Kažkur tarp verbų ir Las Vegaso

Žodžių junginys „liaudies menininkas“ profesionalųjį meną išpažįstantiems žmonėms gali nuskambėti kaip keiksmažodis. Nors kompozitorius Giedrius Kuprevičius sako niekur kitur nematąs „tiek daug elegancijos, proporcijos jausmo ir gero skonio kiek liaudies mene, dailėje, poezijoje, muzikoje“. Pasak jo, valstiečiai nesąmoningai iš gamtos sėmėsi skonio, elegancijos, santarvės ir grožio. Būtent gamta mokiusi juos proporcijų, pagarbos kitokiems, harmonijos jausmo, ciklinio laiko suvokimo. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje Juodkrantėje nuo liepos 11 d. veikianti paroda „Laikrodininkas“ kvietė naujai pažiūrėti į muziejaus liaudies meno rinkinį, kuruojančių menininkų Žilvino Landzbergo ir Marijos Repšytės pateiktą šiuolaikinio meno kūrinių kontekste.

Spalvinga ir gaivi vizualinių malonumų kolekcija, kurią sudaro pripažintų ir nežinomų meistrų, drožėjų, pynėjų, audėjų, stalių, kalvių, puodžių ir lipdytojų kūriniai, apimantys skulptūrą, baldus, keramiką, audimą, žaislus, religinius daiktus, stiklo ir odos dirbinius, svaigina gausybe, technikomis ir išraiškingu energingumu. Parodos vaizdinė ir materialioji įvairovė džiugina įvairiais būdais – kaip gyvybinga alternatyva šiuolaikinio meno pasauliui, kuriame dažnai vyrauja sterili, elektroninio vakuumo minimalizmo ir destrukcinio imperatyvo varoma energija, kurios motyvai ekspozicijoje kaip tik tampa ta iškeliančiąja banga, sugebančia tautodailės objektus paversti XXI a. žiūrovo dėmesį pritraukiančiais reginiais. O gal patys liaudies meistrų kūriniai sušildo šviesos diodų, projektorių ir šiuolaikinės parodų architektūros principais nuaustą ekspoziciją? Paroda taip pat kelia klausimų apie liaudies meno prigimtį – jo santykį su senovės tradicijomis ir šiuolaikine kultūra, tradicinio liaudies meno ir šiuolaikinių amatų santykį bei liaudies meno paskirtį pasaulyje, kuriame vis daugiau masiškai gaminamų prekių patenkina poreikius, kurių net nežinojome turintys.

Dažnai manome, kad muziejuje ką nors užkonservuodami išsaugome ateities kartoms, apsaugome nuo laiko korozijos, bet muziejaus institucija tik pažymi eros pabaigą: turtingos kolekcijos gyvavimui reikia jos objektų retumo, o jų skaičiaus lygiagretus nykimas – tai tarsi nebūtyje pradedančiojo skęsti prakeiksmas už primestą unikalumo kategoriją, kuri nepermaldaujamai pasmerkia išnykimui. Skubėjimas laiku įvertinti ir surinkti akyse pradingstančias kolekcines vertybes jas dar labiau įspraudžia į nebūties žabangas. Ir nors liaudies menas dar atrodo gyvas Kaziuko mugėse, atlaidų turguose ir tautodailės asociacijų parodinėje veikloje, tai irgi jau tik būtojo laiko imitavimo pradžia, nes net galima pastebėti, kad dažniausiai ryškių spalvų ir nenatūraliai atrodančios verbos būna pagamintos Kinijoje... Tačiau ši paroda ne aprauda mirštantį liaudies meną, o veikiau išlaisvina mus iš dar neatakusių kačiukų pozicijos, kai tautodailininko Stanislovo Riaubos skulptūroje „Laikrodininkas“ pavaizduoto sėdinčio žmogaus rankose nieko nematome. Praregėję išvystume laiką ir jo smilčių byrėjimą.

Vienas iš pirmųjų objektų, pasitinkančių žiūrovą salėje, yra geltonasis veidrodis – tai tarsi duoklė mums, šiuolaikinei kartai, nuolatos trokštančiai save pamatyti per neapsakomą kiekį filtrų ir kaukių. Asmenukių kultūrai, mitozės būdu dauginančiai nesuskaičiuojamą gausybę beprasmių atvaizdų, neturinčių nieko bendro su tikruoju vaizdu, kurį turėtų atkartoti, autentika yra nė motais. Atsižiūrėję į save, galime keliauti toliau – kaip kandis (Audriaus Janušonio objektas) viliojami lempų skraidome nuo vieno šviesos šaltinio prie kito. Elektra čia tampa mūsų vedliu, jau susvetimėjusių ir mums nebeatpažįstamai egzotiškais tapusių daiktų pasaulyje sukurianti jaukumo ir namų atmosferą. Ant elektros jungtukų ir kitur sudėliotos, specialiai šiai parodai kurtos Dovilės Šimonytės Taro kortos, vaizduojančios tamsias, šmaikščias istorijas, įkvėptas parodos eksponatų, išburia mūsų laikinojo elektrinio pasaulio ribotumą ir beribę fantazijos erdvę, kurioje galime susitikti su praeitimi be tarpininkų.

Jautrusis parodos momentas – „tikrąja“ dailininke taip ir netapusios, savamokslės Mažosios Lietuvos akvarelinių miniatiūrų meistrės Lidos (Lidijos) Meškaitytės (1926–1993) kūriniai. Menininkės gyvenimas primena melancholišką paveikslą, ir ne bet kokį, o vieno garsiausių amerikiečių tapytojo Andrew Wyetho (1917−2009) „Kristinos pasaulį“, kuris buvo nutapytas beveik tais pačiais metais, kai Lida ėmėsi dailės (1948). Paveiksle realistiškai pavaizduota neįgali moteris, ropojanti į tolyje esančią sodybą, kuri atrodo kaip košmare susapnuota Meškaitytės peizažų dalis. Lida, Antrojo pasaulinio karo metais tapusi neįgali (jos kojos buvo sužalotos virstant apgriautai sienai), metus praleido lovoje, o vėliau vaikščiodama su ramentais pradėjo piešti. Dėl patirtų sužalojimų negalėdama toli keliauti Meškaitytė dažniausiai piešdavo vaizdus greta namų, netoli Smalininkų, Antšvenčių kaime, Jurbarko rajone. Lidą traukė ramus daiktų stebėjimas, kasdienybės paprastumas ir grožis. Karo baisumus, ligą, skurdą, motinos elgetavimą, žmonių susvetimėjimą išgyvenusi savamokslė menininkė sakė, kad šviesą, kurios nematė gyvenime, galėjusi tik nupiešti. Kai kurios Lidos Meškaitytės akvarelės, ypač tos, kuriose vaizduojamas vidinis interjeras, primena švedų dailininko Carlo Larssono (1853–1919) pieštą saugią, idilišką vaizdiniją. Daugelio atvirukiška vadinta kūryba iš tikrųjų galėjo Lidai padaryti įtakos, nes visos jos meno „studijos“ buvo įvairių spalvotų atvirukų kopijavimas, o akvarelės technikos, kolorito ir kompozicijos gudrybių ji sėmėsi iš senų vokiškų meno žurnalų. Jaukios ir nepretenzingos menininkės kompozicijos stebina gamtos vaizdinių ryškumu ir gaivumu. Menotyrininko Romualdo Budrio žodžiais, „retas reiškinys, kai savamokslis pasiekia tokį aukštą meninės įtaigos lygį“.

Riaubos skulptūros „Laikrodininkas“ parodoje taip ir nerasi, kaip neapčiuopsi ir laiko bei jo pokyčių. Pačiupinėjami yra tik patys daiktai iš tam tikro laikotarpio. Tik per jų formą, spalvą, siužetus ir funkcijas, kurių galbūt jau nebėra, galime suvokti laiko tėkmės fenomeną. Paletėje nuo labai grubios formos archajiškų grūstuvių iki įmantriai išdekoruotų trapių margučių, nuo sakralių, bažnytinių iki profaniškų, buitinių objektų, egzistuojančių toje pačioje erdvėje kaip ir abstraktūs, visai kitokios prigimties šiuolaikinio meno kūriniai – nebevartojami muziejiniai eksponatai, virtę veikiau tik praėjusių dienų iliustracijomis, laikinai atgauna daiktiškumą. Seno kontrastas su moderniu išryškina ne jų skirtumus, o ryšius, atgaivina iš pažiūros inertiškos tradicinės formos kūrinius, o šaltai šiuolaikybės kalbai dovanoja lengvumą. Šie darbai yra ne tik viliojantys materialūs objektai, bet ir bendruomenės kolektyvinės vaizduotės vaisiai – tikrieji grynuoliai kopijų ir padirbinių pasaulyje.

Paroda veikia iki rugpjūčio 30 d.