Gebėjimas matyti pasaulį iš skirtingų perspektyvų

Teatras gali būti ne tik meno forma ar pramoga, bet ir kūrybiškumo ugdymo, dialogo skatinimo bei socialinių iššūkių sprendimo priemonė. Būtent tokį teatro vaidmenį savo profesinėje veikloje jau daugiau nei du dešimtmečius puoselėja Raimonda Agnė Medeišienė, teatro pedagogė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, taikomojo teatro „4 Rooms“ įkūrėja bei kūrybos vadovė.

Kaip atradote taikomąjį teatrą ir kas jame labiausiai sudomino?

Pirmą kartą apie jį sužinojau dalyvaudama tarptautiniame jaunimo mainų projekte. Helsinkio teatro akademijos specialistas Pekka Korhonenu vedė proceso dramos užsiėmimą ir mane tai tiesiog užbūrė. Iki šiol prisimenu, kokį įspūdį padarė jaunuolių gebėjimas taip greitai įsitraukti į kuriamą situaciją. Jie kūrė bendrą istoriją, drąsiai diskutavo, kėlė klausimus, reflektavo savo patirtis. Mane nustebino, kad teatro forma gali būti ir kūrybiška, ir tokia gili. Tąkart patyriau, kad teatras – daugiau nei spektaklio kūrimas ir jo pristatymas žiūrovams. Jis gali tapti erdve, kurioje žmonės mokosi, tyrinėja sudėtingus klausimus, išbando skirtingus požiūrius ir kartu kuria bendrą pasaulį. Būtent tas aktyvus dalyvavimas, vaizduotės galia ir galimybė per teatrą kalbėtis apie tiems žmonėms svarbius dalykus manęs nebepaleido.

Kokios tarptautinės patirtys, kokie žmonės turėjo didžiausią įtaką jūsų profesiniam keliui ir požiūriui į taikomąjį teatrą?

Lietuvoje tuo metu taikomasis teatras dar nebuvo plačiai žinomas, todėl mokiausi iš žmonių ir institucijų, kurios šią sritį jau buvo išplėtojusios.

Pirmasis svarbus etapas buvo Helsinkio teatro akademijoje. Nors oficialiai ten nestudijavau, dvejus metus, kai tik galėdavau, vykdavau ten stebėti taikomojo teatro užsiėmimų, dalyvauti veiklose ir kartu mokytis. Įdomu, kad programoje studijavo ne tik teatro kūrėjai, bet labai įvairių profesijų žmonės. Jie nuolat ieškojo būdų, kaip konkrečius taikomojo teatro metodus pritaikyti savo profesiniuose ir socialiniuose kontekstuose. Tuomet pirmą kartą iš tiesų suvokiau, kokios plačios šio teatro galimybės ir kaip skirtingai jis gali veikti įvairiose bendruomenėse.

Vėliau susipažinau su profesoriumi Alanu Owensu – noras gilinti žinias nuvedė į Česterio universitetą, kur turėjau galimybę dirbti jo asistente. Ši patirtis padėjo dar geriau suprasti, kaip teatras gali būti naudojamas ugdymo, refleksijos ir dialogo procesuose. Jungtinė Karalystė turi ilgametes šios srities tradicijas. Gilinantis į taikomojo teatro metodus mano dėmesį patraukė forumo teatras ir Augusto Boalio idėjos. Taip atsidūriau San Paulo universitete Brazilijoje, kur turėjau galimybę studijuoti ir stebėti, kaip Boalio palikimas gyvuoja šiandien, kaip jis transformuojasi kintant visuomenės procesams. Buvo labai įdomu matyti, kaip forumo teatras veikia kultūroje, kurioje jis gimė, kaip susisieja su tradiciniu teatru.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos gali atrodyti, kad mano kelias į taikomąjį teatrą buvo gana nuoseklus. Tačiau tuo metu jis buvo kupinas ieškojimų, klausimų ir bandymų suprasti, ar šios idėjos galėtų prigyti Lietuvoje. Kuo daugiau mokiausi ir keliavau, stebėjau taikomojo teatro formas skirtingų kultūrų kontekstuose, tuo labiau stiprėjo jausmas, kad ši sritis yra mano elementas.

Kai pradėjote dirbti taikomojo teatro srityje, Lietuvoje ši veikla buvo dar mažai žinoma. Kaip sekėsi ją pradėti ir pritaikyti?

Pirmiausia ją išbandžiau vienoje iš Vilniaus gimnazijų. Pradėjau nuo nedidelių dalykų, sakyčiau, homeopatinių dozių – proceso dramos elementų, bendro istorijų kūrimo, improvizacijų, refleksijų, kitokio spektaklių konstravimo. Pozityvi reakcija drąsino eksperimentuoti. Pamažu veikla išsiplėtė. Su mokiniais pradėjome kurti projektus, dalyvauti konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Kiekviena patirtis atvėrė naujų galimybių ir vis labiau stiprino įsitikinimą, kad ši teatro kryptis turi didžiulį potencialą.

Kartu supratau, kad taikomasis teatras nėra alternatyva spektaklių kūrimui ir juo labiau nėra tradicinio teatro priešingybė. Tai tiesiog kitoks veikimo būdas. Beje, daugelis taikomojo teatro metodų gali būti sėkmingai naudojami ir kuriant spektaklius. Šios sritys viena kitą papildo, o ne konkuruoja tarpusavyje.

Kas vyko toliau?

Institucinė aplinka tuo metu nebuvo labai palanki – vis rengiau projektus finansavimui, tačiau taikomojo teatro sąvoka buvo menkai žinoma, todėl ne vienas projektas taip ir liko stalčiuje.

Vėlesnės studijos užsienyje sustiprino įsitikinimą, kad svarbiausia ne įrodinėti taikomojo teatro svarbą, o tiesiog dirbti. Kuo daugiau mačiau pasaulio, tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad toks teatras reikalingas. Todėl tiesiog ėjau ir dariau.

Lūžis įvyko maždaug prieš devynerius metus, kai buvau pakviesta sukurti forumo teatro projektą jautria tema – musulmonų integracijos Lietuvoje. Taip pradėjau dirbti su profesionaliais aktoriais. Po pirmųjų pasirodymų atsirado kvietimų rengti naujus. Taigi išaugo nuolatinė veikla. Šiandien taikomojo teatro trupė „4 Rooms“ gyvuoja jau beveik dešimtmetį. Galima sakyti, kad viskas prasidėjo atsitiktinai, tačiau tam atsitiktinumui buvo gerai pasiruošta.

Jau daugiau nei du dešimtmečius dirbate taikomojo teatro srityje. Kaip keitėsi jūsų pačios supratimas apie tai, kas yra taikomasis teatras ir kokią vertę jis kuria?

Per visus šiuos metus mane labiausiai stebino taikomojo teatro įvairovė. Rengdama disertaciją analizavau daugybę skirtingų taikomojo teatro krypčių ir metodų, o praktiškai jų dar daugiau teko išbandyti. Taikomasis teatras nėra vienas konkretus metodas. Tai veikiau požiūris į teatrą ir jo santykį su žmonėmis.

Taip pat supratau, kokią didelę reikšmę turi bendras kūrėjų darbas. Vienas profesionalus taikomojo teatro praktikas gali nuveikti labai daug, tačiau kai dirba visa komanda – poveikis gerokai stipresnis. Tuomet atsiranda daugiau jautrumo, perspektyvų ir galimybių reaguoti į tai, kas vyksta grupėje.

Bene svarbiausia taikomojo teatro vertybė – gebėjimas pasaulį matyti iš skirtingų perspektyvų. Taikomąjį teatrą matau kaip tam tikrą kasdienybės meno praktiką. Jis nebūtinai išsprendžia problemas, tačiau padeda geriau suprasti save, kitą žmogų ir mus supantį pasaulį.

Kaip niekada su šia sritimi nesusidūrusiam žmogui paaiškintumėte, kas yra taikomasis teatras ir kuo jis skiriasi nuo tradicinio teatro?

Tradicinio teatro žiūrovas stebi sukurtą pasaulį, o taikomajame tampa to pasaulio kūrėju. Jis įgalinamas kartu sukurti ir išgyventi teatro stebuklą.

Tradiciniame teatre scenoje matome ilgai repetuotą kūrinį, kuriam pasitelkiamos visos teatro priemonės – režisūra, scenografija, apšvietimas, garsas, kostiumai. Taikomasis teatras dažniausiai neturi tokios prabangos kaip nuolatinė scena, sudėtinga technika ar ilgos repeticijos. Tačiau jis turi kitą stiprybę – gebėjimą teatrinį įvykį sukurti beveik bet kur: mokykloje, bendruomenės centre, bibliotekoje, kalėjime, ligoninėje ar miesto aikštėje.

Kokį svarbiausią tikslą keliate sau ir savo veikloms dirbdama šioje srityje? Kokias problemas dažniausiai siekiate spręsti?

Šiandien manau, kad svarbiausias mano tikslas – įgalinti ir įkvėpti žmones. Gyvenimas per daug sudėtingas, kad menas galėtų pasiūlyti greitus atsakymus. Taikomasis teatras problemų neišsprendžia, tačiau gali padėti jas pamatyti kitu kampu. O jei po mūsų susitikimo žmogus išeina šiek tiek labiau įgalintas, atviresnis kitam žmogui, labiau pasitikintis savo kūrybiškumu ir galimybėmis veikti – tai jau labai daug.

Man itin svarbu padėti žmonėms pamatyti, kad pasaulis daug įvairesnis, nei galbūt manome. Parodyti, kad skirtingos nuomonės, patirtys ir gyvenimo būdai turi teisę egzistuoti ir net labai skirtingai mąstantys žmonės gali ieškoti dialogo. Nebūtina viskam pritarti, bet svarbu neprarasti smalsumo ir noro suprasti. Man aktualus ir žmonių kūrybiškumas. Dažnai matau, kiek daug žmonės geba sukurti, kai tik gauna tam erdvės ir pasitikėjimo. Labai svarbus ir lengvumo jausmas. Gyvenime netrūksta sudėtingų temų, todėl nemanau, kad apie jas visada būtina kalbėti itin rimtai. Kaip žinome, rimtas veidas seniai nėra proto požymis (šypsosi).

Su kokiais klaidingais įsitikinimais apie taikomąjį teatrą susiduriate?

Pirmas mitas – taikomasis teatras skirtas socialiai pažeidžiamoms ar marginalizuotoms grupėms. Taip, jis labai prasmingas tokiose aplinkose, tačiau iš tiesų sunku būtų rasti grupę žmonių, kurie neturėtų jai svarbių klausimų, iššūkių ar jautrių temų. Skiriasi ne jautrumo lygis, o temos, apie kurias kalbama.

Antras mitas – taikomasis teatras yra mėgėjų teatras. Mano patirtis priešinga. Kai taikomojo teatro profesionalai dirba su žmonių grupe – poveikis itin didelis. Tokiam darbui reikia ne mažiau, o kartais net daugiau profesinio pasirengimo nei tradiciniame teatre. Ne kiekvienam aktoriui toks darbas patogus. Taikomajame teatre dažnai tenka veikti neapibrėžtose situacijose, improvizuoti, priimti sprendimus čia ir dabar, reaguoti į auditorijos pasiūlymus ir netikėtas reakcijas. Čia nėra galimybės pasislėpti už iš anksto surepetuoto vaidmens. Tačiau būtent dėl to šis darbas man atrodo toks gyvas, įdomus ir paveikus skirtingoms auditorijoms.

Taikomasis teatras skirtas žmonėms. O žmonės, nepaisant amžiaus, profesijos ar socialinės padėties, visada turi istorijų, klausimų ir poreikį būti išgirsti.

Ką žmonėms suteikia dalyvavimas taikomojo teatro veiklose? Kodėl tokie užsiėmimai šiandien reikalingi?

Žmonės iš taikomojo teatro veiklų išsineša labai skirtingus dalykus. Vieni įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, kiti pamato situaciją iš naujos perspektyvos, treti patiria bendrystės jausmą ar įgalinančias patirtis. Tačiau svarbiausia, kad jie atranda savo kūrybiškumą.

Vis dėlto ne mažiau svarbu, kad taikomasis teatras suteikia paprasto gyvenimo lengvumo ir malonumo. Mūsų gyvenimai sudėtingi, todėl man svarbu sukurti žmonėms progų patirti kūrybos džiaugsmą, žaismę ir lengvumą. Nebūtinai viską spręsti ir išspręsti, nebūtinai viską išanalizuoti ir suprasti. Todėl šiandien taikomasis teatras itin reikalingas. Pasaulis komplikuotas, jame nepaprasta naviguoti neprarandant gyvenimo džiaugsmo.

Ar galite papasakoti atvejį, kai taikomasis teatras turėjo ypač stiprų poveikį žmogui ar bendruomenei?

Viena stipriausių profesinių patirčių – dvejus metus trukęs „4 Rooms“ darbas kalėjimuose. Pirmą kartą profesinėje veikloje baigę projektą kreipėmės į grupinės psichoterapijos specialistą. Kalėjimuose patekome į labai savitą pasaulį, kuriame galioja ne tik oficialios taisyklės, bet ir nerašyti bendruomenės dėsniai. Tuo metu menininkų, kurie ateitų kurti kartu su nuteistaisiais, beveik nebuvo. Todėl labai įsiminė kalinių reakcija į galimybę būti kūrybinio proceso dalimi. Girdėjome, jog kai kuriems susitikimai su mumis buvo tokie svarbūs, kad jie stengdavosi neprasikalsti ir neprarasti galimybės dalyvauti užsiėmimuose.  

Naujausia įsimintina patirtis – kūrybinės dirbtuvės Brazilijoje su vietos atkuriamojo teatro grupe „Brasilis“. Nepaisant kalbos barjero, mums pavyko kartu kurti, improvizuoti ir pasakoti istorijas. Teatras kartais leidžia susikalbėti ten, kur žodžiai neveikia. Teatras kuria bendrumo jausmą net tada, kai žmones skiria atstumai, kultūros ir itin skirtingi gyvenimai.

Kokios temos yra sudėtingiausios ir reikalaujančios daugiausia pasirengimo?

Nemanau, kad yra lengvų temų. Jeigu nori dirbti kokybiškai, kiekviena tema reikalauja pasirengimo. Kartais reikia daugiau emocinio jautrumo, kartais – geresnio profesinio ar kultūrinio konteksto supratimo, tarkim, kai tenka perprasti specifinę profesinę kalbą, organizacijos kultūrą ir vidinę logiką. Tai dažniau nutinka dirbant su verslo organizacijomis. O pasirengimas – svarbiausia darbo dalis, nes jis leidžia sukurti prasmingą ir žmonėms aktualią patirtį.

Kaip vertinate šiandieninę taikomojo teatro situaciją Lietuvoje?

Jei lyginčiau situaciją su ta, kuri buvo prieš dvidešimt metų, pokytis tikrai milžiniškas. Kai pradėjau domėtis taikomuoju teatru, daugeliui pati sąvoka buvo negirdėta, o šiandien jau kalbame apie besiformuojantį profesinį lauką. Kita vertus, žinodama kitų šalių patirtis ir tradicijas matau, kad mums dar tikrai yra kur augti. Vis dėlto svarbiausia, kad šiandien jau nebereikia įrodinėti, jog taikomasis teatras egzistuoja. Dabar galime kalbėti apie jo kokybę, įvairovę ir naujas galimybes. Tai labai didelis žingsnis į priekį.

Dėkoju už pokalbį.