujungti taip, kad perėjimai tarp teorinių analizių ir įvairių formų pasirodymų būtų lengvi ir natūralūs. Intensyvų renginio ritmą organizatoriai paįvairino teatralizuotais gatvės renginiais, tapusiais ne tik renginio reklama, bet ir tiltu tarp uždaros teatro erdvės ir realaus gyvenimo. Šiuo tiltu į spektaklius užsuko nemažai žiūrovų, kurie iki tol to daryti net neketino. Meninę spektaklių kokybę turbūt geriausiai atskleidžia tai, jog patekę į pasirodymus italų, ispanų ar prancūzų kalbomis, žiūrovai reagavo taip, tarsi jokio supratimą apsunkinančio kalbos filtro net nebūtų egzistavę. Šitai patvirtino ypatinga estetine švara išsiskyręs Santjago de Kompastelos universiteto teatro trupės „Aula de Teatro“ spektaklis pagal Pascalio Ramberto pjesę „Seserys“. Taip pat – Turino universiteto teatro trupės „Tan tan teatro“ „Makbetas“ pagal Eugène’o Ionesco pjesę, pasižymėjęs groteskiškumu ir nubrėžęs savotišką analogiją su šių laikų politiniais įvykiais. Skaidria vaidybine raiška bei intensyviu ritmu žiūrovų dėmesį iki paskutinės minutės išlaikė Urbino „Carlo Bo“ universiteto trupė „Aenigma“, pristačiusi Franzo Kafkos romano „Procesas“ sceninę variaciją.

Visai kitokį – interaktyvų – ryšį su publika mezgė belgai iš Lježo universiteto karališkojo teatro. Nuolat salę kalbinę ir judinę aktoriai vietoj įprastų programėlių įteikė žiūrovams įlaipinimo pasus. Su jais publika pateko į spektaklį „Turbulencijos“, pavertusį žiūrovus imituojamo skrydžio dalyviais. Išskirtine meistryste sužibo ir Šveicarijos, Lugano teatro trupė „Il Funambolo“, parodžiusi spektaklį „Šventa meilė“. Vienintelės aktorės gebėjimas scenoje valdyti net tris lėles buvo toks subtilus ir profesionalus, kad net ir nežinant siužeto, pasigėrėjimas jos vaidyba visiškai kompensavo kalbos barjerą. Meniškai įtaigus pasirodymas taip prikaustė dėmesį, kad tekstą apie kunigų pedofiliją buvo galima suvokti tiesiog kaip garsinį šio spektaklio foną.

Lietuvos žiūrovams, puikiai žinantiems karo Ukrainoje realybę, itin artimas ir suprantamas buvo Kyjivo Ivano Karpenko- Karyi nacionalinio teatro, kino ir televizijos universiteto Lėlių teatro katedros spektaklis „Vertep. Viltis“. Kristaus gimimo fone atsiradusios nuožmios, viską aplinkui niokojančios jėgos net ir be papildomų paaiškinimų buvo suvokiamos kaip tragiškų Ukrainos įvykių metafora. Karo tema atsiskleidė ir Mykolo Romerio universiteto teatro filme „Getas“, kuris buvo sukurtas teatro trupei pastačius Joshua Sabolio to paties pavadinimo spektaklį, kuriuo siekta menine forma atgaivinti tuos, kuriems nebuvo lemta gyventi.

Renginys parodė, kad universitetų teatruose studentai ne tik realizuoja savo kūrybines ambicijas ar praėję šią mokyklą vėliau pasirenka profesionalų vaidybos bei režisūros kelią, bet ir plečia kultūrinį akiratį bei ugdo pilietinę brandą. Universitetinė scena tampa ta unikalia erdve, kurioje asmeninė jauno žmogaus patirtis ir vidiniai ieškojimai transformuojasi į visuomenei suprantamą meninę kalbą.

Didžiausia šio renginio dovana tapo jo atvirumas visuomenei – visą savaitę visi spektakliai, skirtingai nei įprasta komerciniame teatro pasaulyje, žiūrovams buvo rodomi nemokamai, ir salės visų spektaklių metu buvo pilnutėlės. Tai leido Vilniaus miestui ir jo svečiams ne tik stebėti, bet ir patiems tapti šios gyvos teatro šventės dalimi. Visą renginį, demonstravusį visuomenės ir jaunųjų kūrėjų dialogą, taip ir norisi pavadinti nepriekaištingai tiksliu Jeano-Paulio Sartre’o minties patvirtinimu – teatras pasiekia savo tikslą tik tuomet, kai tampa bendruomeniniu įvykiu, sujungiančiu žmones bendram išgyvenimui.