7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp disciplinų

Rūta Ostrovskaja

Ten, kur Skroblaus vingiai

Iš kelionių dienoraščio

Traukinys į Marcinkonis iš Vilniaus važiuoja triskart per dieną. Vaizdas pro langą toks, jog nustoji vėpsoti į telefoną. Ankstyvieji miško gėrybių rinkėjai su pilnais krepšiais kantriai sėdi ir laukia to vienintelio namo parvešiančio traukinio, o mes besimarkstydamos priešais saulę, žaidžiančią lieknuose pušų kamienuose, pasiekiame kelionės tikslą – medinukė carinio laikotarpio Marcinkonių traukinių stotis atvertomis durimis pasitinka mus ir vos kelis atvažiavusius. Galutinė maršruto stotelė, traukinys nustoja triukšmauti ir ore pakimba tokia tyla, jog pajunti, kad laikas čia teka visai kitaip nei Vilniuje, o orą norisi valgyti gabalais.

Lauros avys
Lauros avys
Augalais dažyti vilnoniai siūlai
Augalais dažyti vilnoniai siūlai
Kalytė Banga
Kalytė Banga
„Skroblaus vingiai“
„Skroblaus vingiai“
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Skroblaus grožis
Aistė Kisarauskaitė

Dešimtojo dešimtmečio kontekstai

Ievos Mediodios paroda „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Vilniaus rotušėje

 

Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 m. Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.

Ieva Mediodia, Perskirstymas/ Recomposition. 2017 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Perskirstymas/ Recomposition. 2017 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Technologinis Aš/Technoself. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Technologinis Aš/Technoself. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Skirta Miegamąjam/ For The Bedroom. 2005 m. Iš trečiosios Soroso metinės parodos "Dėl Grožio". Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Skirta Miegamąjam/ For The Bedroom. 2005 m. Iš trečiosios Soroso metinės parodos "Dėl Grožio". Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Infantili Laisvės Idėja/ Infantile Idea of Liberation. 1996 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Infantili Laisvės Idėja/ Infantile Idea of Liberation. 1996 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Juodas Pienas/ Black Milk. 1992 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Juodas Pienas/ Black Milk. 1992 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Nedingstanti Informacija/Lossless Compression. 2012 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Nedingstanti Informacija/Lossless Compression. 2012 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Mėnulio baseinas/ Lunar Basin, 2012 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Mėnulio baseinas/ Lunar Basin, 2012 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Raudonas Kambarys/ Red Room. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Raudonas Kambarys/ Red Room. 2016 m. Autorės nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Skambantys tėvynių apmąstymai

Žvilgsnis į šių metų Thomo Manno festivalį Nidoje

Žavioji Nida, matyt, kiekvienam kelia vis kitokias asociacijas: nuo unikalių kopų, senųjų kurėnų iki „Nida Jazz“ arba šūkio „Benai, plaukiam į Nidą!“ su nelabai vykusia talentingojo Vytauto Kernagio skulptūra ant suoliuko prie marių, arba stačiai gėdinga popsine „žvaigždžių alėja“. O gal dabar Nidą garsina ant Parnidžio kopos išdygęs paminklas prancūzų rašytojui ir prosovietiniam veikėjui Jeanui-Pauliui Sartre’ui? Sakoma, kad Klaudijaus Pūdymo skulptūra yra neblogas Antano Sutkaus fotografijos įamžinimas. Žinia, 1965 m. A. Sutkui pavyko nufotografuoti Sartre’ą su Simone de Bouvoir besilankantį Nidoje. Tada tokių veikėjų atvykimas į Sovietų Sąjungą buvo stiprus ideologinis sovietų laimėjimas. Vis dėlto prieštaringai vertinamo rašytojo skulptūra viename svarbiausių Nidos taškų atsirado tik pernai. Ne vienas svarstė kodėl. Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė iškėlė versiją (kultūros almanachas „Dorė“, 2018, Klaipėda), jog tai „skulptūra ne Sartre’ui, ne Sutkaus fotografijai, bet desperatiškam norui pritraukti daugiau turistų (...). Šiuo atveju dar verta kalbėti apie politinės situacijos neišmanymą ir tautinės savigarbos stoką.“ Gal ir vėl eilinį kartą prašauta su paminklais?.. Tiesa, apie kultūrinio turizmo plėtrą nebūčiau tokios skeptiškos nuomonės, kaip savo straipsnyje toliau dėsto S. Daugirdaitė. Manyčiau, kultūrinis turizmas yra tai, ką geriausio galima pasiūlyti pasauliui. Žinoma, turint tvirtus vertybinius kriterijus.

Gaiva Bandzinaitė ir Wolfgang Holzmair. G. Beržinsko nuotr.
Gaiva Bandzinaitė ir Wolfgang Holzmair. G. Beržinsko nuotr.
Ingrida Rupaitė, Indre Baikštytė, Kristina Anusevičiūtė, Povilas Jacunskas. G. Beržinsko nuotr.
Ingrida Rupaitė, Indre Baikštytė, Kristina Anusevičiūtė, Povilas Jacunskas. G. Beržinsko nuotr.
Choras „Aidija“. G. Beržinsko nuotr.
Choras „Aidija“. G. Beržinsko nuotr.
Daumantas Kirilauskas. G. Beržinsko nuotr.
Daumantas Kirilauskas. G. Beržinsko nuotr.
Daumantas Kirilauskas ir Nerijus Masevičius. G. Beržinsko nuotr.
Daumantas Kirilauskas ir Nerijus Masevičius. G. Beržinsko nuotr.
Giedrius Gelgotas ir Gunta Gelgotė. G. Beržinsko nuotr.
Giedrius Gelgotas ir Gunta Gelgotė. G. Beržinsko nuotr.
Ingrida Armonaitė. G. Beržinsko nuotr.
Ingrida Armonaitė. G. Beržinsko nuotr.
Izabelė Jankauskaitė, Martynas Stakionis, Jurgita Česonytė ir choras „Aidija“. G. Beržinsko nuotr.
Izabelė Jankauskaitė, Martynas Stakionis, Jurgita Česonytė ir choras „Aidija“. G. Beržinsko nuotr.
Rosana Lukauskaitė

Laikinose formose – amžini dalykai

Paroda „Sekcija“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose

Sekcijos dabar dažnai linksniuojamos parodų koncepcijose: pernai namų galerijoje „Trivium“ veikė paroda „Sekcija“, o KKKC Parodų rūmų fojė interjere lankytojus dabar pasitinka autentiški sovietinius laikus menantys svetainės baldai. Tačiau Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamo tarptautinio meno festivalio „Faktas-Forma“ įvadinė paroda „Sekcija“ (kuratoriai Saulius Bertulis ir Danius Drulys) kalba ne tik apie baldą, kuriame dar nesenoje praeityje būdavo įprasta tarsi parodai „išeksponuoti“ visą savo gyvenimą ar tai, ką turime geriausio, bet apie meno organizacijų vidinį skirstymą sekcijomis – parodoje dalyvauja LDS skulptorių, bet ne tik, sekcijų nariai su skulptūrinės formos, objekto, instaliacijos meno kūriniais.

Artūras Tamašauskas, „Medūza“. 2018 m. Autorės nuotr.
Artūras Tamašauskas, „Medūza“. 2018 m. Autorės nuotr.
Toma Šlimaitė, „Žaislų metamorfozė“. 2012–2015 m. Autorės nuotr.
Toma Šlimaitė, „Žaislų metamorfozė“. 2012–2015 m. Autorės nuotr.
Toma Šlimaitė, „Žaislų metamorfozė“. 2012–2015 m. Autorės nuotr.
Toma Šlimaitė, „Žaislų metamorfozė“. 2012–2015 m. Autorės nuotr.
Jonas Gelčys, „Mieloji“. 2019 m. Autorės nuotr.
Jonas Gelčys, „Mieloji“. 2019 m. Autorės nuotr.
Saulius Bertulis, „Neužmirštamas laikas“. 2019 m.  Autorės nuotr.
Saulius Bertulis, „Neužmirštamas laikas“. 2019 m. Autorės nuotr.
Vida Juškaitė, „Labirintas“. 2019 m. Autorės nuotr.
Vida Juškaitė, „Labirintas“. 2019 m. Autorės nuotr.
Atidarymo akimirka. Autorės nuotr.
Atidarymo akimirka. Autorės nuotr.
Mindaugas Šnipas, „Kiaušinis“. 1997 m.(fragmentas). Autorės nuotr.
Mindaugas Šnipas, „Kiaušinis“. 1997 m.(fragmentas). Autorės nuotr.

Tapymas kaip labai privatus užsiėmimas

Gražina Montvidaitė kalbina Niujorke gyvenantį menininką Julių Ludavičių

Julius Ludavičius – tapytojo Kęstučio Zapkaus auklėtinis, gavęs pirmąją Lietuvoje „Fulbright“ programos stipendiją (pagal šią programą skiriama stipendija magistrantūros ar doktorantūros studijoms JAV). Išvykęs į Niujorką tęsti meno mokslų, ten pasiliko ir gyvena jau dvidešimt šešerius metus. Ludavičius su kolegomis menininkais įkūrė lietuvių menui atstovaujančią galeriją „SLA307“, 2019 m. pertvarkytą į „Undercurrent“. Tapytojo darbų yra privačiose kolekcijose Niujorke, Los Andžele ir Lietuvoje.

Pradėkime nuo studijų laikų Lietuvoje. Kada susidūrėte su profesoriumi Kęstučiu Zapkumi?
Kai Zapkus pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą. Man atrodo, pirma paroda buvo surengta 1989 metais. Jis pasižadėjo atvažiuoti dėstyti. Kai buvau antrame kurse, pasikeitė visa akademijos valdžia. Zapkus atvažiavo po trejų metų ir dėstė vieną semestrą. Mums baigus akademiją, po kokio mėnesio, Zapkus rado „Fulbright“ programą. Lietuvoje stipendija jau visus metus tiesiog buvo neatsiimama. Tie pinigai gulėjo, ir niekas jų neėmė. Užpildėme formas, o tada mums paskambino iš ambasados ir klausia: „Kaip jūs čia sugebėjot?“

Julius Ludavičius, Ilgalaikė žala smegenims (Permanent Brain Damage, 14x7). 1998-2012 m.
Julius Ludavičius, Ilgalaikė žala smegenims (Permanent Brain Damage, 14x7). 1998-2012 m.
Julius Ludavičius, Skrydis virš gegutės lizdo, (48x46). 1999-2000 m.
Julius Ludavičius, Skrydis virš gegutės lizdo, (48x46). 1999-2000 m.
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, Red Master, (8x7). 2000-2009 m.
Julius Ludavičius, Red Master, (8x7). 2000-2009 m.
Julius Ludavičius, Zero Ground (12x7). 2000 m.
Julius Ludavičius, Zero Ground (12x7). 2000 m.
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius
Julius Ludavičius
Povilas Ramanauskas

Susirašom

Pokalbis žinutėmis su menininkais Eimučiu Markūnu ir Remigijumi Treigiu

 

Šie du menininkai Kauno fotografijos galerijoje liepos 25 d. mėnesiui atvėrė parodą „Integracija“, kurią patys ir „kuravo“. Pokalbiai vyko per mesendžerį skubančios kasdienybės aplikoje. Pašnekovai jiems patogiu laiku, ryte, dieną, kur nors pakeliui arba vėlai vakare, esant progai atrašydavo, o aš laukdavau jų atsakymų. Vienas iš jų buvo mano mokytojas faktiškai, kitą taip pat laikau mokytoju, tad jų asmenybės ir kūryba man visad buvo artimos.


Sakoma, kad menas – tai bendravimo forma. Šiuo atveju, manau, bendravimas skleidžiasi parodos ekspozicija, kuri kviečia ne tik „integruotis“ į kūrinius apie miestą, bet ir rezonuojant tarpusavyje.

Kaip ir kada kilo mintis surengti šią paroda drauge?

Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.
Eimutis Markūnas ir Remigijus Treigys, parodos „Integracija" fragmentas. P. Ramanausko nuotr.

Autorių augimo terpė, alternatyva, lėtas laikas

Kuo ypatingi kultūros leidiniai?

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“), Erika Drungytė („Nemunas“), Gytis Norvilas („Literatūra ir menas“), Giedrė Kazlauskaitė („Šiaurės Atėnai“), Neringa Černiauskaitė (Artnews.lt), Antanas Šimkus („Metai“)

Monika Krikštopaitytė: Visuomenė vėl diskutuoja įvairiomis temomis – apie socialinius klausimus, ekologiją, virtualią šiuolaikybę. Maža buvo tik diskusijų apie kultūrą, nors ji yra bene aktyviausia visų aktualių diskusijų dalyvė. Paradoksalu: iškilus klausimams dėl finansavimo iš valstybės biudžeto, pagaliau atsigręžta ir į tas aktualijas, kurios politikos strategijos deklaracijose yra svarbiausios, bet praktikoje – visiškai neįdomios, nes nekuria greitai matomos pridėtinės vertės. Jau metai, kai svarstomas žiniasklaidos rėmimo modelis ir darbo grupėje prie LR Seimo, ir viešumoje – didžiuosiuose portaluose, kurie yra susidomėję savo fondo biudžeto dalimi. Turbūt neatsitiktinai būtent šiemet teko skaityti kritikos apie tuos leidinius, kurių visą turinį sudaro tekstai apie profesionalųjį meną, kultūrą ar grožiniai kūriniai.


Beveik dešimtmetį kalbame, kad yra žalinga taikyti kultūrinei žiniasklaidai, taip pat kaip ir kitai, siekiančiai pelno, valstybės rėmimo apribojimus (de minimis apribojimas neleidžia paremti daugiau nei 200 000 eurų per trejus metus), nes ji į rinką nesikėsina, o ribojimas, ypač po infliacijos, net išgyvenimą apsunkina. Konkurencijos tarnybos specialistė Živilė Žubrickaitė teigė, kad kultūros spauda neteikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, pavyzdžiui, kaip Lietuvos paštas, išvežiojantis prenumeratą į atokias vietoves, į kurias verslui važiuoti neapsimoka.

Kultūros periodiniai leidiniai
Kultūros periodiniai leidiniai
Erika Drungytė. A. Rekšytės nuotr.
Erika Drungytė. A. Rekšytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė. D. Kairevičiūtės nuotr.
Monika Krikštopaitytė. D. Kairevičiūtės nuotr.
Antanas Šimkus. V. Bražiūno nuotr.
Antanas Šimkus. V. Bražiūno nuotr.
Giedrė Kazlauskaitė. D.Dirgėlos nuotr.
Giedrė Kazlauskaitė. D.Dirgėlos nuotr.
Gytis Norvilas. G. Sadausko nuotr.
Gytis Norvilas. G. Sadausko nuotr.
 Neringa Černiauskaitė. Iš asmeninio archyvo
Neringa Černiauskaitė. Iš asmeninio archyvo
Skaidra Trilupaitytė

Kuriantis žmogus tarp gyvūno ir algoritmo

Po paskaitos MO muziejuje

Šiandien neretai išgirstame apie kuriozinius nežmogiškos kūrybos atvejus. Komiškos situacijos ir anekdotiniai „YouTube“ vaizdeliai – išmanųjį telefoną elegantiškai maiganti beždžionė arba įmantrų piešinį vedžiojanti roboto ranka – išprovokuoja atitinkamas reakcijas. Žmogaus sąmonėje nuo seno glūdi ir „aukštesniojo“ kūrėjo įvaizdžiai, o juos Homo sapiens paprastai traktuoja gana rimtai.

Antropomorfizuoti vaizdiniai byloja nežemiškų dievybių – tariamų visatos kūrėjų – svarbą žmogaus vaizduotei; savo ruožtu archeologų ir kultūros tyrėjų aprašytą archetipinę totemų valdomo pasaulio sampratą šiandien keičia „už mus protingesnių“ mašinų naratyvai. Žmogaus galimybes tęsiančias ar pranokstančias būtybes – „nežmogiškuosius gyvūnus ir žmonių sukurtus organinius bei mechaninius padarus“ –  meno istorijos požiūriu mėgina analizuoti ir MO muziejuje veikianti paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kutarorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė).

Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Ursula Damm, Birgit Bruggemeier: Karaokės baras: dainuojame musių kalba. 2018, instaliacija, vaisinės muselės. Iš MO muziejaus parodos „Bendrabūvis“. R. Šeškaičio nuotr.
Ursula Damm, Birgit Bruggemeier: Karaokės baras: dainuojame musių kalba. 2018, instaliacija, vaisinės muselės. Iš MO muziejaus parodos „Bendrabūvis“. R. Šeškaičio nuotr.
Pigcasso
Pigcasso
Makaka Naruta ir Davidas Slateris
Makaka Naruta ir Davidas Slateris
Menininkų kolektyvas „Obvious“, Edmondo de Belamy portretas
Menininkų kolektyvas „Obvious“, Edmondo de Belamy portretas
Mario Klingemann, „Praeivių atmintys“
Mario Klingemann, „Praeivių atmintys“
MO organizuotos robotikos užsiėmimo akimirka.
MO organizuotos robotikos užsiėmimo akimirka.
Natalija Arlauskaitė

Auksinės šeimos fotografijų šiurpės

Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“ Prospekto fotografijos galerijoje

„Mano šeimoje nieko tokio nenutiko“, – kartoja Carolle Bénitah apie savo parodą „Fotografiniai suvenyrai“. Nes pradurti ir išsiuvinėti, visiškai užsiūti veidai, iškirptos galvos ir figūros, kruvinais blizgiais karoliukais išnaikinti fotografijų fragmentai rutininę šeimos fotografiją paverčia aistrų ir paslapčių arena. Iš akių išeina ir tarp veidų pakimba šilkinio siūlo kraujagyslės, nenumatyto erotiškumo suteikia bižuterijos lašai, uždengiantys motinos veidą ir mažos mergaitės tarpukojį įprastoje tėvo, motinos ir dukrytės nuotraukoje, auksinis lietus ir išsiuvinėja, ir išduria laimingos poros akis, apakina ją.

Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Agnė Mackevičiūtė

Kiek turinių apima humoras?

9-asis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą

Paskutinį birželio savaitgalį Nidos meno kolonijoje vyko devintasis ir paskutinis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą (kuratoriai Lívia Páldi ir Vytautas Michelkevičius). Šiais metais susirinkę menininkai, filosofai ir sociologai su įvairiais socialiniais ir kultūriniais „tabu“ bandė kovoti pasitelkdami visokius komiškus komunikacijos žanrus, tokius kaip ironija, absurdo humoras ar satyra. Kiekvienai veiklai apibrėžti, ko gero, reikėtų atskirų straipsnių, tad visų neaprašysiu, paminėsiu tik asmeniškai įdomiausias ir paveikiausias.

 Irina Gheorghe pristatė performansą „The Preliminary Remarks on the Study of What Is Not There“ („Tyrimas apie tai, ko ten nėra. Preliminarios pastabos“). A. Vasilenko nuotr.
Irina Gheorghe pristatė performansą „The Preliminary Remarks on the Study of What Is Not There“ („Tyrimas apie tai, ko ten nėra. Preliminarios pastabos“). A. Vasilenko nuotr.
Lissete’s T. Olivares paskaita ir performansas „Coming Out as a Trans*Animal: The Sympoietic Affects of „We“ Architectures“ („Pasirodyti transgyvūnu: afekto ir „mes“ architektūros simpoetika“). A. Vasilenko nuotr.
Lissete’s T. Olivares paskaita ir performansas „Coming Out as a Trans*Animal: The Sympoietic Affects of „We“ Architectures“ („Pasirodyti transgyvūnu: afekto ir „mes“ architektūros simpoetika“). A. Vasilenko nuotr.
9-asis Interformato simpoziumas. A. Vasilenko nuotr.
9-asis Interformato simpoziumas. A. Vasilenko nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 27  >>> Archyvas