Tarp disciplinų

Aleksandra Fominaitė

Komunikacijos adekvatumo beieškant

4-ajam gatvės meno festivaliui „Street Art Vilnius ’16“ pasibaigus

Kadangi kelerius pastaruosius metus paskutines rugpjūčio ir pirmąsias rugsėjo savaites leisdavau gamtoje toli nuo sostinės, 4-ojo gatvės meno festivalio „Street Art Vilnius ’16“ turbūt negalėčiau adekvačiai įvertinti iš laiko perspektyvos. Festivalio veiklą pastebėdavau tik iš feisbuko pranešimų, susijusių su miesto šventėmis ir, pavyzdžiui, praeitais metais tik po gero pusmečio jam pasibaigus išsiaiškinau, kad tai per jį buvo papuoštos kelių mano dėmesį atkreipusių pastatų sienos. Mėgindama sužinoti atsakymus į šį rudenį vykusio festivalio sukeltus klausimus, veltui ieškojau ankstesnės jo veiklos archyvo internetinėje svetainėje www.streetart.lt (pavadinimas suponuoja, kad kalbama apie visos Lietuvos gatvės meną). Ir tai nėra vienintelis festivalio neaiškumas.

Šiais metais festivalis daugiausia dėmesio skyrė komunikacijos temai, ją interpretavus kiek plačiau nei galima būtų tikėtis: transportui, simbolių kalbai, smulkiosios architektūros objektų – stotelių, garažų, apšvietimo stulpų, reklaminių stendų, gėlių vazonų ir t.t. – dizaino kuriamoms vizualinėms „žinutėms“, ir pan. Komunikacija, kaip svarbus miestiečių kasdienybės aspektas, organizatorius įkvėpė ir į miesto aplinką pažvelgti kaip į tekstą, turintį ne tik tiesioginių, bet ir užslėptų prasmių, nuolatos redaguojamą ir keičiamą. Kaip profesionaliai rašančiai (ir redaguojančiai) sostinės gyventojai, man pasirodė ironiška, kad būtent su pagrindine – susisiekimo, ryšio, bendravimo – tema susiję dalykai buvo nedarniausi. Komunikacija virtualioje erdvėje pavyko kur kas sklandžiau ir veiksmingiau nei keli svarbiausi festivalyje vykę renginiai.

Darius Kuolys

In memoriam Leonidui Donskiui

(1962–2016)

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,

Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,

Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,

Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.

 

Šias Kristijono Donelaičio eilutes Leonidas mėgo cituoti. Kaip ir Williamo Shakespeare’o 66-ąjį sonetą. Buvo lituanistas. Sykiu – stropus ir ištikimas Vytauto Kavolio, Aleksandro Štromo, Tomo Venclovos mokinys. Jautėsi įsipareigojęs jų puoselėtai atvirai ir kūrybingai lietuvybei.

Karolina Rimkutė

Karas prasideda galvoje

„Postidėja IV. Karas“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Keletu mėnesių vėliau nei įprastu intervalu prasidėjusi ketvirtoji „Postidėja“ mane ne juokais išgąsdino, jog „mažasis“ (tikriau – ignoruotasis) moterų meno naratyvas tradiciškai nebesitęs. Nejaugi lyčių pusiausvyra atrodo atkurta, nejaugi „Plote“ pasitūsino ir viskas baigta?.. Džiugiai žiniai, „Postidėja“ tik laukė rudens, kad simboliškai stabtelėtų kiekviename metų laike.

 

Į šį poetiškai melancholišką metų ketvirtį karo tema įsilieja gana natūraliai, bet ne tik dėl niūrios prieblandos ar žvarbesnio oro – šiuo metu laiku prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tarptautinio karo su terorizmu kampanija, Euromaidanas. Tiesa, po šio masinio protesto sekę įvykiai karu nevadinami, netgi vadinami bet kuo, tik ne karu. Ar trūksta oficialaus vienos šalies prisipažinimo, o gal pompastiškos kariuomenės vietoje žalių žmogeliukų? Šiaip ar kitaip, mūsų šalyje bauginimo netrukus prasidėsiančiu karu netrūksta. Įvesta privalomoji tarnyba, žiniasklaida praneša gandus apie naujai kuriamus ginklus, klaidinančios antraštės kalba apie jau vykstančias mažų miestelių apgultis (kurios, pasirodo, tėra mūsiškių apmokymai) – galbūt jau apsipratome, bet dar neseniai masės buvo labai įbaugintos žiniasklaidos, nemažai žmonių net pradėjo kaupti konservus, planuoti slaptavietes ar emigraciją. Kadangi medijomis labai lengva manipuliuoti, tai tampa neatsiejamu šiuolaikinio karo elementu. Informacinė manipuliacija karą žmonių akyse gali paversti neegzistuojančiu, o taiką – nejaukia tyla prieš šovinių audrą. Aiškiau suvokti vizualinės manipuliacijos galią padeda vienos „Postidėjos“ veteranių, Jurgos Barilaitės kareivėlių kambarėlis.

Karolina Rimkutė

Moralės žala

Paroda „Moralės refleksas“ Šiuolaikinio meno centre

Visi pažįstame bent vieną moralizuotoją, įkyriai besistengiantį detaliai paaiškinti viską, ką darai ne taip. Paskambina saulėtą dieną, o gal netyčia sutinka kur nors gatvėje, persimeta keliais žodžiais ir pradeda... Turiu tokią vieną, vis bambančią, kaip netinkamai gyvenu, bet neseniai pastebėjau keistą dalyką – jos moralės nuostatos pasikeitė. Galvoju, ar nebeliko mėgstamiausios TV laidos, ar pamaldų vedėjas naujas, o gal pamėgtame žurnale įvairesni autoriai pradėjo rašyti? Galop tai nelabai ir svarbu – aš vis dar bloga, priežastys tos pačios, tik siūlomi sprendimai pasikeitę.

 

Nuolatinį moralės kismą liudija Heidi Ballet, demonstruodama dokumentus, knygas ir nuotraukas, piešinėlius iš viduramžių, romantizmo ir praeito amžiaus, kuriuose atsispindi siaurų socialinių ratelių nuomonės, tyrėjos žodžiais tariant: „Kas buvo už kaimelio ribų, buvo laikoma maištinga ir chaotiška.“ Remiantis tokia logika, itin paprasta suvokti, jog bet koks ateivis ar vietinis, tačiau siaurų normatyvų neatitinkantis asmuo laikytinas nepadoriu, amoraliu. Nors istorijai slenkant socialinis ratas didėjo ir žvilgsnio horizontai platėjo (šiandien dažno asmens gyvenimas susidaro iš įvairiai aproprijuotų tradicijų ir kultūrų), vis dar susiduriame su moterų, etninių ar seksualinių mažumų engimu. Šios socialinės grupės, jų patiriamos negerovės persipina klaidžiojant po Heidi kuruotą „Moralės reflekso“ salyną, iš tamsių palubių nusileidusį į pagrindinę Šiuolaikinio meno centro salę.

Edmundas Gedgaudas

Išgyvename laiką

Atsisveikinant su Micheliu Butoru

Rugpjūčio 24-ąją mirus Micheliui Butorui, prancūzų kultūra neteko paskutinio iškilaus Nouveau Roman srovės atstovo – Nathalie Sarraute, Claude’as Simonas ir Alainas Robbe-Grillet jau buvo anksčiau šį pasaulį palikę. Tai jie 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skelbė „Abejonių erą“, išjuokdami tradicinę romano formą, naujai žvelgdami į literatūrinio paveldo vertybes. M. Butoras, iš jų jauniausias (g. 1926 m.), eksperimentavo radikaliau negu likusieji, kuriuos, beje, kaip bendraminčių grupę suvokti įpratino literatūros kritikai. M. Butoras buvo itin savita individualybė, ir kažin ar būtų linkęs save saistyti su kitais žodžio meno kūrėjais. Jau ir sulaukęs gilios senatvės jis į literatūrą žvelgė tarsi į labiausiai tinkamą sritį savo intelektiniams žaidimams, o juose išskirtinis vaidmuo teko su laiko sąvoka susijusioms autoriaus patirtims, neatsiejamoms nuo erdvės kategorijų.

Alberta Vengrytė

Iš kelionės žaliu kubu

Apie tai, kaip fiktyvus personažas O., ieškodamas deimantus kolekcionuojančio šventiko, pateko į parodą „Hibridiniai peizažai“ VDA Nidos meno kolonijoje

Pradžias bei įžangas neretai lydi pasakojimai, tad ir šį kartą neišvengsime virš pagrindinio teksto horizonto išnyrančio nutikimo… Vasara pasitaikė hibridinė, taigi ir pasakojimo herojus, Nidos miesteliui artimos vietovės postinternetinio dienraščio apžvalgininkas, kalbėdamas per daug nesijaudino dėl savo istorijos galimumo, pamokomosios vertės ar siužetinio vientisumo. Dirbdamas žiniasklaidai jis gerai suvokė persidengiančių tiesų poveikį, todėl užvis labiau jį domino skyryba. Ir, nors pastarąją išmanė puikiai, jo ekspedicinė kelionė netapo vietos sakme ar sensacija (tikėtasi buvo…), o šiame tekste svarbi yra tiek, kiek svarbu jo skaitytojui patirti hibridiniame Kuršių nerijos laike tuokart nusidriekusį peizažą – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos rezidentų sukurtą ir įsteigtą meninę tikrovę (kuratorius Vytautas Michelkevičius). Jos erdvėje susiraizgė politinės, socialinės ir sezoninės apeigos, apnyko skirtis tarp globalaus pasaulio ir lokalių bendruomenių kuriamo mito, archeologija išsprūdo iš praeities ir dabarties suvokimo, o bene vieninteliu mūsų svečiui atpažįstamu kelrodžiu liko popierinių palmių lapų kaskados, kybančios kolonijos parodų salės padangėje, bei kompasas, skaičiuojantis svetur praleistas valandas.

Agnė Narušytė

Piligriminė kelionė po Vilnių

„Kultūros naktis“ senose ir naujose meno erdvėse

Šiųmečių „Meno celių“ kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo užduota tema „Tikėjimas“ turbūt pakoregavo mano kultūros nakties maršrutą. „Įsikūrusi buvusio vienuolyno ansamblyje ir kitų sakralinių statinių apsuptyje, Vilniaus dailės akademija ir šiandieniniame pragmatinės kūrybinės ekonomikos pasaulyje yra savotiška tikėjimo bendruomenė“, – rašo kuratorius. Tikslu. Dar pridurčiau, kad ir „Titanikas“, kuriame veikia pagrindinė paroda, įsikūręs buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje – ji taip pat skleidė tikėjimą, tiktai – žemesnius visatos sluoksnius valdžiusiais dievukais.

 

Pastatų kūnuose įsigraužusios jų pirminės funkcijos, kurias išstūmė dailė, provokuoja tyrinėti tikėjimą, ypač – jo prieštaringumą. Viena vertus, tikėjimas aukštesnėmis galiomis prikelia iš buitinio letargo ir įkvepia nuveikti ką nors didingo. Kita vertus, kaip tik mūsų noru kuo nors patikėti manipuliuoja siekiantys susikrauti ekonominį ar/ir simbolinį kapitalą. Mokslo bendruomenėje tikėjimas diskredituotas dėl to, kad visų – ir kuriančių, ir griaunančių – tikėjimų pagrindas tas pats: atsisakymas tikrinti ir kritiškai vertinti faktus bei teiginius apie jų priežastinius ryšius, t.y. (ne)tikėjimą versti žinojimu. Tačiau menininkų bendruomenei tikėjimas būtinas, nes tik uždarius kritinį mąstymą galima nerti į tai, kas nepaaiškinama, kas be jokios priežasties sukelia ekstazę, nuskraidina mintis į tokias erdves, kurias analizuoti mėginantis protas sprogtų nuo dimensijų gausos. Kartais reikia bent mažyčio ir laikino tikėjimo, kad galėtum gyventi toliau. Čia ir padeda meno kūriniai, sukeldami energijos išlydžius pažįstamoje aplinkoje. Man tokiu tapo dar „Kultūros nakties“ išvakarėse priešais Šv. Onos bažnyčią aptiktas Tauro Kensmino (gausybės) ragas, iš kurio sklidęs diktorės Loretos Jankauskaitės balsas užliūliavo čia nuolat besigrūdančius turistus, nors jos pasakojamų pasąmoninių klajonių jie ir nesuprato. Ir turbūt tik meną kiek išmanantys praeiviai galėjo gėrėtis nuostabia koncepcijos ir formos derme – stačiakampė rago anga pavertė jį senoviniu televizoriaus kineskopu.

Agnė Narušytė

Kainos be emocijų

Pasivaikščiojus po mugę „Art Vilnius ’16“

Šiuose puslapiuose retai kalbame apie meno rinką, kūrinių kainas ir kūrėjų kelius norint „ten“ patekti. Priežastis – įdomiau mąstyti apie kūrinių reikšmes, jų patirtis, tai, dėl ko jie mylimi, perkami ir kolekcionuojami. Perkami ne vien dėl to – pataisysite. Tiesa, kai kam menas yra tiesiog investicija. Pinigai. Čia ir prasideda spėliojimai: kurie kūriniai nuvertės, kurių vertė išaugs? Prireikia ekspertų, kuriuos paprastai visi pamiršta...

 

Kaip tik ten kreipė mintis mugė „Art Vilnius ’16“, aną savaitę geltonais plakatais raginusi iš senamiesčio urvelių keliauti į menui svetimą vietą – „Litexpo“ parodų centrą. Mugė vyksta jau 7-ąjį kartą, taigi turi istoriją – galima vertinti. Nesu tokių renginių nei mėgėja, nei specialistė, galiu tiktai palyginti su knygų muge. Akivaizdžiausiai dvi mugės skiriasi publikos kiekiu – meno nenaudai. Todėl ir prekyba meno mugėje ne tokia intensyvi, nors pinigų sumos – gerokai didesnės, ir tai patvirtina faktą, kad meno pirkimas išlieka privilegijuotųjų reikalu, kitaip nei knygų. Toliau – renginių ir diskurso skirtumai: diskusijos, seminarai, pristatymai, performansai meno mugėje teužpildo vienintelę salę ir stendus, o knygų mugės renginiai teka keliais paraleliniais srautais visuose parodų rūmuose, kartais net įsibraudami į administracines patalpas, ir publika mėgina aplėkti viską vienu metu nenustygdama vienoje vietoje. Bet šįkart meno mugėje buvo ir naujovė – edukacinė programa „Tarp kūrėjų“, leidusi žiūrovams pasitikrinti dailės istorijos žinias protmūšyje, išmėginti kūrybines galias dizaino, grafikos, knygrišystės, akademinio piešimo, akvarelės, mozaikos, architektūros, net sapnų gaudyklių dirbtuvėse. Ir dar: meno mugės diskusijose aptarinėjami meno rinkos klausimai, kurie knygų mugėje tėra nepastebimas fragmentas. Tose diskusijose teko pabuvoti ir man – vienoje, apie Vidurio Europos meno rinką, dalyvavau, kitos – apie meno kūrinių kainas – klausiausi. Net ir per daug nesidomint, rinkos terminai braunasi į galvą, jos mechanizmas aiškėja.

Aistė Kisarauskaitė

Abstrakčiai dekoratyvus straipsnis

Apie Gintaro Znamierovskio parodą „Introspektyva 2“

Spėju, suprantate, kad apie Gintaro Znamierovskio kūrybą kalbėti nėra paprasta. Paliksiu skliausteliuose faktą, kad su šia paroda gyvenu jau beveik mėnesį, diena iš dienos, tiesa, dažniausiai kalbuosi su Vytauto Radžvilo portretu („Abstrakčiai dekoratyvi kompozicija su V. Radžvilu“, 2014, MMC nuosavybė). „Aš tai varau maudytis į Merkį, – sakau, – o tu negali, nes kabi čia, įtvirtintas savo paveikslinėje tamsoje!“ Ir kas jam belieka? Tik apsimesti, kad negirdėjo. Su autoriumi kalbamės ne taip vienpusiškai (pašnekesius apie dalgius, piktžoles ir religiją paliksiu skliausteliuose), nors kalbos apie meną, na, tą puikiai žinote... Bet aptarusi Jano Vermeerio paveiksluose visur slypinčias schemas, lyg slaptus karkasus, laikančius ir tvirtai vedžiojančius žiūrovo žvilgsnį ten, kur nori autorius, pabandysiu pasinaudoti ir Znamierovskio paveiksluose viską laikančiomis ir sujungiančiomis, dažniausiai juodomis Pieto Mondriano linijomis, kartais virstančiomis katalikišku kryžiumi, kartais stačiakampiais – Kazimiro Malevičiaus ir ne, nors jos čia ne tik karkasas, bet ir idėjos dedamoji, viena iš pagrindinių veikiančių paveikslo dalių. Turbūt nereikia sakyti, kad Znamierovskis garsėja atlikimo meistriškumu, hiperrealistinę tapybą tiek priartindamas prie fotografijos, kad paveikslai nežinančiam atrodo lyg skaitmeniniai atspaudai ant drobės. Pažiūrėję iš arčiau, ir net labai iš arčiau, nepamatysite jokio potėpio, tik minkštus perėjimus nuo vienos aitriai ryškios spalvos prie kitos. Jokių aštrių linijų virstančiame iš mėsmalės mėsos farše, plastilino formose ar Lazdynų „Vėtrungės“ vaizde. Ryškios tik tos Mondriano linijos, stačiakampiai, rodyklės, kurias ir bandysiu brėžti šiame tekste, nesibraudama giliau, nes kiekvienai reiktų atskiros, platesnės analizės su probleminio lauko išmanymu, citatomis ir t.t. Apsimesiu, kad plėstis neleidžia tik šio nedidelio straipsnio formatas...

Eglė Juocevičiūtė

4 ir 4

Grupinė paroda „8“ (AV17) galerijoje

Į parodą neambicingu, užtat nepretenzingu pavadinimu „8“ pirmiausia ėjau dėl gerai pažįstamos Marijos Šnipaitės, taip pat dėl šiek tiek pažįstamo Jono Aničo. Kitos pavardės nesakė nieko, bet pirmosios dvi žadėjo asmenine ir kolektyvine atmintimi penėtus objektų ir vaizdų rebusus. Pasirodė, jog tai dar VDA studijuojančių ir neseniai baigusių skulptorių ir fotografų paroda, kuruota „iš apačios“ – Jono Aničo, vietinio (AV17) galerijoje. Galerija nuosekliai, nors gal ne iki galo sąmoningai kuria savo, kaip vis dar sugebančios nustebinti hibridinės erdvės, reputaciją. Juvelyrikos galerija turistinėje gatvėje, į kurią įėjęs ir pasakęs slaptažodį „aš į parodą“ galėsi apeiti vokiečių turistus ir tau bus atvertos galinės durys, o pro jas pateksi į dvi šiuolaikiniam (objekto) menui skirtas salytes ir panirsi į senamiesčio mūro suteikiamą atsiribojimą.

Asmeninio ir kolektyvinio santykis, viliojantis ateiti pasižiūrėti Šnipaitės ir Aničo kūrinių, pasirodė būsiantis gija, jungiančia tarsi nelabai siektus jungti kūrinius. Tik šįkart šiame santykyje išryškėjo asmeninio išsilaisvinimo iš kolektyvui suturėti sukurtos kontrolės sistemų aspektas. Sauliaus Petrošiaus videodarbe „Personal“ (2010) nuogas atletiškas vaikinas suka gimnastika praturtintus ratus ant riedlentės Kalnų parko estradoje, kuri išpaišyta ženklais, skirtais padėti dainų ir šokių kolektyvų atlikėjams nepasiklysti ir nesugriauti pasirodymo kompozicijos. 2011 m. Jurgita Žvinklytė toje pačioje estradoje vykdė vyksmų ciklą pavadinimu „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“, kūnu matuodama atstumus tarp keistųjų, „ateiviams paliktų“ ženklų, tarsi siekdama įrodyti sąmokslinę aukso pjūvio teoriją (tarpai tarp ženklų atitiko įvairius jos kūno dalių ilgius). Kūno talpinimas į numatytus rėmus Jurgitos atveju atrodė analitiškas, bet susitaikantis, o žiūrėdama Petrošiaus videodarbą laukiau, kol jis išsiverš iš nužymėtų ribų. Ribų klausimas tapo atskaitos tašku, kuriuo vertinau kitus parodoje matytus kūrinius. (Artūro Liamzino siaubo filmų scenų vonios kambaryje klišes ironizuojantis videodarbas pro akis nepraslydo, tačiau liko neaišku, kodėl jie su Petrošiaus kūriniu buvo sudėti į vieną televizorių ir beveik neatskirti, paliekant žiūrovą abejoti, gal tai „Personal“ dalis.)