Kur veda labirinto kelias? Nematyti pabaigos

Galvoje girdisi žodžiai. Labirintas. Išėjimas. Kur jis? Aklavietė. Posūkis į dešinę. Posūkis į kairę. Vėl aklavietė. Čia jau buvau. Išėjimas. IŠĖJIMAS. VISKAS ATRODO TAIP PAT. PRISIMENU VISKĄ BLOGAI. Atrodo, čia buvau. Bloga atmintis, čia tikrai nebuvau. (FALSE) MEMORIES.

Bandau atrasti galerijos „Ideas Block – Kompresorinės“ duris, bet visi pastatai, kiemeliai atrodo taip pat ir mane paklaidina miesto labirinte. Pro langus matau iškabintus meno kūrinius, suprantu, kad man reikia tenai, bet durų nėra. Ar teks lipti pro langą? Randu vienas duris, pro jas įsibraunu. Tikiuosi, patekau čia.  Apvaikštau pastatą, ir vėl labirintas – sienos, posūkiai tai į kairę, tai į dešinę. Durys užrakintos. Laiptai, kylu į viršų. Pasimato durys – ir vėl užrakintos. Ir vėl ne čia. Pasigirsta tarsi Dievo žodis, ir man pasako, kad esu ne čia ir kad vėl reikia grįžti į miesto labirintą. Apeinu pastatus dar kartą, gal kažką praleidau. Dabar naudojuosi visomis savo juslėmis, jaučiuosi kaip policijos šuo ir iš tolo užuodžiu saldų kvapą. Ir priešais pagaliau išvystu iškabą „Kompresorinė“. Pagaliau radau kelią į grupinę parodą „(false) memories“ („(klaidingi) prisiminimai“, kuratorė Liucija Dervinytė), kur menininkės Natalija Gabalytė ir Mary Marinopoulou aptaria visuomenėje, asmeniniame gyvenime ir istorijoje susikūrusias iliuzijas bei klaidingus prisiminimus. Užėjus į galeriją kvepia kakava – štai kas man padėjo atrasti kelią.

Labirintą sieju su klaidingais prisiminimais ir saviapgaulės fenomenais. Lyginant su klaidingais prisiminimais, kurie gali sukelti tinkamo keliavimo labirinte iliuziją, saviapgaulė sukelia klaidingus suvokimus ir vertinimus gyvenimo kelyje. Kaip labirintas paklaidina tarp kelių, lygiai taip ir saviapgaulė gali nukreipti žmogų nuo objektyvios realybės, kurdama neteisingas prielaidas ir sprendimus. Labirintas formuoja subtilų suvokimo ir mąstymo procesų tinklą. Mūsų prisiminimai – tai prisiminimo prisiminimas. Atsimindami mes atkuriame paskutinio karto mąstymą apie tai, kas buvo, ir viskas tampa miglota – taip sukuriame tą „Klaidingą prisiminimą“. Ir visas šis procesas – tarsi vaikščiojimas labirintu.

Galerija nedidelė, baltomis sienomis ir lubomis, bet dideliais langais, pro kuriuos iš lauko ir mačiau meno kūrinius. Galerijos kairėje mane pasitinka trys dideli televizoriaus ekranai, kuriuose rodomas Mary Marinopoulou videoperformansas „Crises/Memories“ („Krizės/Prisiminimai“), – tai manipuliacija žmogaus atmintimi pasitelkiant technologijas. Menininkė siūlo iškeisti penkerius gyvenimo metus į tai, kad videoperformansas ištrintų blogus prisiminimus. Pirmasis televizorius su manimi pasisveikina angliškai ir prašo įvesti savo asmeninę tapatybę (personal identification) iš keturių skaitmenų. Tada siūlo pasirinkti, kokios noriu paslaugos. Galiu rinktis iš cleaning emotional blockages (emocinio užstrigimo valymo), intelligence augmentation (intelekto didinimo), clearing bad memories (blogų prisiminimų išvalymo), overcoming crisis (krizės įveikimo). Dar nespėjusi pasirinkti matau, kaip jau už mane pasirenkama išvalyti blogus prisiminimus, – o gal aš norėjau, kad man padidintų intelektą? Liepia už paslaugą susimokėti arba pinigais, arba laiku, bet juk bankomatai neima laiko, tai teks mokėti pinigus. Man parodo, kad pinigų neužtenka ir kad turiu pasirinkti kitą mokėjimo būdą. Taip ir maniau, kad neužteks, – kada studentas yra turėjęs pinigų. Tai tenka rinktis laiką – turiu atiduoti bankomatui penkerius savo gyvenimo metus. Užduoda man paskutinį klausimą – į kokią aplinką norėčiau būti perkelta (In which environment would you like to be transferred?) – ir vėl siūlo kelis pasirinkimus: pajūris (seaside; šitas skamba visai maloniai, bet ne šiuo metų laiku, šalta), miestas (urban), slėnis (valley) ir paskutinis, atrodantis ne į temą, – „jaučiu, kad man sekasi“ (Iʼm feeling lucky). Pasirenku slėnį (valley), kuris skamba kiek paslaptingai, – su anglišku žodžiu siejau akligatvius, kur filmuose nuolat kažkas užpuolamas ar jam nesibaigia gerai. Tai gal ir man taip bus, gal pavogs iš manęs kokį organą ir taip mano gyvenimas sutrumpės penkeriais metais?

Prasideda videoperformansas ir kituose televizorių ekranuose, atsidūstu pamačiusi, kad atsidūriau pievoje, o ne neaiškios gatvelės akligatvyje. Pirmame televizoriuje rodo, kad mano blogi prisiminimai valomi, o kituose dviejuose matau merginą pievoje, surištomis rankomis ir kojomis, gulinčią ant šono ir bandančią išsivaduoti iš pančių. Ar tai simbolizuoja mane, mėginančią atsisakyti blogų prisiminimų? Trečiame televizoriuje pasirodo žmogaus smegenų ir jų ląstelių vaizdas, jis tikrai primena labirintą. Visi trys vaizdai pradeda mane hipnotizuoti ir stimuliuoti smegenis, imu jausti, kaip mane palieka visos patirtos traumos ir blogi prisiminimai, kūnas darosi lengvesnis, spalvos ryškesnės, kvapai saldesni ir vėl užuodžiu kakavą, kuri mane išgelbėjo iš miesto labirinto. Bet pirmame ekrane staiga pasirodo žodžiai, kad įvyko klaida ir valymo procesas nutrauktas. Mane vėl nuvylė technologijos, tai gal vėl teks nueiti pas psichologą?

Ant kitos sienos kabo trylika Natalijos Gabalytės koliažų. Jie visi sudaryti iš vintažinių žurnalų, kaip dabar madinga – grįžti į praeitį. Kūriniuose pilna nostalgiškų fragmentų ir užuominų į praeities paliktus randus, į tai, kaip mes idealizuojame tą praeitį. Pamačius koliažus iš toli, man pasigirdo jau seniai girdėta frazė „prie ruso buvo geriau“ ir pagalvojau: koks čia netikras prisiminimas, gal netgi savotiškas Mandelos efektas? (Tai fenomenas, kai žmonės atsimena įvykius, faktus arba žinias kitaip, nei tai yra dokumentuota ar pripažįstama. Šis reiškinys dažnai siejamas su socialinės įtampos, grupinio prisitaikymo ar net psichologinių veiksnių įtaka.) Bet prieš šį posakį buvo „prie Smetonos buvo geriau“. Kiekvienam režimui esant buvo pasakymas, išreiškiantis susižavėjimą praeitimi. O dabar iš savo tėvų ir senelių ir mes perėmėme posakį „kai aš buvau jaunas“.

Kai kurie motyvai iš „praeities“ matomi ir šiandien. Vienur įdėtas siaurapjūklis su medine rankena – prisimenu, kaip tokius naudojome technologijų pamokose, kiekvienas jų turėjo numerį, atitinkantį suolo skaičių. Viename iš koliažų įdėta troleibuso vidaus nuotrauka, iš sėdynių tipo galima pasakyti, kad gamintas Čekoslovakijoje, bet juk tokie troleibusai vis dar važinėja Vilniaus gatvėmis – čia tai geras sovietinis palikimas. Šalia troleibuso nuotraukos – merginos su sovietine mokykline uniforma iškarpa. Pradedu įsivaizduoti ir save su tokia: balta apykaklė, kurios kraštai su nėriniuotomis baltomis gėlytėmis, juodas apsiaustėlis ant rudos iki blauzdų uniformos klostuotu sijonu. Plaukuose balti kaspinai, ant nugaros meškino kuprinė, mano batai converseʼai, vienas baltas, kitas raudonas. Kažkas čia ne taip, atrodo, vaikštau po labirintą ir bandau sujungti skirtingas detales į visumą. Netikusi vaizduotė. Ne, tai tikrai prisiminimas, juk taip buvau apsirengusi dvyliktoje klasėje, bet juk aš gimiau laisvoje Lietuvoje. Ar tai vintažo grįžimas į madą?

Koliažuose derinami įvairūs vaizdiniai, kai kurie netgi keliantys šiurpą. Matyti dantų, kaulų, vabzdžių, vienur net tarsi lobotomijos motyvas. Visuose koliažuose ranka, baltu tušinuku, įpaišyti erškėtrožių stiebai, kurie, vos į juos pažiūrėjus, tarsi skaudžiai įduria tai į akį, tai į ranką, bet skaudžiausiai – į atmintį. Ir šis erškėtrožių motyvas atsiranda turbūt ant mano mėgstamiausio meno kūrinio parodoje – Natalijos Gabalytės meninės instaliacijos „... and you did this... for what?“ („... o tu tai padarei... dėl ko?“). Tai tarpusavyje susiūti silikono gabaliukai ir ant jų vaizduojamos erškėtrožės. Atrodo kaip ištatuiruota nudirta žmogaus oda, susiūta stambiu dygsniu, naudojant juodą siūlą. Įdomu, kiek ilgai tatuiravo ir kokia kaina? Šis darbas atrodo kaip psichopato trofėjus, kuris galėtų kabėti namuose, gerai užslėptoje palėpėje. Jo keistumas ir šiurpumas mane traukia, greičiausiai į jį ilgiausiai ir žiūrėjau, sekiau kiekvieną liniją, taškelį, siūlą. Silikonų susiuvimas atrodo kaip labirintas.

Galvoje vėl pasigirsta žodžiai. Labirintas, labirintas... LABIRINTAS... Siena. Posūkis. Siena. Nėra pabaigos. Sienos aukštos, nieko nesimato. Dar vienas posūkis. Vėl siena. Kur išėjimas? Matau šviesą. Kakavos kvapas. Išėjimas. Aš galerijoje. Laikas ją palikti. Vėl tenka grįžti į miesto labirintą. Kur aš tiksliai esu? O kur namai? Ir vėl labirintas.

Būdama parodoje turėjau vaikščioti po savo prisiminimus kaip po labirintą, atsirinkti, kurie prisiminimai yra mano, kurie ne, kurie teisingi, kurie ne, kuriuos noriu pasilikti, kurių ne. Su kiekvienu pasirinkimu atsiverdavo kelias, pasirinkusi teisingai galėjau pajudėti, pasirinkus neteisingai mane sukaustydavo erškėtrožės ar net ant odos pasirodydavo lyg tatuiruotės ir vėl tekdavo rinktis iš naujo. O tu ar esi pasirengęs pasivaikščioti po labirintą ir išsiaiškinti, kurie tavo prisiminimai yra klaidingi, kurie ne?

Paroda veikia iki sausio 27 d.

„Ideas Block – Kompresorinė“ (A. Goštauto g. 11, Vilnius)