Tarp disciplinų

Agnė Narušytė

Marijos Kapajevos paroda „Nuostabi svajonė, nors ir neaiški“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Kai priklausai etninei daugumai, lengva negalvoti, kaip jaučiasi mažumos. Ypač rusai – netipiška mažuma, nes mums jie asocijuojasi su „didžiąja kaimyne“, o dar neseniai būtent jie buvo (okupantų) dauguma. Marija Kapajeva yra iš tokios mažumos. Užaugusi rusiškame Estijos mieste Narvoje, prieš daugiau nei dešimt metų persikėlusi į daugiatautį Londoną kaip Europos Sąjungos šalies pilietė, dabar ir ten tapusi nepageidaujama mažuma, kurios likimą spręs nepalankiai imigrantų atžvilgiu nusiteikusi dauguma. Grįžti į Estiją? Ten ji vėl būtų okupaciją primenanti mažuma, tad ji lieka Londone. Kas bus, tas. Todėl 2014–2017 m. jos kurta instaliacija apie Narvoje 2010 m. uždarytą tekstilės fabriką „Kreenholm“ yra ne tik simbolinis grįžimas namo, bet ir pamąstymas apie daugumos, virtusios praeities iliuzijose uždaryta mažuma, būsenas.

Marius Armonas

Neringos Vasiliauskaitės „Haut Muster“ projektų erdvėje „Editorial“

„Tai ne mano kūnas, šitas kūnas – tai ne aš. Ant rankų pirštų kasdien išauga naujos karpos, paskui nuo jų lupasi oda, jos prakiūra ir leidžia nuodingus syvus. Ant krūtinės tolydžio atsiranda rausvos dėmės. Jos kaip gyvos: keičia dydį ir slankioja iš vietos į vietą. (...) Esu perdžiūvęs kaip giltinė, kaip atgiję griaučiai. Lipdamas iš lovos subaršku kaip kaulų maišas. Kaulų ir skystų šūdų maišas. Esu žmogus, esu Mirtis.“ (Ričardas Gavelis, Paskutinioji žemės žmonių karta, Vilnius: Vaga, 1995, p. 5)

Agnė Narušytė

Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje – reportažas greitam pasiskaitymui
 

 

Vasario 17-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje vėl buvo minima Nacionalinė emancipacijos diena. Ar dar reikia aiškinti, kas tai yra? 2018 m. nepriklausomybės šimtmečio proga iš gretimo Signatarų namams balkono skelbtas manifestas, ten iškelta žalioji Vytės vėliava (sukurta Shaltmiros) jau šiek tiek išpopuliarino šią dieną, vis daugiau žmonių apie ją žino. Tačiau ar jie žino tiksliai? Ir vėl išgirstu klausimą: tai jūs siūlote alternatyvą Vasario 16-ajai? Ne alternatyvą, tenka aiškinti. Priešingai, mes visi turėtume švęsti istorinį faktą, kad mūsų valstybė taip anksti pripažino moterims balsavimo teisę. Ir greičiausiai tai nebūtų įvykę, jei į Lietuvos Tarybą nepakviestos moterys nebūtų išėjusios į gatves protestuoti. Moterys dalyvavo atgimimo judėjime, kartu su vyrais kūrė demokratinės valstybės viziją ir staiga – sprendžiant svarbiausią klausimą – jos nereikalingos. Jei būtų nutylėjusios „vardan tos“, būtų buvę nesunku jas ir toliau ignoruoti. Taigi vasario 17-ąją moterys ne tik pareiškė turinčios lygias teises su vyrais, bet ir politinio protesto veiksmu simboliškai pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Monika Krikštopaitytė

Meno knygų apžvalga

Atskirai norisi patyrinėti parodų katalogus ir parodų knygas bei spektrą tarp jų. Brandžiose Europos šalyse su sena elitinio meno tradicija parodų katalogai dažnai primena knygas, nes dirbama siekiant gylio, vengiama nepritekliaus provokuojamos kiekybės. Manoma, kad parodų katalogai turėtų būti ne mažiau rimti tyrimai, išsamiai pristatantys ir savo objektą, ir parodos idėją, ir net kontekstą, plačiau arba prasmingai papildantys ekspoziciją. O, ko gero, svarbiausia – katalogai turi tapti laiko kapsule kūriniams, ekspozicijai ir svarbiausioms jos idėjoms, kai šių nebelieka. Tokių parodų knygų Lietuvoje dažniau pasitaiko solidžiose institucijose, kur ir parodos veikia ilgiau, ir užmojai ambicingesni. Lekiančiame galerijų gyvenime puikus albumas retai pasitaiko, bet būna išimčių.

Monika Krikštopaitytė

Meno knygų apžvalga

Knygų mugės proga nusprendėme apžvelgti 2019 m. ir ką spėjom iš 2020 m. meno leidinių. Dalis jų jau aptarti leidinio puslapiuose, daliai dar teks palaukti (redakcija laukia leidinių). Akivaizdu, kad leidybiniai metai turtingi, todėl bus ir ką skaityti, ir ką vartyti bei diskutuoti apie tai, kas yra knyga, kokių jų būna ir kaip dar galima tobulėti.

Rita Mikučionytė

Parodų Vilniuje apžvalga

Taip jau nutiko, kad pastaruosius vasario savaitgalius teko įsilieti į norinčiųjų „su-menėti“ gretas. Žmonių, lankančių dailės galerijas, gausa nuoširdžiai pradžiugino. Gal čia kaltas ir pavasarėjantis oras, o gal tradicija tampantis renginys ir galimybė pasivaikščioti po parodas kartu su jų autoriais – kuratoriais, menininkais. Tad įprastą komfortą vienai pabūti šalia kūrinio teko pamiršti, nors kartais šios būsenos labai trūko.

Aistė Kisarauskaitė

Publikuota „Dailė / Art". 77 knyga. 2019 ruduo–žiema. (p. 128-135)

Patricija Jurkšaitytė su vyru ir kūdikiu ant rankų, įkalinti balkone, kurio durys užmūrytos. Mikrofonas pririšamas prie nuleistos virvutės ir keliamas aukštyn į balkoną. Baigus filmuoti, taip pat ir nuleidžiamas.
– Nuo vakar vakaro, – atsako į klausimą, kiek jie ten jau praleido laiko.
– Ir kiek būsit?
– Visą gyvenimą!
– Kas yra laisvė? – užduoda klausimą TV reporteriai, klausimą, kuris turbūt labiausiai nustebina. Įsivaizduokite tokį klausimą, dabar užduotą TV laidoje... Vargu ar įmanoma.
– Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – atsako Jurkšaitytė, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...

Pokalbis apie poeziją ir fotografiją

2019 m. Knygos meno konkurso žiuri skyrė diplomą Laimos Kreivytės poezijos knygos „Artumo aritmetika“ dailininkei Deimantei Rybakovienei „už poetišką vaizdingumą“ (išleido „Homo Liber“, spausdino UAB „Petro ofsetas“). Svarbi to vaizdingumo dalis – knygoje panaudotos Violetos Bubelytės fotografijos. Ta proga publikuojame spalio 25 d. „Prospekto“ galerijoje vykusį pokalbį, kuriame dalyvavo fotografai Violeta Bubelytė ir Algimantas Kunčius, poetės Neringa Abrutytė ir Giedrė Kazlauskaitė (knygos redaktorė), menotyrininkė Agnė Narušytė ir Laima Kreivytė. Besikalbančius ir besiklausančius supo Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“.

Kristina Stančienė

Roko Dovydėno paroda „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje

 

Tikriausiai keramiką, kaip ir kitas tradicines medijas, savo kūryboje naudojantys menininkai įsižeistų, jei imtum kalbėti apie taikomąją tokių artefaktų paskirtį. Ji mūsų laikais atrodo įgavusi menkumo atspalvį. Tačiau parodose matomas keramikos menas vis tiek dažnai balansuoja tarp dekoratyvių ar utilitarių daikčiukų ir konceptualių eksperimentų. Štai Rokui Dovydėnui tariamas keramikos ribotumas ar „taikomoji“ reikšmė nė kiek netrukdo, atvirkščiai – jo kuriami iš esmės labai paprasti tradicinių formų indai yra įsimenantys, gaivūs savo pirmapradiškumu ir spontaniškais piešiniais, kurių ikonografija leidžia ir pasijuokti, ir pafilosofuoti.

Eugenijus Bunka, Linas Vildžiūnas

Praėjusį sekmadienį, vasario 2 d., Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje iškilmingai paskelbta Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Tolerancijos žmogaus nominacija. 2019 metų Tolerancijos žmogumi tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka, daugelį metų puoselėjantis Plungės krašto žydų bendruomenių atminimą.

Leonido Donskio premija, skiriama šio fondo valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu, apdovanotas „7 meno dienų“ direktorius Linas Vildžiūnas „Už prasmingą buvimą kultūros lauke, kurio nepaveikė nei santvarkų kaita, nei mados, už nuolatinį priminimą, kad kultūra yra viena pamatinių vertybių, kurios kokybė auga palaikant dialogą ir diskusiją. Už ilgametę kovą su užmarštimi, primenant, kad tik atminties puoselėjimas – tegu ir nepatogios – stiprina dialogą ir empatiją, kad senelių ir prosenelių atsiminimai yra ir jaunosios kartos vertybė, o ne išeinanti atmintis. Už tikėjimą ir pavyzdį, kad tvirta pilietinė pozicija atlaiko tendencingus puolimus, manipuliacijas ir „suvalstybinimo“ pastangas.“