Tarp disciplinų

Agnė Narušytė

Pasibaigusios Dano Aleksos parodos „Iš...ti langai“ galerijoje „Artifex“ motyvais

Kartais taip būna: penktadienį parodoje prisižiūri išdaužytų langų; tą patį vakarą po tavo langais kažkas tyčia sulaužo du konteinerius – ne bomžai, šiaip chebrytė linksminasi poškindama plastmasę; pirmadienį randi, kad sugurinto stotelės stiklo faktūra sušvelnino reklamos teiginius, kurie dabar su tavim kalbasi lyg žuvys po ledu. Jei ne šie įvykiai, tikriausiai Dano Aleksos parodą „Iš...ti langai“ tektų praleisti, nes ji jau pasibaigė – į „Artifex“ galeriją užsukau paskutinę dieną. Bet dabar jau nebegaliu apie tai nerašyti – smurtas, kuris gyvenime atrodo tiesiog kaip neabejotinas blogis, parodoje blyksteli netikėtomis briaunomis. Bet juk į galeriją išdaužytus langus Aleksa sunešė kaip tik iš gyvenimo... Kaip čia yra?

Įvairiais laikais skirtingose vietose įvykdyto smurto atvejus menininkas tyrinėja kaip nuo žmogiškų aistrų atitrūkęs mokslininkas. Ir tarsi Juliaus Greimo palikuonis surašo juos į semiotinį kvadratą, kuris čia įgyja tikro ir negailestingai išdaužto lango pavidalą. Dar sveikuose trijuose segmentuose – lyg muziejinėje vitrinoje – eksponuojamas lauko špatas, degto molio plyta ir bazaltas kartu su enciklopediniais šių uolienų aprašymais ir smurto istorijomis. Patys langų daužymo įrankiai taip pat suskilę – jau atidirbę, atvėrę savo žaizdas, savo vidurius, tarsi tik tam, kad galėtume savo akimis įsitikinti, ar tai, kas parašyta apie jų sandarą, yra tiesa. Kitaip tariant, aprašai kviečia mus perimti neutralų tyrinėtojo žvilgsnį ir žiūrėk – vaizduotė jau teka mineralinėmis gyslomis, laipioja magminėmis intruzinėmis ir efuzinėmis uolienomis, gyvena molio ir smėlio nuosėdų sluoksnius kaupusių prieledyninių ežerų laiku, stebi, kaip vandenynų gūburiuose auga žemės pluta.

Agnė Narušytė

Inauguracinis savaitgalis Nidos meno kolonijoje

Savaitgalio kelionė į Nidą buvo pertrauka. Dabar, kai apie tai rašau Vilniuje, priešais mano atvirą balkoną Gėlių gatvėje statybininkai apkalinėja lentelėmis kupolą, kurį paskui uždengs šlaitiniu sinagogos stogu – tuk tuk, tuk tuk, bam bam bam, tuk tuk, džyru džyru, barkšt – tuk tuk (ištiktukai beviltiškai nutolsta nuo tikrojo garso). Aidas viską trigubina mėtydamas tuksenimus į gretimų pastatų sienas. O aš tapenu klavišais. Netikėtai kažkas Sodų gatvėje ima mums pritarti mušdamas būgneliais džiazo ritmą. Tylusis mano kleksėjimas, laukinis būgnelių bumbsėjimas ir skardusis plaktukų poškėjimas susijungia į bendrą darbo koncertą. Vasaros pabaigoje iš jo bus pagamintas naujutėlaitis stogas su kupolo paslaptimi ir krūvelė straipsnių, gal net knyga apie „Post Ars“.

Taip ir darbuojamės pasikaukšėdami, kol neįsijungia šlykščiai šaiži Vyrų krizių centro signalizacija – kad juos velniai! Tenka viską mesti ir bėgti į akademiją. Ten – mokslo metų pabaigos šišas, begalinis studentų baigiamųjų darbų skaitymas, gynimų komisijos, recenzijos ir reglamentai. Galva ištinsta nuo svetimų tekstų ir privalomai kritiško požiūrio į juos. Pasiilgstu ką nors paskaityti nekritiškai, tiesiog šiaip sau... Ir gal kaip tik todėl, priešingai nei reikėtų tokiu įtemptu metu, būrelis darbuotojų ir studentų susigundė Nidos meno kolonijos pasiūlymu nuvykti į „Inauguracinį savaitgalį“ – naujojo korpuso atidarymą ir institucijos penkmečio paminėjimą. Tikėtasi minios, bet tik nedaugelis galėjo sau leisti pertrauką. Taigi nušokę nuo konvejerio sulėtintai atlikinėjome Nidos ritualus – maudėmės smaragdiškai skaidrioje jūroje, vaikščiojome po nuščiuvusį mišką tarsi po stop kadrą, kurį animavo tik ulbanti erdvė.

Vlada Kalpokaitė

Kalbamės su iliustruotoju Kęstučiu Kasparavičium ir jo parodos kuratore dr. Jolita Liškevičiene

Bolonijos vaikų knygų mugės metu šio miesto Meno ir istorijos bibliotekoje (Biblioteca dʼArte e di Storia di San Giorgio in Poggiale) balandžio 6–29 d. veikė dailininko Kęstučio Kasparavičiaus retrospektyvinė paroda „Dirigentas su teptuku“, pristatanti 30 jo kūrybos metų, apie 100 iliustracijų ir knygų. Parodą surengė Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite.

Bolonija yra ypatinga iliustruotojo biografijos erdvė: čia jis buvo įvertintas garbingu UNICEF diplomu „Illustrator of the Year“ (1994), apdovanotas „Award for Excellence“ (2003), net 13 kartų jo iliustracijos buvo atrinktos į kasmetinę konkursinę iliustruotojų parodą („Illustrators Exhibition“). Bolonijos bibliotekoje įrengti stendai leido parodos lankytojams iš arti apžiūrėti kiekvieną Kęstučio Kasparavičiaus kūrinių detalę, pakeliauti visais piešinių ir vaizduotės labirintais, praeiti pro visas duris, pažiūrėti į visus langus...

Aistė Kisarauskaitė

Paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas. I dalis“ požeminėje vandens saugykloje

Išskleidi tamsoje visokius jutiklius, iškiši sraigės ragelius ir gaudai: garsus, atsimušančius į tamsoje skendinčias tolimas sienas; drėgmės, rūdžių kvapą; praeinančių kūnų šilumą ir viską suvystančią drėgmę. Nors dabar vysto tik radikalios ekologinės doktrinos besilaikantys tėvai, šie audinio kvadratiniai metrai klestėjo užimdami visus šeimos emaliuotus dubenis bei vonias, užplūsdavo virtuves su palubėse nutiestomis virvėmis, jie gyveno tais laikais, kai ir buvo sukurta ši ertmė, po kurią vaikštome. „Darbai eksponuojami erdvėje, kuri kadaise buvo naujo, ambicingo projekto – modernios 1912–1916 m. įrengtos vandentiekio sistemos Vilniuje, dalis, – rašoma anotacijoje. –  Tai buvo nematoma požeminė miesto struktūra, neabejotinai padariusi įtaką miesto kasdienybei.“

Bet pirminis naujo, dar neištepto audinio baltumas, jo plokštuma yra pats didžiausias kontrastas šiai tamsos talpai. Šviečianti baltumu ekrano plokštuma taip pat yra maksimalus kontrastas. Kuris – negatyvas, o kuris tik antrinis – pozityvas, dar sunku pasakyti lipant keistais ore pakabintais metalo laiptais, kur batų girgždėjimas, čiūžtelėjimas tuoj sklinda į visas puses aitriu garsu, sustiprintu aido. Laiptai – centras, padengtas rūdimis, kaip ir grindys. Rūdys drėgnos ir limpa prie batų, jos laisvos, lyg kokie cheminiai radikalai, neprisikabinę prie šiek tiek matomų, bet daugiau numanomų paviršių. Prie šių paviršių neprisikabinę ir meno kūriniai, tik keletas jų tvirtai stovi ant žemės, lyg patys būtų iš metalo ir rūdžių sulipdyti totemai.

Vidas Poškus

Meno doktorantų paroda „Atviros studijos 2016“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Kadangi užimamos pareigos lyg ir neleistų kvestionuoti tam tikrų vidinių institucinių dalykų (dirbu toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje ir netgi turėjau šiokių tokių sąsajų su parodos rengimu), teksto pavadinimą turėčiau įvertinti savikritiškai. Tarsi pjautum šaką, ant kurios pats sėdi. Taigi – lyg ir nekorektiška klausti, ar meno doktorantų paroda toje pačioje Akademijoje yra reikalinga. Turbūt dar amoralesnis dalykas būtų suabejoti pačios meno doktorantūros reikalingumu... Bet esu tarp tų konservatyvių (o gal atvirkščiai?) skeptikų, kurie sako, jog poezijos neįmanoma išmokti universitete. Taip, galima perprasti eilėdaros principus, sintaksės ir lingvistikos dėsnius, bet tam tikrų vidinių eiliavimo dalykų, jeigu jie neduoti mūzų ar kokio nors Apolono, neįmanoma suvokti. Pamenu, kad viename pokalbyje tai labai aiškiai suformulavo Sigitas Geda tardamas, jog universitetuose poetai imasi žinių kaip žaliavos tolimesnei ar jau egzistuojančiai savo kūrybai (panašiai vienas ryškiausių XX a. lietuvių lyrikų – Jonas Kossu-Aleksandravičius – apsigynė disertaciją tema „Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai“ ne tam, kad taptų akademiku, o kad kurtų poeziją). Taip yra ir su menais. Ypač su šiuolaikiniais. Aišku, galėčiau ir gal net privalėčiau nesikišti į šį keblų klausimą, nes nesu pedagogas, tačiau kartkartėmis tokios abejonės iškyla.

Evelina Januškaitė

Julijos Pociūtės paroda „Bangãvimo skãlė“ Pamėnkalnio galerijoje

Dabartinis laikas menininkei Julijai Pociūtei – tai kūrybinė dispersija. Bangavimo skalėje jos kūryba pasiekė progreso ir kilimo fazę: instaliacija „Trys atspindžio pusės“ ką tik pristatyta Berlyne, vienas autorės darbų eksponuotas Murano stiklo muziejuje, netrukus planuojama surengti parodą Karališkajame La Granja stiklo muziejuje Ispanijoje, spalio mėn. – galerijoje „101“ Kaune, o balandžio 27 d. paroda „Bangãvimo skãlė“ atidaryta Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje. Joje eksponuojamos fotografijos, videomeno kūriniai, performansų įrašai ir įvairių medžiagų objektai. Julija vis dar pristatoma kaip stiklo menininkė, tačiau manyčiau, kad jos kūryba jau seniai išėjo į tarpdisciplininio meno lauką.

Su malonumu skaitau kvantinės fizikos teorijas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo painios, o kai pradedi žingsnis po žingsnio sekti giją, pasidaro dar painiau. Galimybė būti dviejose vietose vienu metu, ir tik matavimo veiksmas užfiksuoja reiškinio buvimą – jau seniai pastebėjau šios superpozicijos analogiją su meno kūrinio suvokimu, kuris priklauso nuo suvokėjo požiūrio. Įvairios teorijos, sąvokos ir praktinis jų patyrimas susieja meną ir mokslą simboline jungtimi, o Julija, pabrėždama asmeninių atskaitos taškų kūrimą, reflektuoja tai savo darbuose.

„7md“ inf.

Pirmadienį, gegužės 9 d., neeilinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavimo metu išrinktas naujas pirmininkas – Gintaras Česonis, suformuota ir patvirtinta nauja valdyba: Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė, Arūnas Baltėnas, Eugenijaus Barzdžius, Eglė Deltuvaitė, Algis Griškevičius, Saulius Jokužys, Mindaugas Kavaliauskas, Alvydas Lukys, Agnė Narušytė, Romualdas Požerskis, Vilma Samulionytė, Petras Saulėnas, Gytis Skudžinskas, Vytautas V. Stanionis, Donatas Stankevičius, Darius Vaičekauskas. Ankstesnis pirmininkas, kartu ir Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis, vadovavęs sąjungai nuo 2009 m., atsistatydino, nes jo veikla nebeatitiko fotografų bendruomenės lūkesčių, sąjunga buvo praradusi autoritetą ir kryptį. Naujojo pirmininko patirtis nuo 2009 m. vadovaujant Kauno skyriui žada esminius pokyčius ir suteikia vilties, kad sąjunga transformuosis į šiuolaikišką, dinamišką organizaciją, atvirą požiūrių įvairovei, naujoms idėjoms ir efektyviai veikiančią tarptautiniame kontekste.

Agnė Narušytė

Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“ Šiuolaikinio meno centre

Pavydžiu šokėjams – jie gali išrašyti save tiesiogiai, pačia nuo įtampos virpančio kūno medžiaga, neieškodami tarpininkų žodžių, kurie, prieš virsdami kūnu, dar pareikalauja sugalvoti mintį. Įtempi smegenis ir – žiūrėk – kūnas jau suglebęs kėdėje, neberašo, o tavo vidinė tikrovė lieka kažkur anapus. Gal jos nė nebuvo.

Tačiau tai, į ką žiūriu Šiuolaikinio meno centre, nėra šokis, bent jau ne muzikos plaikstomo kūno rašmenys, nes ir muzikos nėra. Čia – Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“. Tarp Briuselio ir Amsterdamo gyvenančios menininkės Vilniuje atrinkti devyni žmonės (Tomas Dapšauskas, Raima Drąsutytė, Lema Lungytė, Viktoras Michnevičius, Greta Petrovskytė, Andrius Pulkauninkas, Matas Saladžius, Kristina Aglaja Skaldina, Povilas Šimonis), kai kurie – profesionalūs šokėjai, kas vakarą šeštą valandą atlieka ritualą: įtempia ir atpalaiduoja vienas kito raumenis, suminkštėjusiais kūnais šliaužia salėmis ir koridoriais, susikabindami į trijules ar dvejetus tampa laikinais padarais, palindę po juodu patiesalu kontrapunktu praslysta pro Joso de Gruytero ir Haraldo Thyso parodą „Baltas suprematizmas“, keisdami formą įsmunka į tarnybines patalpas, ropoja laiptais žemyn kartu nusitempdami ir žiūrovų vorą, užsikniaubę ant riedlenčių grįžta į vestibiulį, iš kur vėl ropščiasi į viršų, kol galiausiai užlipę mediniais laiptais dingsta danguje. Taigi šis septynetas ne šoka, o patiria pastatą visu kūno paviršiumi. Veiksmo esmė aprašyta jau parodos anotacijoje, o jei kam dar būtų neaišku, tereikia išklausyti septyniais balsais atliekamą maldą, kurios žodžiai ne tik riedlentiškai raižo erdvę, bet ir formuluoja mintį: kūnas ant lentos, matuoju atstumus, pusiau kirmėlė, pusiau siurblys, pusiau kažkas...

Agnė Narušytė

Nerijaus Ermino instaliacijų paroda „Septynios dienos iki nakties“ galerijoje „AV17“

Nors Nerijus Erminas pristato dvi instaliacijas, galerijos „AV17“ architektūra jas sujungė į vieną patirtį. Anotacijoje kalbama apie kasdienių daiktų slepiamas reikšmes, „kurių iš tiesų nėra“, prisidengiant jau gerokai nudėvėta simuliakro sąvoka – tegu filosofas Jeanas Baudrillard’as paaiškina, kodėl apčiuopiamų daiktų ir vaizdų gausa tik stiprina jausmą, kad tikrovę darosi vis sunkiau apčiuopti. Sąvokų orientyrai galbūt padeda į šalia Aušros vartų esančią galeriją netyčia užklydusiam turistui, čia neradusiam įprastų meno kūrinių, – padeda pateisinti žemais laiptų skliautais ir įėjimų arkomis nubruožtą viršugalvį ir įsigytą gumbą. Tačiau mes atmeskime visa tai – daiktų pokalbiai šioje vaiduoklių erdvėje veikia kitaip. Ypač kai būni su jais vienas (ar beveik vienas) rūsyje.

Viršuje sukonstruotas daiktiškas memento mori. Nedidelėje užkulisinio kambario erdvėje dominuoja tarp stiklų įspraustas kaukolės piešinys. Pamačiusi kiauše pramuštą didoką skylę, mintyse jai pritaikau į sieną atremtus pagalius – du plonus metalinius ir vieną storą cementinį, lyg būčiau nusikaltimą tirianti detektyvė. Aišku, nustatyti tikrąjį nužudymo įrankį – ne mano nosiai, bet ne tai svarbu. Įdomiau, kad kaukolė sena – seniai įvykusio mirties fakto liudijimas, nežinia kieno mirties, nuasmenintos, abstrakčios. Prisimenu, kaip prieš keletą metų vykusios akcijos „Darom“ metu miškelyje prie Rasų kapinių grėbstydamos lapus su drauge atidengėme negiliai užkastus palaikus – tai buvo išardytas žmogaus kūnas, švarūs kaulai, tarsi nuvirti puode. Apėmė tikra „detektyvinė karštinė“. Atvažiavę policijos tyrėjai nuvylė pasakę, kad čia tikriausiai perlaidojimas, taigi – seni kaulai, sena mirtis. Jaudulys atlėgo. Kažką panašaus pajutau ir tyrinėdama viršutinę Ermino instaliaciją „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ – šiurpus perspėjimas apie būties laikinumą nugrimzdo į praeitį.

Vytautas Paplauskas

Lenkų šiuolaikinio meno paroda „Laiko ženklai“ galerijoje „Meno parkas“

Vasario pabaigoje į Kauną atkeliavo Torunės šiuolaikinio meno centro kolekcija „Laiko ženklai“, pristatoma galerijoje „Meno parkas“ ir M. Žilinsko dailės galerijoje. Pasak rengėjų, tai bene išsamiausia lenkų meno paroda Lietuvoje per pastaruosius 12 metų, joje pristatomi žymių Lenkijos menininkų, jau tapusių lenkų meno klasika, taip pat tarptautiniu mastu pripažintų užsienio menininkų kūriniai. Nors didžioji (bet nebūtinai svarbiausia) kolekcijos kūrinių dalis eksponuojama M. Žilinsko dailės galerijoje, visgi šįsyk norėčiau apžvelgti parodą, pristatytą galerijoje „Meno parkas“.

Vaikščioti po „Meno parko“ erdvę daug maloniau nei M. Žilinsko dailės galerijoje, nes tai kamerinė, kur kas intymesnė erdvė, skatinanti labiau įsiklausyti ir pajausti kiekvieną iš eksponuojamų kūrinių. O ir pačių kūrinių nedaug – pristatomi penki darbai, sukurti menininkų Wacławo Kuczmos, Zbigniewo Liberos, Natalijos LL, Susanos Philipsz, Agnieszkos Polskos ir Suzannos Treister.