Išpirkti sentimentai

Šįkart MO muziejaus „vinis“ – Peteris Greenawayʼus, kurio barokiškai tirštų filmų stengdavomės nepraleisti. Vos išgirdusi, kad jiedu su žmona Saskia Boddeke Vilniuje kuruos parodą, „pamačiau“ ant pasvirusio didžiosios salės grindų apskritimo patiektą kepto vyro kūną, tokį dailiai paskrudusį, apkaišytą žolelėmis ir vaisiais, iš filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989). Greenawayʼus kuria teatrališkus, spalvingus, šokiruojančius vaizdinius. Jo filmų „pagrindinės minties“ nenusakyčiau vienu sakiniu. Gal net ir keliais. Ir nereikia, nes šiam režisieriui, regis, smagiausia absurdiškomis situacijomis, prieštaravimais ir rembrantiškais šešėliais kelti egzistencinį nerimą, kuris verstų ieškoti prasmės jos nerandant. MO muziejaus parodos pavadinimo klausimas „Kodėl taip sunku mylėti?“ galėtų būti kaip tik vienas iš tų, kurių paprastais atsakymais neišspręsi. Bet ne, pamaniau atėjusi į spaudos konferenciją, jis per paprastas, jau savaime moralizuojantis.

Tiesa, parodos erdvė įspūdinga. Įėjusius pasitinka prietema ir melancholiški garsai, ritmas. Prietema tapybiška – sienos nudažytos sodriomis spalvomis, ant baltųjų kažkas nupiešta (pavyzdžiui, grybai) ar parašyta („Aš pradžia, pabaiga?“). Ir eksponuojama figūratyvinė tapyba bei fotografija daugiausiai iš MO rinkinių, kartais pasiskolinta iš privačių kolekcijų ar pačių autorių. Parodos dalyviai – atpažįstami lietuviškų parodų personažai: Stasys Eidrigevičius, Eglė Vertelkaitė, Andrius Zakarauskas, Vilmantas Marcinkevičius ir kiti. Greenawayʼus muziejaus kolekcijoje rado ir pats save, nufotografuotą Algimanto Aleksandravičiaus 1999 m., kai atvyko į trumpų filmų festivalį „Tinklai“. Ėjimą nuo vieno kūrinio prie kito vis pertraukia „spingsulėmis“ apšviestos kėdės, ant kurių padėtos kūgio formos kepurėlės su raudonais dryželiais, taškeliais, raudonais ar žaliais bumbuliukais. Šalia jų – skaičiai, ne iš eilės. Ant grindų nupiešti „Klasių“ langeliai tarsi rodo, kaip judėti po parodą – „šokinėti“ nuo vieno iki 33, kol pasieksi tą tuščią, be skaičiaus. Viskas tarsi sukasi apie minėtą pasvirusį ratą, nes iš jo kyla juodų plunksnų bokštas. Atokiau stovi dvimatė žmogaus figūra. Ant jos krūtinės kartais sušvinta gėlės, praplaukia žuvelė. Periodiškai „lyja“.

Lietus suderintas su lietumi dviejuose ekranuose – tai ir yra MO anonsuojamas Greenawayʼaus ir Boddeke filmas. Abiejuose ekranuose – ta pati mergina, pasirodanti su trikampe nykštuko kepurėle, su kosmetine kauke ar be jos kaip skirtingi personažai, tačiau atsiradę iš tos pačios Suzos Burbulės (Susa Bubble), kuri kartą nuėjusi miegoti padvigubėja. Tai tęsiasi, kol 33-ioji Suza pasirodo viena, nes jos partnerė pasislėpė. Kitoniškumas, nutrauktas dauginimosi procesas kelia įtarimus ir pasipiktinimą. Prasideda ginčai, peštynės, žmogžudystės. Būrelis sutrikusių klonų mėgina gyventi pagal pirmykštės, demokratinės ar autokratinės santvarkos scenarijus, nevalingai atkartodamos žmonijos istoriją kaip lemtį, nes kito baimė išlieka kaip kaitos variklis. Nors tas kitas yra beveik tas pats, tarsi teigia Saskios Boddeke poema, parašyta dukrai kaip dabarties politinio nerimo alegorija.

Kad būtų dar aiškiau, antrajame ekrane toje pačioje Suzos figūroje mirga dokumentiniai kadrai iš viso pasaulio: demonstracijos, bombardavimai, laivais plaukiantys pabėgėliai. Sušmėžuoja blogio imperijų prezidentai ir aktyvistės, raginančios priešintis, kaltinančios pasaulio galinguosius. Viską periodiškai nuplauna lietus, čia simbolizuojantis nelaimingųjų išlietas ašaras, kaip aplink ekraną skriejančios kėdės – situacijos nestabilumą, o juodas baseinas – niekį ir neviltį (apie tai informuoja parodos gidas). Veidą pliekiantys lašai verčia heroję vaipytis, nuplauna jos kaukę, simboliškai apnuogina „tikrąją aš“. Suza skaičiuoja iki 33 ir klausia, kodėl egzistuoja kažkas, o ne niekas, ir kodėl taip sunku mylėti. Tai kartoja tol, kol klausimas ima skambėti kaip dar viena skaičiuotė. Reikšmė suyra, lieka tik ritmas, ištuštėję ženklai. Galbūt tam, kad bent kai kurių žiūrovų galvose kiltų kitas klausimas: o kodėl teigiama, kad sunku mylėti? Ar būtinai bendruomenes turi sieti meilė, o ne, tarkim, pagarba ir susitarimas? Galbūt pareiga mylėti kaip tik ir kursto neapykantą? Bent man, pažiūrėjus filmą, knietėjo pabėgti nuo prievartinės meilės. Bet gal toks ir buvo jo kūrėjų tikslas? Juk Greenawayʼus iškepė vagies žmonos meilužį, sutirštino įprastą moralinį pasipiktinimą iki absurdo. O filme „Skenduolių skaičiuotė“ (1988) ramiai skaičiavo moteriškių skandinamus vyrus, tarsi nė neabejodamas, kad mums lemta kopijuoti ir kartoti kitų klaidas.

Kaip supratau, parodai atrinkti Lietuvos menininkų kūriniai turėjo filmo idėjai sukurti vietos kontekstą, užpildyti tuščiąjį langelį mūsų aktualijomis (anotacijoje vietos autorių pavardės nepaminėtos, vadinasi, jie – pagalbinė medžiaga). Pirmiausia krinta į akis, kad daugelyje paveikslų ir fotografijų dauginasi žmonių figūros. Pavyzdžiui, kaip tik priešais ekraną dvejinasi, trejinasi apsinuoginusi Violeta Bubelytė. Ši mums gerai pažįstama Suzos antrininkė tarsi sprendžia tą pačią problemą – kaip sutarti su savimi, tokia daugialype, ne taip paprastai su kultūrinėmis ikonomis identifikuojama figūra. Bet smurto čia nėra, daugiau – (iš)tvermė, ilgalaikis spektaklis sau pačiai, kuri ilgą laiką vyriškos fotografijos kontekste buvo ta pasislėpusioji „kita“.

Greenawayʼus, iš pradžių ruošęsis būti tapytoju, pastebi tuos menininkus, kurie į gana nuvalkiotą tapatybės ir skirtybės problematiką įmaišo dozę ironijos, kartėlio ar šiurpulio. Moteriškajai Suzai oponuoja Žygimantas Augustinas, kuris vis perkūrinėja save įsikūnydamas į iškilius, net karališkus (nes taip įpareigoja vardo ir pavardės kombinacija) personažus. Dabar jis „pagimdo“ nedailias antrininkes „Gracijas“ ir atkiša vidurinį pirštą virš jo kabančiam „Kūrėjui“ (sau pačiam). Dvyniai Remigijus ir Algirdas Gataveckai tyrinėja tapatybės genetiką sangvinu ir pastele tiksliai perpiešdami savo atvaizdus, kuriuos lygina su kadaise juodu į vaikų namus atidavusio tėvo figūra. Tai tarsi įžemina pasaką apie pasidauginusių mergaičių „visuomenę“, kuri gyvena pagal politines klišes. Virš jų pakibęs gana abstraktus klausimas čia užaštrinamas, nes suskamba tikroviškai – šeima juk ir yra „tokius pačius, bet kitokius“ gaminantis mechanizmas, kai vis atsiranda tie, kuriuos reikia ir „taip sunku mylėti“. Beje, dar vaikystėje išmokusiems socialinės atskirties pamokas Gataveckams, regis, nesunku mylėti dalinantis savo idėjomis, kūriniais ir už juos gautomis lėšomis su panašaus likimo vaikais.

Šioje parodoje vieninteliai kūriniai be žmonių figūrų – tai Patricijos Jurkšaitytės nutapyti apelsinai, daug jų, pilnos drobės, vienodai oranžinių ir apvalių. Bet tai – ne tas pats apelsinas, pakartotas daug kartų. Tikriausiai. Nes kaip atpažinti individualų apelsiną? Kaip skelbia gidas, jie – tarsi pabėgėlių minia, kurioje sunku įžiūrėti veidus. Kažkodėl abejoju, ar menininkė mąstė apie tokias konkrečias nuorodas. Greičiau tie apelsinai – portreto idėjos parodija, nes netgi tiksliausiai perkeliant kiekvieno individualaus vaisiaus bruožus ant drobės, jie mūsų akiai netampa atpažįstami. Parodos kontekste prašyte prašosi rasinės (rasistinės) analogijos. Oranžinė apelsinų spalva išrėkia neapykantą kitokiam, kuris iš tiesų toks pats, kaip nesąmonę.

Vis dėlto tarp skaičiavimų, dauginimų, tapačių-netapačių randu ir iškeptą meilužį sukūrusios mąstysenos pėdsakų. Tai kūriniai, į kuriuos žiūrint galima pajusti mirties, smurto ir meilės artumo keliamą virpulį. Daug kūnų, Vito Luckaus nufotografuotų sovietmečiu ir neslepiančių, net nesuvokiančių, kad reiktų slėpti savo kosmetika nepridengtą negražumą, groteskiškas grimasas, kurios sustingsta tik fotografijose. Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Monikos Furmanos tapomi ir piešiami motinų kūnai paženklinti abjektišku turinčio gimdyti mirtingo kūno bjaurumu, kai gleivių apvalkaluose mezgasi ir bręsta kita gyvybė, kuriai lemta taip pat galiausiai suirti. Jie – tokie buitiškai savi, savesni nei bene vienintelis nežmogus – Raimondo Gailiūno šikantis šuo, „laimingas reikšmingas ir saugus“, žvelgiantis į mane Hitchcocko „Svaigulį“ susiurbusia akimi.

Lietuvoje rastais kūriniais kuratoriai (lyg psichoanalitikai) primena, kad senatvė, liga, mirtis ir yra mūsų kitas, nuolat tykantis, laukiantis progos išlįsti – veidrodyje, fotografijoje, praeivių žvilgsniuose. Kūno laikas trumpas, kūnas nepaklūsta idealams, visada yra puolęs, ir net ne angelas. Ir bet kuria proga užpuolamas, kaip primena jau senokai matytos Ugniaus Gelgudos fotografijos iš ciklo „Gyvenimas kartu“. Nė dešimt metų nepraėjo nuo tų skandalingų atidarymų, kai galerijų šeimininkai, institucijų vadovai reikalaudavo nukabinti fotografijas, kuriose užfiksuotos apsikabinusios homoseksualų poros. Ar jų neskandalingas buvimas MO parodoje reiškia, kad šis lietuviškas tabu jau įveiktas? O gal nekonfliktišką santykį ugdo žvaigždės ir jo žmonos iš užsienio žvilgsnis?

Ir galiausiai, beveik ekspozicijos pabaigoje, tarsi „tuščiame“ išmoktų „Klasių“ langelyje randu lietuvišką iškepto meilužio atitikmenį Šarūno Saukos paveiksle „Sakmė apie Sigitą Parulskį“ (1998) (jis pasiskolintas iš paties menininko – tad buvo itin reikalingas parodos koncepcijai). Jiedu draugai, Saukų šeimos gyvenimą Parulskis kartais aprašo esė. O štai šiame paveiksle guli jis pats – žemiau, kitiems po kojomis, tarsi palaidotas, ką tik paleidęs iš rankų šokdynę, sustingęs, bet stebintis besivaipančius žmones, kurie nemato jiems iš dangaus beriamos makaroninės manos. Beriamos pro mėnulio liuką, kuriame galime įžiūrėti šonu pasuktą kambarį ir neaiškią šeimyną. Tie poeto syvais mintantys žmonės karštai rausvi, nuogi, seni, gyvenimo apardyti, jų veidai portretiški – tikriausiai juos atpažinčiau sutikusi gatvėje. Vienas kitam į veidus jie pučia smirdinčius dūmus, laižo ausis. Poetas mato visą tą bjaurastį ir nieko negali padaryti – kaip ir jo žemiškoji antrininkė, mergaitė iš nespalvotos nuotraukos, iš kito laiko, tikriausiai mirusi. Bet kartu poetas regi ir šios situacijos grožį – graudžiai žmogišką, dėl kūniškų (ne)malonumų prarandamą buitiško Dievo „dovaną“, kurios niekam nereikia. O gal čia tik man taip atrodo.

Šis paveikslas, jo jungtis su prisimenamais Greenawayʼaus filmais ir čia mano minėtais kūriniais (bei keliais neminėtais) „išperka“ jau spėjusį įgrįsti MO reklaminį šūkį: „visi mes žmonės“. Šioje parodoje „visi mes žmonės“ gali atpažinti save pačius, bet nepagražintus, gal net kiek atgrasius ir vis tiek išsiilgusius meilės. Bet užmirštančius mylėti kitus. Nors tapyba bei fotografija papildomai iliustruoja ir taip aiškų filmo-poemos moralą, jose juntamas tikrovės prieskonis „ištepa“ instaliacijos sterilumą. Sentimentaloka simbolika ima atrodyti apgaulinga, nes menininkų vaizduojami žmonės atrodo per daug patyrę gyvenimo, kad taip lengvai pasiduotų pozityvaus mąstymo įtaigai.

Paroda veikia iki 2021 m. sausio 31 d.