Teatras

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Laiškai apie teatrą (XIX)

Ankstesniuose laiškuose mūsų išsakytą subtilaus teatro meno ilgesį man atliepė režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Šis kūrinys leidžia mėgautis teatrališkumu, kai aktoriai virsta neatpažįstamais personažais, kai tarsi suaugęs vaikas įsitraukti į pasakojimą, panyri į kitą laikmetį ir savitą scenos pasaulį. Pasigėrėjimą kelia kiekvienas tiksliai spektaklio meninę visumą atitinkantis Gintaro Makarevičiaus scenografijos, Juozo Statkevičiaus kostiumų ir grimo, Martyno Bialobžeskio muzikos bei aktorių vaidybos elementas.

Martynas Petrikas

Rasos Vasinauskaitės monografija „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“

Lietuvių teatro kritika – ypatingas reiškinys. Chronologijos požiūriu rašyti teatrui ir apie teatrą lietuviškai imta anksčiau nei vaidinti ar režisuoti. Kritikos tekstų paliko įžymiausi visuomenės ir kultūros veikėjai (pvz., Jonas Basanavičius ar Juozas Miltinis). Jau tarpukario dvidešimtmečio (ir profesionalaus lietuvių teatro raidos) pradžioje nuolatinio recenzento publikacijos to meto dienraščiuose buvo įprastas dalykas. Per kiek daugiau nei šimtmetį lietuvių teatro kritika įgijo savitą kultūrą, istoriją ir tradicijas. Nepaisant to, kaip mokslinio tyrimo objektas ši veiklos sritis atrasta vėlai. Būta pavienių straipsnių, studentiškų darbų, tačiau sistemiška kritikos istorijos apybraiža pasirodo tik dabar – Rasos Vasinauskaitės „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, p. 528).

Daiva Šabasevičienė

Monospektaklis „Bėgūnė“ Jaunimo teatre

Nors aktoriai svajoja apie sudėtingus, įdomius vaidmenis, retas kuris ryžtasi monospektakliui. Ši forma dažnai sudėtingesnė už kamerinius spektaklius, reikalauja ne tik išminties, kūrybingumo, bet ir literatūrinės medžiagos suvaldymo.

Ieva Tumanovičiūtė

„Dviejų Korėjų susijungimas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Prie grimo stalo besiskiriančių moterų, nežiūrinčių viena į kitą, pora: viena kalba veidrodžiui, kita atsako įsmeigusi žvilgsnį į tolį; balto šilkinio chalato gobtuvo išryškintos raudonos prostitutės lūpos; kunigo ašara; violetinė vyriausios sesers suknelės spalva – tai tik keli kiekvienam žiūrinčiajam individualūs, į atmintį įstringantys elementai iš balandžio 20 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) įvykusios režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ pagal prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesę (vertė Akvilė Melkūnaitė) premjeros.

Ingrida Ragelskienė

Gintaro Varno „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ LNDT

Priklausau tai laimingai Lietuvos teatro žiūrovų kartai, kuriai pirma pažintis su Roger Vitraco dramaturgija atsitiko prieš dvidešimt septynerius metus, režisieriui Cezariui Graužiniui pasiryžus Nacionalinėje Vilniaus scenoje išsprogdinti jo „Meilės misterijas“ (1997). Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nūdien yra gerais teatriniais tekstais degantis vertėjas Vincentas Klipčius. Dėl jo atsidavimo mums nereikėjo laukti 2028-ųjų, kai genialios pjesės šimtmečio proga galbūt kas nors būtų pagaliau sugalvojęs išversti Vitraco „Viktorą, arba Vaikus valdžioje“. Pjesė išties chrestomatinė, verta tuoj pat pakliūti į mūsų vaikų mokyklinius vadovėlius bent jau tam, kad viešojoje erdvėje nebekiltų batalijų dėl to, ar siurrealistas, ar dadaistas, o gal vis dėlto simbolistas buvo Vitracas.

Greta Vilnelė

„Bydermanas ir padegėjai“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre

„AIZENRINGAS: Tačiau visada geriausia ir tikriausia maskuotė, manau, – tai tikrų tikriausia teisybė. Komiškas būdas. Teisybe niekas netiki.“ (Maxas Frischas, „Bydermanas ir padegėjai“)

Ingrida Jankauskaitė

Pokalbis su kompozitoriumi Jokūbu Tulaba

Kompozitorius Jokūbas Tulaba sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Bydermanas ir padegėjai“ (rež. Gildas Aleksa, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2024), „Make Love“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2023), „80 pasaulių per vieną dieną“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Titas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Skambutis tėvui“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2021), „SoDra, Mon Amour“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2021), „Tik suaugusiems“ (rež. Justas Tertelis, „Atviras ratas“, 2019), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2019), „Hotel Universalis“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2019), „Zygfrydas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2018), „CV, arba Kas aš esu?“ (rež. Tertelis, „Atviras ratas“, 2018), „Vėjo prigimtis“ (rež. Aleksa, Kauno miesto kamerinis teatras, 2018), „Teroristas“ (rež. Aleksa, „Atviras ratas“, 2017), „Ilgoji pertrauka“ (rež. Olga Lapina, Keistuolių teatras, 2016) ir kt.

Scenos meno kritikų asociacija (SMKA) pašlovino 2024 m. apdovanojimų „Meno raktas“ ir „Teksto raktas“ laureates. Profesionalius scenos meno kritikus vienijanti asociacija kasmet „Teksto raktu“ apdovanoja geriausių scenos meno kritikos darbų autorius, o „Meno raktu“ – scenos menų kūrėjus arba prodiuserius, ypač nusipelniusius kūrybiniams scenos meno procesams ir sklaidai. Balandžio 9 d., „Menų spaustuvės“ kiemelyje apdovanojimai įteikti: šių metų „Teksto rakto“ laureatei – teatrologei ir teatro kritikei dr. Rasai Vasinauskaitei ir „Meno rakto“ laureatei – „Meno ir mokslo laboratorijos“ prodiuserei dr. Rusnei Kregždaitei. Atminimo ženklus laureatams sukūrė juvelyrė Marytė Dominaitė.

Greta Vilnelė

„Dar vienas Džokeris“ ir „Motinos pienas“

Didžioji dalis kultūrinėje spaudoje publikuojamų recenzijų aptaria pagrindinių šalies valstybinių teatrų spektaklius, rečiau pasirodo tekstų apie nevyriausybinio sektoriaus kūrinius. Vis dėlto jie sudaro svarią dalį Lietuvos teatro kultūros. Remiantis „Bilietai.lt“ duomenimis, 2023 m. populiariausias pagal žiūrovų skaičių tapo nepriklausomo improvizacijų teatro „Kitas kampas“ spektaklis „Nuostabūs dalykai“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2018). Tačiau šį konkretų spektaklį, matyt, reikėtų laikyti išimtimi, o ne taisykle, nes kitas devynias iš dešimties pozicijų lankomiausiųjų sąraše užima valstybinių teatrų kūriniai.

Dovilė Jadzevičiūtė

Radijo spektaklis „Apie laiką ir vandenį“

„Tai, kas būdinga mūsų laikams, yra kova dėl žodžių, galia apibrėžti pasaulį ir jo ekonomiką, galia pranešti ir formuoti naujienas. Ta kova sukasi apie tai, iš kokių žodžių yra suformuluotas pasaulis. Žodžiai kuria realybę, todėl labai svarbu yra turėti žodžius ir priemones jiems platinti.“ (Andris Snæras Magnasonas, „Apie laiką ir vandenį“, vertė Jūratė Akucevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022, p. 211)