Tarp disciplinų
Rita Mikučionytė
Paliesti, uždengti, nepasakyti
Pokalbis su stiklo menininke Dalia Truskaite
Beveik prieš mėnesį baigėsi „Venecijos stiklo savaitė“ – jau penktą kartą vykstantis tarptautinis stiklui skirtas festivalis. Jo programoje daugiau nei 250 renginių: parodų, performansų, demonstracijų, diskusijų, ekskursijų, filmų. Vienas festivalio akcentų – konkursinė paroda „Palazzo Loredan“, kurioje jau antrus metus iš eilės dalyvavo menininkė Dalia Truskaitė.
Emilija Vanagaitė
Menas kaip išpažinties forma
Pokalbis su psichikos sveikatos menų festivalio „Ryšiai“ įkūrėja Karolina Zakarauskaite
Šiuolaikinio meno lauke galima pastebėti, kaip madinga tapo naudoti psichikos sveikatą kaip prieigą prie žiūrovo. Kartais atrodo, jog šioks toks šių problemų romantizavimas, estetizavimas pakiša koją nuoširdžiam pokalbiui apie jas, išeičių paieškoms. Šį rudenį vykstantis pirmasis Lietuvoje psichikos sveikatos menų festivalis „Ryšiai“ patraukia savo siekiu kalbėti apie šias problemas tiesiogiai, o ne naudoti jas kaip įrankį. Apie tai ir kitus aspektus kalbuosi su jo įkūrėja, organizatore Karolina Zakarauskaite.
Jolanta Sereikaitė
Pusiausvyros brūzgynuose
Žemės meno paroda „Balansas“ Kairėnuose
Vilniaus botanikos sode Kairėnuose jau šešioliktą kartą vyksta žemės ir aplinkos meno paroda. Šiemet Ingos Raubaitės kuruojamoje parodoje dalyvauja įvairių sričių menininkai. Vieni konstruoja kūrinius iš gamtos medžiagų, kuria žemės meno projektus, kiti integruoja daiktus, net pramonines medžiagas į aplinką. Ne pirmus metus vis laukiu šios parodos, nors šį sykį nenuėjau į atidarymą: toji diena buvo lietinga. Bet sulaukusi saulėtos sekmadienio popietės, kasoje gavusi lapelį su planu leidausi ieškoti kūrinių.
Karolina Rimkutė
Subkultūra kaip eksponatas
Paroda „Permainų šventė“ MO muziejuje
Naujoji MO muziejaus paroda „Permainų šventė“ tikrai džiugina eksponuojama fotografijų kolekcija. Pirmoje parodos dalyje „Gyvenimo ritualai“ galima išvysti Lietuvos fotografijos klasikų Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio ir kitų fotografijas, taip pat paanalizuoti asmeninių santykių institucionalizavimo problematiką per Laisvydės Šalčiūtės, Vilmos Samulionytės, Aušros Griškonytės-Volungės, Mildos Zabarauskaitės ir Roberto Narkaus kūrinius.
Monika Krikštopaitytė
Daugiau jokių „bet“
Tarptautinė paroda „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“
Tai glaustai ir įspūdingai papasakota kelių tūkstantmečių istorija, formavusi Europą, ir intriguojantis pasakojimas apie pagrindinę jos tyrinėtoją – nuostabiąją Mariją Gimbutienę (1921–1994). Nors ši lietuvė archeologė nepertraukiamu atkakliu darbu ir drąsia vaizduote, visada paremta sunkiai suvokiamu kiekiu empirinės medžiagos, pelnė pasaulinės garsenybės laurus, pateko į svarbiausių pasaulio archeologų penketuką, Lietuvoje neretai jos įžvalgos palydimos kažkokiu įkyriu „bet“.
Agnė Narušytė
Gėlės tetoms ir žydams
Dviejų fotografijos parodų pokalbis
Dvi fotografijos parodos atrodo nesusijusios. Jas skiria ir geografija, ir istorija, ir autorių amžius bei pilietybė. Parodos „Prospekto“ galerijoje „Buvimas / Susitikimas / Gedėjimas“ autorė Poline Harbali (g. 1988) yra jauna menininkė iš Kanados, tapusi Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamo tarptautinio konkurso „reStart“ finalininke. Todėl jai suteikta galimybė surengti Vilniuje personalinę parodą, kurioje ji pasakoja apie savo hibridišką tapatybę ir mirusios močiutės sirės atmintį.
Kristina Stančienė
Mudros su dzūkišku akcentu
Jūratės Kazakevičiūtės paroda „Miškas“ Marcinkonių geležinkelio stoties galerijoje
Kristina Stančienė
Sunku objektyviai pasakoti apie Marcinkonių geležinkelio stoties galeriją, kurioje šeimininkauja menininkė ir kuratorė Laura Garbštienė. Ne tik dėl to, kad esu įsimylėjusi mistišką Dzūkijos gamtą, senovinius dzūkų kaimus, bet ir dėl „carinio“ stoties pastato keleivių salės žavesio, ir dėl jo šeimininkės laikysenos. Ji uždaroka, nedaugžodžiauja. Jei reikia, tyliai pasitinka lankytojus kartu su savo draugišku šuneliu. Arba, vadovaudamasi nuojauta, leidžia čia ramiai pabūti be komentarų ir „vadybinių“ paaiškinimų. Bet štai pasižvalgius po Garbštienės „Verpėjų“ internetinę svetainę matyti, kiek čia visko vyko ir vyksta – simpoziumai, kūrybinės rezidencijos, personalinės parodos. Trapi ir „nematoma“ kuratorė veikia kaip telkianti jėga. Matyt, didelių ekspozicinių erdvių, projektų patirtis, platus akiratis ir nuošalaus etnografinio kaimo aplinka Garbštienės atveju tobulai susijungia ir leidžia skleistis įvairiausioms kūrybinėms idėjoms.
Algė Gudaitytė
Inspiruojanti laisvė
Nauja Lukiškių kalėjimo versija
Lukiškių kalėjimo kompleksas Vilniaus centre žinomas tikrai visiems. Apipintas istorijomis, gandais, ten kalėjusių ar dirbusių pasakojimais, jis nepaliauja žadinti žmonių fantazijų ir emocijų jau daugybę metų. Baigtas statyti 1904 m., per visą laiką iki pat uždarymo 2019 m. vasarą jis nepakeitė savo išvaizdos ir funkcijos: buvo naudojamas kaip įkalinimo įstaiga. Nuo 2021 m. kovo Lukiškių kalėjimo laikinos nuomos konkursą laimėjo muzikos agentūra „8 Days A Week“. Su vienu iš jos įkūrėjų, Martynu Butkevičiumi, ir kalbuosi saulėtą rytą. Būtent Lukiškėse.
Rita Mikučionytė
Pusdienis galerijose
6-asis Vilniaus galerijų savaitgalis (VGS)
Kelintus metus ankstyvą rudenį vykstantis renginys VGS (organizavo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga) tradiciškai vilioja įvykių ir ekspozicijų gausa bei įvairove. Žinodama, kad galėsiu skirti tik šeštadienio pusdienį, savajam parodų maratonui iš anksto ruošiausi. Galiu nuoširdžiai pasidžiaugti puikia VGS skirta interneto svetaine, pradedant informacija ir baigiant navigacija.
Agnė Narušytė
Fotobloke – „nieko ypatingo“
Vidurio Europos fotoknygų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje
„Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti Slovakijoje ir aplinkinėse šalyse, mane nustebino išskirtinis to regiono nuobodumas. Baltijos jūra graži, paplūdimiai malonūs, bet vanduo toks šaltas, kad joje neįmanoma maudytis. Slovakijoje turime Aukštuosius Tatrus, kurie yra gražūs kalnai, bet palyginus su Alpėmis jie atrodo daugiau kaip kalvos. Kai svečiai iš užsienio paprašo jiems parodyti įdomiausias vietas, tu visiškai suglumsti ir pradedi gėdytis, nes nėra nieko išskirtinio. Viskas tam tikra prasme vidutiniška.“ Taip rašo slovakų fotografas Martinas Kolláras, komentuodamas savo knygą „Nieko ypatingo“, išleistą 2007 metais
