Revizionierius

Roberto Narkaus personalinė paroda „Valdyba“ iškart sulaukė pasipiktinusių žvilgsnių ir nepasitenkinimo dėl to, jog esą čia tiesiog prikrauta šiukšlių, įvairiausių daiktų, statybinių medžiagų, meniškos aplinkos rekvizitų. Tas pasipiktinimas kai kam kyla vos tik užėjus į galeriją, kurios pirmoje salėje iškart įvyksta stiprus daiktiškumo smūgis, vėliau saldžiai peraugantis į nuosaikų ir šiuolaikinę meninės raiškos madą atitinkantį estetiškumą. Parodos esminis dėmuo – stambaus formato fotografijos – lyg sugrįžimas prie šaknų, jungiamas su studijos, kurioje, matyt, gimė kiti projektai, daiktais. Iš jų konstruojama instaliacija, įrėminanti įprastą mediją, taip ją išplečianti į erdvę. Bet yra ir nežymaus pasislapstymo – vienas kūrinys, matyt, neatitikęs bendros kompozicijos, eksponuojamas užverstas.

Parodos anotacijoje išlaikomas poetinis atvirumas, nes šie ekspresyvūs „natiurmortai-avatarai“ galbūt yra „menamos organizacijos, komiteto ar valdybos nariai, pozuojantys korporatyviniam portretui“ (parodos anotacija). Nors tam tikri principai, pagal kuriuos veikia šiandieninis korporacijų pasaulis, gali būti sutapatinti su meninėmis strategijomis, vis dėlto tokia analogija yra ir gan pretenzinga, ir produktyvi. Pagavus ją, išryškėja panašumai, kurie parodą verčia analizuoti kryptingai, gal net šiek tiek angažuotai. Pabrėžiant sisteminius sraigtelius, neoliberalistines būtybes, vis bandoma susaistyti jas su antropomorfizmais, bet nusiėmus ideologinius akinius tenka pripažinti, jog realiai tai tėra daiktai, o fotografijos – prekės.

Pagal JAV teisinę tradiciją korporacijos turi tokias pačias teises kaip ir žmogus. Precedentas įvyko dar XIX a. pabaigoje, kai buvo nuspręsta korporacijoms suteikti tokią pat teisinę apsaugą kaip ir individams, kaip tik dėl to, jog korporacijos susideda iš individų. Tačiau atsiradusia pataisa buvo siekiama užtikrinti tam tikras pilietines teises. Narkus susikuria savo korporaciją, kaip skirtingus elementus jungiančią organizaciją, kurią pasitelkdamas elgiasi subversyviai, kaip ir didieji aštuonkojai, kurie, savo čiuptuvais apraizgę globalų kaimą, nuolat ką nors slepia – ar tai būtų ofšorinės sąskaitos, ar koks nors masinis apnuodijimas, ar povandeninės lobizmo srovės didelių pastatų koridoriuose.

Jeigu parodos objektus laikytume korporatyvinių asmenų analogijomis, tuomet, pagal šią logiką antropomorfizuodami daiktus, į juos turėtume pažvelgti ne tik kaip į ekonominės sistemos darinius, bet ir kaip į žmones, turinčius savybes. Tad parodoje jau galima įžvelgti dvi interpretacines plotmes. Pirmoji – pagal ekonomiką kaip mokslą apie pasirinkimus. Tai leidžia susaistyti parodą su etiniais klausimais ar kultūriniu antstatu, habitus. Išnyra pragmatinis dėmuo, kai meno įvykis turėtų atitikti ekonominę logiką, t.y. nešti pelną, kurti pridėtinę vertę. Tiesa, yra įprasta meną laikyti savaime kuriančiu pridėtinę vertę, ginčijantis tik dėl jos dydžio. Tačiau visuomet galima apskaičiuoti viso ko kainą ir realią vertę. Net ir žmogus turi savo kainą, kurią galima apskaičiuoti sudedant jo auginimo, išsilavinimo, sveikatos apsaugos išlaidas ir palyginant su jo įnašu į sukuriamą vertę. Tik tokio apskaičiavimo veiksmas šiek tiek nepadorus, todėl norisi keliauti kiek kitu keliu.

Šios parodos daiktų organizacija ir jos vizualinė semiotika suponuoja, jog čia esama tam tikrų daiktų telkinių, kurie yra menininko studijos daiktai arba jo „natūralūs ištekliai“. Dėl šių išteklių meno lauke vyksta konkurencinė kova, todėl menininkas, norėdamas kurti meną, neišvengiamai turi stiprinti savo pozicijas. Tačiau korporatyvinis pozicijų stiprinimas, remiantis konkrečiais pavyzdžiais iš mūsų purvino, bet produktyvaus kapitalistinio pasaulio, leidžia prisiminti, jog net ir mene egzistuoja patologinis pelno ir galios siekis. Tai atsispindi įvairiose meninėse organizacijose, institucijose, kovojančiose už savo svorį meno istorijoje ir už eilutes Kultūros tarybos projektinių lėšų skyrimo dokumentuose. Ir vis dėlto yra kažkoks dėmuo, kuris čia turėtų išsinerti iš banalios pragmatikos į vertybinę sistemą.

Antroji interpretacinė plotmė – žmogiškoji. Iš korporacijų dažnai reikalaujama socialinės atsakomybės, tačiau, kaip parodo istorija, jos šiuos klausimus sprendžia fasadiškai ar net psichopatiškai. Pastarąją savybę joms priskyrė kanadiečių dokumentinis filmas „The Corporation“ (2003). Jo kūrėjai, remdamiesi minėtu teisiniu statusu, analizavo korporaciją kaip žmogų ir padarė išvadą, kad jis psichopatas. Išties, pasižiūrėjęs holivudinę propagandą, tokius filmus kaip finansų krizę nagrinėjantis „The Big Short“ (2015) ar visos Žemės planetos apnuodijimą teflonu „Dark Waters“ (2019), kitokio jausmo kaip neapykanta korporacijoms ir negali jausti. Tikrai kartais atrodo, jog tik tuomet, kai tai pasitarnauja jų esminiam tikslui, – pelno ir galios siekiui, – korporacijos prisiima socialinę atsakomybę bambukinių šiaudelių ar stendų eitynėms už žmogaus teises forma. Tad Narkus, pripažindamas, jog veikia kaip neoliberalios sistemos sraigtelis, bent jau yra nuoširdus ir, matyt, jam dar toli iki tos psichopatiškos neoliberalios sistemos dvasios. Jis veikia priešingai nei kai kurie kiti socialiai angažuoti meno projektai, siekiantys spręsti ar bent jau viešinti sudėtingas problemas. Pastaruoju metu itin pagausėjo stiprus socialinio aktyvizmo mene dėmuo, primenantis keistą šiuolaikinį ritualą – palaikymo apeigas su visomis tam reikalingomis procesijomis, taip lyg išreiškiant kažkokias vertybines pozicijas ir mąstymo progresyvumą, atsidavimą. Tačiau tokios apraiškos gali liudyti ir kiek purvinesnę pusę – čia galima įžvelgti galios kaupimą, siekį sukurti moralinį kapitalą, poziciją, iš kurios būtų galima teisti ir kritikuoti, bet nesukuriant jokių svertų toje galios pragmatikoje, kurioje galėtų įvykti realus pokytis. Tai atitinka neoliberalią logiką, o šios parodos logika veikia kiek kitaip.

Tenka pripažinti, jog gyvenimas pagal engėjiškos sistemos taisykles yra neišvengiamas, nes, kaip minima anotacijoje, į parodos struktūros dalis galima žvelgti ir kaip į nieko bendro su žmonėmis neturinčias gyvybes formas, sprendžiančias mūsų likimus nesibaigiančioje vaizdo konferencijoje. Iš karto atsiranda keistas prisiminimas apie Adolfą Eichmanną ar korporacijų kolaboravimą su diktatūromis, demokratinių valstybių įsiveržimą į kitas šalis, siekiant patenkinti įvairių karinių industrijų, energetikos ar bananų importo kompanijų interesus. Taip šiuolaikinis žmogus, turėdamas šiuolaikinių vergų surinktą telefoną, vaikų pasiūtus sportbačius, ateina į socialiai angažuotą meno renginį, kaip tikras aktyvistas nusiperka indulgenciją – atleidimą už nuodėmes – ir jaučiasi kažką padaręs. Ir čia tenka įžvelgti, jog kartais po įvairiomis pozicijomis slypi sistemai patogus „nepaklusimas“, leidžiantis ją kritikuoti ir toliau naudotis jos kuriamomis gėrybėmis bei maloniais gyvenimo patogumais be jokių moralinių skrupulų.

Vis dėlto Narkaus strategija atvira ir leidžia šią prieštarą ironizuoti, parodos žingsnis dar gilesnis ir visai nesvarbu, atsitiktinis ar tyčinis, itin gerai apgalvotas ir referuojantis į ką nors, kas žinoma tik pačiam autoriui. Jei šio teksto logika bent kiek pagrįsta ir už tokios pesimistinės vizijos slypi kokia nors prasmė, akivaizdu, kad ji gali paveikti parodos supratimą taip pat puikiai, kaip ir rudeninės nuotaikos, kurias praturtina nesibaigiančių katastrofų serijos, apokaliptinės vizijos. Narkaus objektų organizacija ir jų sintezė su fotografijomis, papildyta daiktų sužmoginimu ir žmonių sudaiktinimu anotacijoje, atrodo atspindinti realią padėtį ar bent jau nurodo į tam tikrus jausmus, kurie kyla žiūrint į daiktų garbinimą, šiuolaikinę stabmeldystę ir sistemų patafiziką ar mąstant apie tai, kodėl garsusis Unabomberis ėmėsi siųsti bombas į universitetus.

Iš pažiūros Narkaus parodoje skleidžiasi atsitiktinė tvarka, kelianti sisteminio neišvengiamumo įspūdį, chaotišką sistemingumą ir objektų pergalę prieš jų kūrėją ar suvokėją. Tokiai kūrybai galima pasitelkti apofenišką metodą, leidžiantį įžvelgti tam tikras struktūras, kur jos nebūtinai egzistuoja, ir atsisakyti intencijų reikmės. Fotografijos, kaip ribas turintys objektai, virsta instaliacijomis, taip įaugdamos į galerijos kūną, o šis jau pasakoja ir apie pačią meno sistemą bei jos veikimo principus, o čia ir viso meno lauko dinamika ir šizofrenija, sąmokslo teorijos. Parodoje slypi atvirumas, kurį galima išreikšti per žiūrovo galimybę atsitiktinėje, bet visa apimančioje daiktų ir aplinkybių konfigūracijoje išryškinti tam tikras fiksuotas prasmes, dėsningumus, taip radikaliai išplečiant kūrinio prasminį potencialą ir dekonstruojant ideologinį antstatą, kuris įgauna kone senovišką, sakralią kokybę.

Savastingai dailūs objektai, dailiai gulėdami ar kitaip išdėstyti, suaktyvina smegenis, nes verčia ieškoti nuorodų, sukeldami tokią pažintinio proceso pradžioje esančią tuštumą, kurią norisi užpildyti žiniomis ar bent jau kažkokiu menku supratimu. Objektų medžiagiškumas ir jų įvairovės tarpusavio ryšiai, pavienių daiktų semantika, į tuštumą kaip vandenyną įtekančios nuorodų upės. Meninis įvykis atitinka releacinę atmintį, kai atsiminimas smegenyse sukuriamas iš dviejų perceptų, pavyzdžiui, objektų, kvapo ar įvykių. Paroda, veikdama kaip geras patiekalas iš pavienių ingredientų, sukuria tam tikras daiktų organizacijas, jų ryšius ir tarpusavio santykių reprezentaciją, kurią kaip tam tikrą dėsningumą atrandantis suvokėjas suformuoja savo galvoje bendrą patirtinį įvykį, naujas neuronų jungtis, atmintinį vaizdinį, dokumentuojantį dabartinės meno ar pasaulio sistemos tvarką. Arte povera stilistika, prieraišumas prie paprastų objektų ir paprastų pranešimų, laiko ir industrinio gamybos būdo ar tiesiog nusidėvėjimo pėdsakų visuma siūlo tikėjimą, kad menas įgalina socialines, politines ir ekonomines reformas, o kartais ir tampa jų katalizatoriumi. Tačiau, kaip mus moko istorija, įvairios meninės strategijos tampa engėjiškų galių įrankiais, avangardine politika, kurios pasekmė – performatyvus posttiesos pasaulis. Matyt, todėl menininkai ir laikomi vizionieriais, nes dažnu atveju jų rankomis kuriamos naujos teorijos virsta politinėmis strategijomis, pamažu paverčiančiomis pasaulį anonimiška „nevieta“, visuma be tapatybių, be santykių, kažkur „tarp“ kažko. Ne, tokiai vizijai pritarti nesinori. Čia kaip ir bet kurioje sistemoje dalyvauja objektyvumo iliuzija, suformuota esamų idėjų ir formų, kaip nauja samplaika, pasiūlanti vartotojui schemą, kurios viduje galima atrasti įvairias interpretacines variacijas. Problema tik ta, kad ir liekama uždaroje sistemoje, įsikalinus savo pastovaus trūkumo pilnoje sąmonėje (ar niekada holistiškai neatsiskleidžiančioje sistemoje). Vis dėlto ši meninė strategija nuteikia pesimistiškai, liudydama, jog jau nebegalime įsivaizduoti sisteminės alternatyvos, o buvę vizionieriais menininkai susitaiko su esama struktūra, ir pavieniai išsišokimai bus marginalizuojami, nuskausminami, suvalgyti ir paversti ideologiniais prekės ženklais, kuriuos pardavinės tos pačios korporacijos, siekdamos pelno ir galios.

Panašu, kad parodos estetinis poveikis liks priklausomas nuo patyrimo akto, kiekvienam žiūrovui savaip patiks ar nepatiks. Tai nėra išskirtinai būdinga Narkaus kūrybai, bet apskritai menui, tačiau būtent šioje parodoje ryškus šiuolaikinis pozityvistinis-maginis mąstymas, objektų triumfas ir komercinio stiliaus derinimas su jį lydinčia autonomiška daiktų ikonografija, šiokiu tokiu purvinumu, leidžiančiu įžvelgti ne tik sistemas, bet ir pačią tikrovę bei jos fasadus. Ironiškai pesimistišką (matyt, dėl to rudens) kvazirealistinį raiškos būdą šiek tiek romantizuoja fotografijų estetika, taip tik dar labiau sutaikydama ir nuskausmindama dalykų padėtį. Tai priverčia mąstyti – elementarios ir paprastos kūrybinės strategijos teikia peną daugiasluoksniam suvokimui, galimybei žvelgti iš įvairių kampų, disciplinų, istorinių plotmių, meno srovių. Tai kokybiškos parodos požymis. Mums telieka kuo geriau pažinti visokias sistemas, kurios jau yra virš mūsų, kurių mes nebekontroliuojame ir kurių vaizdiniai tegali būti redukuotomis nuotrupomis, niekada neatspindėsiančiomis visa apimančios metasistemos kompleksiškumo. Šiuo metu tegali būti organizacinis vienetas, bet ne visuma, už nieką neatsakingų, bet maištaujančių individų bendrija, bet ne visuomenė, objektų telkiniai, bet ne Gesamtkunstwerk.

Paroda veikia iki spalio 10 d.