Kodėl vis dar statome „Mindaugą“?

Premjeros retai leidžia suprasti, kam iš tiesų kuriamas spektaklis. Salėje dominuoja kritikai, kolegos, kūrėjų draugai ir artimieji, o atsitiktinių, tiesiog iš smalsumo atėjusių žiūrovų būna nedaug. Todėl tikrasis spektaklio gyvenimas prasideda gerokai po premjeros. Būtent tokią progą suteikė Baltijos baleto teatro „Mindaugas“. Per Mindaugines pamatytas spektaklis scenoje gyvuoja jau devynerius metus ir iki šiol beveik nebuvo sulaukęs kritikų dėmesio. Vis dėlto salė buvo pilna žiūrovų. O tai paskatino grįžti prie klausimo, kodėl, nors „Mindaugo“ pastatymų šiandien nėra daug, režisieriai vis sugrįžta prie šio kūrinio ir ką naujo jis gali pasakyti dabarties žiūrovui.

Marijos Simonos Smolskienės spektakliu kaip tik ir mėginama į šį klausimą atsakyti. Pagal Justino Marcinkevičiaus dramą sukurtame „Mindauge“ režisierė siekia klasikinį tekstą priartinti prie šiandienos žiūrovo. Vis dėlto šis šiuolaikiškumas pirmiausia kuriamas vizualine kalba, o ne nauju dramaturginiu skaitymu. Marcinkevičiaus tekstas išlieka beveik nepakeistas, tačiau jį supanti sceninė aplinka siūlo kitokį žvilgsnį į istoriją.

Erlando Smolsko kostiumai kuria savotiškų šiuolaikinių viduramžių estetiką. Mindaugas vilki odinį paltą ir avi kerzus, o kunigaikščiai po odiniais diržais suveržtais apsiaustais slepia džinsus ar net sportines kelnes. Šį laiko sluoksnių susidūrimą papildo ir pagrindinis scenografijos elementas – raudonu audeklu aptraukti mobilūs laiptai, spektaklio metu virstantys sostu, altoriumi ar bažnyčia. Raudonas audeklas nuolat primena valdžios, aukos ir kraujo motyvus, lydinčius visą spektaklį.

Ryškiausiai spektaklio vizualinę interpretaciją plėtoja Rimo Sakalausko vaizdo projekcijos. Jos ne tik padeda orientuotis skirtingose veiksmo vietose, bet ir suteikia klasikiniam tekstui naujų asociacijų. Mindaugo karūnavimo metu karūnoje pradeda rangytis gyvatės, o finale sceną užlieja kraujo vaizdinys. Būtent vaizdo projekcijose ryškiausiai atsiskleidžia spektaklio bandymas Marcinkevičiaus dramą skaityti šiuolaikiškai.

Nors Marcinkevičiaus eiliuotas tekstas beveik nekeičiamas, aktoriai jo nedeklamuoja kaip istorinio paminklo. Natūralesnė vaidyba ir dėmesys personažų tarpusavio santykiams leidžia pjesę išgirsti ne kaip iškilmingą istorinę dramą, o kaip pasakojimą apie žmones, kuriuos valdo valdžios, kaltės ir ištikimybės konfliktai.

Metraštininkų personažus kuria Vilniaus senojo teatro aktoriai Igoris Abramovičius ir Telmanas Ragimovas. Abramovičiaus Juodasis metraštininkas griežtas ir kategoriškas, tačiau neprarandantis žmogiškumo, o Ragimovo Baltasis metraštininkas išsiskiria jautrumu ir plastiška vaidyba. Kunigaikščių vaidmenims suburtas stiprus aktorių ansamblis, kuriam talkina keli Baltijos baleto akademijos šokėjai. Vis dėlto jų dalyvavimas ne visuomet atrodo būtinas – choreografijos spektaklyje nėra daug, o aktoriai patys puikiai susidoroja su fizinėmis mizanscenomis. Kita vertus, spektaklyje atlikėjai aiškiai neskirstomi pagal profesiją: aktoriams leidžiama kurti judesiu, o šokėjams – būti visaverčiais sceninio veiksmo dalyviais.

Iš kunigaikščių labiausiai įsimena Manto Barvičiaus kuriamas Vismantas – kuprotas, tačiau ne tiek fiziškai palaužtas, kiek emociškai prisirišęs prie savo šeimos. Aleksandras Kleinas Dausprungo personažą kuria kaip dvasingą, teisybės ieškantį žmogų, blaškomą tarp moralinių įsitikinimų ir ištikimybės broliui. Toks Dausprungo vidinis konfliktas tampa dar ryškesnis greta Šarūno Datenio įkūnijamo Mindaugo – nuožmaus, savo tikslu aklai tikinčio valdovo.

Ryškiausiai Datenio Mindaugo tragedija atsiskleidžia antrojo veiksmo scenoje su žemaičiais, kai jis atvirai prisipažįsta krikštą priėmęs ne iš tikėjimo, o dėl politinės naudos. Šioje scenoje galutinai subyra išmintingo valdovo mitas – lieka žmogus, pasirengęs aukoti viską dėl valdžios.

Ne mažiau įtaigi ir Mindaugo akistata su Seniu. Marcinkevičiaus dramoje Senis lipdo molį, o šiame pastatyme pats tampa iš molio nulipdytu žmogumi. Mindaugo Ancevičiaus kuriamas personažas visą antrąjį veiksmą tyliai stebi scenos įvykius, tarsi būtų nebylus jų liudininkas. Tai vienintelis žmogus, šalia kurio Mindaugas pagaliau jaučiasi galintis būti išklausytas ir kurio akivaizdoje gali trumpam nusimesti karaliaus vaidmenį.

Vyriškų personažų apsuptyje ypač išryškėja Aleksandros Metalnikovos kuriama Morta. Nuolat besilaikanti Mindaugo, ji veikiau primena nuo valdovo priklausomą moterį nei lygiavertę jo partnerę. Net santuokos ir karūnavimo scenoje akivaizdu, kad Mindaugui svarbesnė valstybė nei šalia stovinti žmona. Todėl ji spektaklyje taip ir lieka pirmiausia valdovo palydove, o ne savarankiška veikėja. Priėmusi krikščionybę ir vis dažniau prabylanti apie kaltę bei atgailą, ji vyrų aplinkoje greitai nurašoma kaip pamišusi. Spektaklyje jos balsas lieka neišgirstas, o tai dar labiau išryškina pasaulį, kuriame valdžia priklauso tik vyrams.

Paradoksalu, kad Mindaugo karūnavimo dieną matomas spektaklis apie vienintelį Lietuvos karalių galiausiai pasirodo ne tiek patriotiškas, kiek demitologizuojantis. Jame svarbiausia ne valstybės įkūrimo istorija, o valdžios kaina ir žmogus, pasimetęs tarp savo ambicijų ir  sąžinės. Būtent todėl šis pastatymas atrodo aktualus šiandien: jis ne kviečia žavėtis istorine asmenybe, bet siūlo kritiškai permąstyti valdžios prigimtį ir jos kuriamus kompromisus. Tokia perspektyva, regis, kur kas artimesnė šiuolaikiniam žiūrovui, kuris retai besąlygiškai pasitiki autoritetais.