7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Jis žiūri iš ten ir šypsosi

Apie Justino Vienožinskio plenerą jo sodyboje

Linas Bliškevičius
Nr. 27 (1348), 2020-07-10
Tarp disciplinų Dailė
 Justinas Vienožinskis, Autoportretas. 1936 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus
Justinas Vienožinskis, Autoportretas. 1936 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus

Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjo ir dėstytojo profesoriaus Arvydo Šaltenio bei tapytojo Justino Vienožinskio, didžio meistro, moderniosios tapybos tėvo ir ypatingą reikšmę Lietuvos kultūrai turinčio žmogaus, palikuonių iniciatyva, po ilgos pertraukos įvyko tapybos pleneras, sukvietęs į dailininko sodybą-memorialinį muziejų Dačiūnuose. Dar visai neseniai, 2011-aisiais, čia vyko gausybė renginių, kuriais siekta paminėti Vienožinskio 125-ąsias gimimo metines ir įamžinti jo atminimą: buvo tvarkoma sodyba, restauruojami baldai, kuriama muziejinė erdvė, filmuotas Liudvikos Pociūnienės filmas „Meistras“ (2015). Tapytojo, pedagogo, meno kritiko ir stebuklingu atkaklumu pasižymėjusio visuomenininko garbei šią vasarą dar kartą į plenerą sukviesti jaunieji tapytojai, turėję pasisemti vietos dvasios ir prisiliesti prie žmonėse, peizažuose ir daiktuose pasislėpusios istorijos. Šaltenis prasitarė, jog pats yra Vienožinskio meninis anūkas, nes jo mokytojas Antanas Gudaitis mokėsi pas jį, todėl šiuo metu ir jis, dėstydamas akademijoje, perduoda tradiciją, kurią ir darbuotis atvykę jaunieji kada nors turės pratęsti. Matydamas visa tai, Vienožinskis (remiantis Šaltenio išsakyta prakalba atidarymo metu) „žiūri iš ten ir šypsosi“, tad ir šio teksto autorius tikisi nesugadinsiąs tenai jam nuotaikos savo kukliais raštais.

 

Vienožinskio biografijos faktai atskleidžia, jog jis teikė ypatingą dėmesį ugdymui, suprasdamas, kad modernios Lietuvos valstybės aušroje būtina turėti dailės mokyklą, kurioje augtų profesionalūs dailininkai. Tapytojo iniciatyva buvo įkurti piešimo kursai, vėliau virtę Kauno meno mokykla (už jos rūmų pastatymą Kaune turime dėkoti jo asmenybės audringam kovingumui [1]), kurioje išsimokslino kelios kartos dailininkų, lėmusių XX a. lietuvių dailės raidą. Monografiją apie Vienožinskį parašiusi menotyrininkė Dalia Ramonienė taip pat neabejoja jo nuopelnais: jo asmeninėmis pastangomis Lietuvoje įsteigtas profesionalusis menas, nors tuo metu kraštas buvo nualintas istorinių negandų ir kasdienių sunkumų. Vienožinskis buvo „kovos žmogus ir idėjų įgyvendintojas, konstruktyvus protas, laikęsis moralinio reiklumo, griežto principingumo, aukšto garbės supratimo“ [2]. Didžiulėmis jo pastangomis „įkurta mokykla per nepilnus du dešimtmečius parengė tuo metu labai reikalingų piešimo ir braižybos mokytojų, išugdė didelį būrį jaunųjų dailininkų, kurie, savo kūryba pradėję reikštis trečiajame ir ypač suaktyvėję ketvirtajame dešimtmetyje, žymėjo naują lietuvių dailės raidos etapą“ [3]. Suderindamas Vakarų dailės tradiciją su liaudies kūryba ir jos dvasia, jis sukūrė savo braižą, kuris dėl jo pedagoginio darbo įsišaknijo ir į jo mokinių kūrybą. Tačiau Ramonienė atkreipia dėmesį, kad mokytojaudamas Vienožinskis nesiekė savo mokyklos „primesti“ – jis laisvos meninės kūrybos šalininkas, siekęs atskleisti tai, kas kiekvienam individui artima.

 

Meno kritikos ir teorijos srityje jis taip pat paliko ryškų ženklą ir yra laikomas vienu iš XX a. lietuvių dailės kritikos pradininkų, rodžiusių profesionalumą, nešališkumą, įžvalgumą ir turėjusių aiškią, griežtą poziciją, bet puoselėjusių novatoriškumą, kūrybiškumą ir kokybę. Jo publikacijoms, anot Jono Umbraso, „būdingas atkaklus kovingumas, gilus meno visuomeninių bei estetinių funkcijų supratimas.“ [4] Jo išsilavinimu neabejojo ir amžininkai: „Naujosios Romuvos“ 1931 m. numeryje minima, jog Vienožinskis yra „vienintelis mūsų senesniųjų dailininkų turįs diplomą“ – studijavo jis ir Krokuvoje, sėmė europietiško meno palikimą, gavo 5 premijas, 2 pagyrimo lapus ir 3 medalius. Išsilavinimo svarbą žymi ir jo nepailstamos pastangos savo žinias perduoti prasidėjus karui ir vis kintant gyvenimo aplinkybėms: Rokiškyje organizavo gimnaziją, vėliau direktoriavo mokykloms, organizavo paišybos kursus. Kai Kauno meno mokykloje dėl piktos valios žmonių ir vidinių vaidų jis turėjęs pasitraukti iš vadovo pareigų, Vienožinskis iškart įkūrė privačią studiją, kurioje būta gausybės klausytojų. Tačiau kai dėl tolesnių „kažkieno“ kurstomų negerų iniciatyvų buvo likviduota ir ši studija, jis atkakliai siekė toliau tęsti pedagoginį darbą ir, gavęs valdiškus leidimus, įkūrė savo studiją, kurioje būta nepalankių buitinių sąlygų, tačiau darbas sukosi. Kaip tuomet rašė Adolfas Valeška: „studijos mokiniai su didžiausiu pasiryžimu varo darbą. (...) J. V. studijoj mokiniai, baigdami studijas, turi apie dėstomąjį plastikos meną visišką supratimą, be jokios, iš mokytojo pusės, primestos manieros. (...) Sėkmingai varyti studijos darbus gali tik aukštos meniškos kultūros asmuo, turįs pedagoginius gabumus, kaip kad toks yra J. Vienožinskis.“ [5]

 

Vartant tuometinės, jau senasties gelsvumu nusispalvinusios spaudos puslapius, paaiškėja, kad ir konfliktų būta rimtų, ir vieša polemika jam nebuvo svetima. Pavyzdžiui, 1931 m. „Naujosios Romuvos“ puslapiuose galima paskaityti apsišaudymus su Ignu Šlapeliu (tuometiniu meno mokyklos direktoriumi). Pastarasis už kritiką išspausdino savo „raštelį“ ad hominem, skirtą Vienožinskiui, tačiau šis šauniai atsikirto kitame numeryje, teigdamas, jog jam esą liūdna, kad direktorius „iškėlė visą eilę insinuacijų“, ir gražiai atsakęs praturtino Lietuvos meno istoriją žiniomis apie kai kuriuos meno pasaulio užkulisius, amžinai meno pasaulį lydinčias aplinkybes. Vienožinskio atsakomajame tekste „Meno mokyklos istorijos fragmentai“ (1931) „Naujojoje Romuvoje“ matosi rimtas požiūris į bendruomenei naudingą informaciją bei paties Vienožinskio vertybes: „(...) medžiaginė gėrovė, kaip visiems, taip ir man, nėra gyvenime visai bereikalingu liuksusu, visuomet vienok sugebėdavau užmiršti asmenišką gerovę, jei to reikalinga mokyklos gerovė“. Ištikimybė principui ir tiesos siekis jam atnešė daug naštos žemiškuose dalykuose ir tarpukariu, ir sovietmečiu, tačiau mums ir pačiai valstybei yra vertinga tokius žmones saugot, o kai jie jau „ten“ – palaikyti jų brangų atminimą. Ne veltui ir jo mokinys Antanas Gudaitis prisiminimuose sakė, kad „tarp mūs kitos tokios visapusiškos asmenybės, kaip J. Vienožinskis – nežinau. Turtingas buvo jo gyvenimo menas ir biesas žino, kokį motorą turėjo!“ [6]

 

Jo paties kūryba, šalia natiurmortų, portretų, aktų, skamba ir peizažais. Tad pleneras, kaip įvykis, kuriuo siekiama prisiminti jo dvasią, yra simboliškas. Jo sodyboje vykęs renginys leido jauniesiems tapytojams gyvai pamatyti, kaip tapytojo akys, protas ir ranka transformuoja natūrą, bei stengtis suprasti tai, kas per kartas suformavo ir juos pačius. Vienožinskio kūryboje gausu motyvų, kuriuos plenero metu galima išvysti ir gyvai, todėl ir menotyrininkui įdomu prieiti prie to namo kampo, krūmo ar tvenkinio, atsidūrusio Lietuvos meno istorijoje ir nugulusio ant muziejaus sienų. Tačiau tapytojams užduotis sunkesnė – paprastai nutepti krūmo nepakaks, nes Vienožinskio meninės pažiūros reikalautų kiek daugiau. Remiantis jo mintimis, menininkui neužtenka pasirinkti geros temos ar puikiai techniškai atlikti, mene Vienožinskis regėjo kur kas daugiau ir savo mokiniams bandė tai perteikti. Ramonienė rašo, jog Vienožinskis, „netrukdydamas transformuoti regimojo pasaulio formų, (...) skatino siekti įtaigesnės meninės raiškos, dėl to leido „nusižengti“ tikrovės dėsniams, kartu skatino lavinti individualius estetinius pojūčius, ieškoti jiems adekvačios formos, pats duodamas tik bendriausius profesinius patarimus.“ [7] Tad ir kyla klausimas, ką jis iš ten besišypsodamas galėtų pasakyti plenero dalyviams?

 

Apie pačią plenero tradiciją iš savojo laiko perspektyvos jis yra pasisakęs nevienareikšmiškai: „Pleneristai (nuo prancūzų žodžių – plain air) vaizdavo gamtos kūnus per šviesos spindulius, visiškai numedžiagintus. Vaizdavo jie tyromis spalvomis ir traktavo taip, kad visas vaizdas pavirsdavo į šviesų spalvų miražą. Jie neigė šviesos – šešėlio principus, nežinojo konkrečios formos.“ [8] Kitaip tariant, pasakytų jis aštriai ir tiesiai, nes vertino protingą kūrimą (dėl to ir dėjo pastangas į šviečiamosios bei bendrą kultūrą puoselėjančios veiklos stiprinimą). Remiantis ir jį atsimenančiais, ir tyrinėjančias, galima teigti, jog vien išlįsti su molbertu į lauką negana, reikia turėti takto, pajautos ir svarbiausia – proto. Puikią šaltinių rinktinę parengusi Irena Kostkevičiūtė teigia, kad Vienožinskis nesitenkino parnasiečio privilegija džiaugtis pavasario žolele ar stebėti dangaus debesį. „Jis būtų reikalavęs atsakingai (moksliška to žodžio prasme) paveikslų daryti, nes jojo uždavinys yra tverti, tverti atskirus iki jo nežinomus paveikslus, kaip kompozicijine mintimi, taip ir išreiškimo būdu savotiškus, o savo visuma užbaigtus ir nuoširdžius.“ [9] Kiekvienas gamtoje regimas vaizdinys Vienožinskiui tėra dailininko sielos judintojas, turįs pereiti per menininko temperamentą ir būti išreikštas kaip individualus.

 

Savojo laiko problematiką atspindinčiame tekste „Tautiškumas dailėje“ (1913) Vienožinskis, pasiremdamas Leonardo da Vinci, pabrėžia skirtingų pradų derinimo svarbą – „formų (ir spalvų), atjautimo (įspūdžio) ir idėjos“. Vėlesniuose tekstuose taip pat galima įžvelgti išoriškumo vengimo reikmę, architektoniškos pilnatvės siekį. Visas paveikslo dalis reikia suderinti taip, kad jos viena kitai neprieštarautų, o papildytų, išryškintų, kad drobėje esanti tikrovė tiesiog skambėtų (muzikinė metafora jo raštuose itin dažna!). Tapymas iš natūros nereiškia, kad reikia „gaminti“ paveikslus, kurie, jo žodžiais tariant, skirti „patenkinti vienos mūsų visuomenės dalies butų puošnumo reikalus“ [10]. Tarpukariu menas jau buvo kitoks – nebetinkama buvo „padaryti iš gražių gamtos fragmentų nuotraukas ir sulig jomis „kurti“ paveikslą, t.y. aklai bet negiliai, pamėgdžioti gamtos formas ir jas maždaug atspalvinti – tai dar nereiškia kurti, o be kūrybos nėra meno.“ [11] Svarbu nenuslysti ir į dekoratyvumą, porcelianiškumą ir netapti saldžiu spalvinių dėmių dėliotoju.

 

Kalbėdamas apie Jono Mackevičiaus „išėjimą iš menininko studijos“, Vienožinskis yra sakęs, jog žvilgsnis į natūrą suteikė jo darbams gyvybės ir harmonijos [12]. Toji gyvybė, postimpresionistinė maniera persikelia ir į paties Vienožinskio darbus, kurie laiko savyje judesį, sukimąsi ir atrodo lyg užfiksuoti akies su ilgesne ekspozicija. Ramonienė apie Vienožinskio peizažus sako: tai „intelektuali, gilių apmąstymų, subrandinta“ tapyba, alsuojanti „visų sudedamųjų dalių harmonija“. „Iš gamtos kilusi paveikslo vizija geriausiuose dailininko kūrybos pavyzdžiuose įgijo apibendrintą meninę formą su lėta ritmo slinktimi, subtiliausių niuansų prisodrintu koloritu.“ [13]

 

Dabartyje tenka liudyti, jog neretai bandoma tapyti iš ekrano, įprastinės nuotraukos, kuri yra plika, nevirpanti ir nekintanti, dėl to dažnas vaizdas taip pat yra sustabarėjęs, o blogiausiu atveju sustabarėja ir galva, todėl mažta ir idėjiškai pilnatviškų darbų. Dažnėja ramus ir nusaldėjęs, išlaižytas atlikimas, banalumas ir charakterio stoka. Panašu, jog tapyba – darbas protinis, ir protas turi matyti daiktus „tikrus“, o šie aristoteliškai padiktuoti ir mintis. Per žmogų, kaip prizmę, perėjusio turinio pokytis ir yra ta paslaptis, kurią vėliau artikuliuojame ir pagal gebėjimus išdėstome į raštus. Žinoma, kūrybinių strategijų gali būti įvairių ir nebūtinai reikia sekti kažkokiu pamokymu, nes juk ir Vienožinskis yra žinomas kaip neprimetantis ir neverčiantis paklusniai sekti jo (ar kažkieno) pėdomis. Jis linkėjo kiekvienam atrasti savą stilių, savą prigimčiai būdingą raišką. Tą jis ypatingai pabrėžia: „(...) skaitydami bendrą dailės istoriją, matome, kad garbiuoju ir amžinuoju dailininku lieka tas, kuris dailėje yra skirtingas nuo kitų, kuris įneša dailėn nors lašelį naujo, yra (...) stipriai individualus“ [14]. Žinoma ir čia slypi pavojai, nes beieškant savo stiliaus galima atrasti manierą, t.y. savo ar svetimą dalyką, neduodantį nieko naujo. Menas Vienožinskiui, „kaipo žmogaus sielos išgyvenimų sintetinis atspindys, (...) geriausia rodyklė, kaip žmogus gyvena, kaip mąsto, ką jaučia, vienu žodžiu – [menu – L.B.] vaizduoja savo sielos intelektinę ir estetinę struktūrą.“ [15] Tad plenero dalyviai žino ir jaučia, kad jis į juos tapančius žiūri iš ten ir mato apnuogintas sielas.

 

Verta pasidomėti Vienožinskio asmenybe ir palikimu, pačiu laikmečiu ir jo polemikomis. Ne vieną nustebins tuometinės kalbos grožis ir turinio pilnatvė, pasislėpusi po paprastumu ir spindinti magiškumu. Sklandant po istoriją ir jos puslapius kyla mintis – tuomet problemų būta panašių, nes visa, kas yra, kuriama žmonių, kurių prigimtis mažai kinta. Tačiau kultūra, pereidama per kartas, tikėtina, tobulėja būtent tokių žmonių dėka. Tad ir siūloma puoselėti tai, kas mūsų, meno žmonių, kraujyje teka. Vienožinskio muziejus, įkurtas privačia iniciatyva (ir laukiantis dėmesio iš savo krašto žmonių, kurie po savo nosimi kartais nepamato didžių pėdsakų) ir vizitacija jame verčia trumpam sustoti ir pamatyti, kad bet koks atsisukimas į praeitį suteikia peno dabarčiai, duoda patirties ir įkvepia kovingos stiprybės, kaip tik dėl tokių žmonių pečių, ant kurių mes ir užaugome. Tik dėl tokių ir tęsiasi tradicija, atsiranda naujumas ir plėtojasi tai, kas mums brangu.

 

Dailėtyrininkas, vizitavęs plenere, savo kukliu raštu tikisi nesugadinęs jam, ten besišypsančiam, nuotaikos.

Išnašos:

1. Adolfas Valeška, Justinas Vienožinskis ir jo vedamoji tapybos studija, Naujoji Romuva, nr. 27, 1931, p. 650.

2. Irena Kostkevičiūtė, Justinas Vienožinskis ir meninė kultūra, Pergalė, nr. 6, 1986, p. 153.

3. Dalia Ramonienė, Justinas Vienožinskis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 8.

4. Jonas Umbrasas, Įžymaus menininko palikimas, Kultūros barai, 1986, nr. 6, p. 33.

5. Adolfas Valeška, op. cit.

6. Antanas Gudaitis, Menas gyventi, J. Vienožinskis. Straipsniai. Dokumentai. Laiškai. Amžininkų atsiminimai, sud.: Irena Kostkevičienė, Vilnius: Vaga, 1970, p. 329.

7. Dalia Ramonienė, op. cit., p. 11.

8. Justinas Vienožinskis, Dail. J. Vienožinskio sukaktį minint: Pusvalandis su sukaktuvininku, J. Vienožinskis. Straipsniai. Dokumentai. Laiškai. Amžininkų atsiminimai, sud.: Irena Kostkevičienė, Vilnius: Vaga, 1970, p. 157.

9. Justinas Vienožinskis, Tautiškumas dailėje: Minčių žiupsnelis lietuvių dailės kritikams, J. Vienožinskis. Straipsniai. Dokumentai. Laiškai. Amžininkų atsiminimai, sud.: Irena Kostkevičienė, Vilnius: Vaga, 1970, p. 8.

10. Justinas Vienožinskis, „Dvi meno parodos“, in: Naujoji Romuva, Nr. 15, 1931, p. 352.

11. Ibid.

12. Justinas Vienožinskis, Dailininkų J. Mackevičiaus ir J. Zikaro meno darbų paroda, Naujoji Romuva, Nr. 10, 1931, p. 227.

13. Dalia Ramonienė, op. cit., p. 324.

14. Justinas Vienožinskis, VIII Lietuvių dailės parodos belaukiant: Minčių žiupsnelis, J. Vienožinskis. Straipsniai. Dokumentai. Laiškai. Amžininkų atsiminimai, sud.: Irena Kostkevičienė, Vilnius: Vaga, 1970, p. 11.

15. Justinas Vienožinskis, Lietuvių meno apžvalginė paroda, J. Vienožinskis. Straipsniai. Dokumentai. Laiškai. Amžininkų atsiminimai, sud.: Irena Kostkevičienė, Vilnius: Vaga, 1970, p. 134.

 

 

 Justinas Vienožinskis, Autoportretas. 1936 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus
Justinas Vienožinskis, Autoportretas. 1936 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus