Tarp disciplinų

Povilas Ramanauskas

Pokalbis žinutėmis su menininkais Eimučiu Markūnu ir Remigijumi Treigiu

 

Šie du menininkai Kauno fotografijos galerijoje liepos 25 d. mėnesiui atvėrė parodą „Integracija“, kurią patys ir „kuravo“. Pokalbiai vyko per mesendžerį skubančios kasdienybės aplikoje. Pašnekovai jiems patogiu laiku, ryte, dieną, kur nors pakeliui arba vėlai vakare, esant progai atrašydavo, o aš laukdavau jų atsakymų. Vienas iš jų buvo mano mokytojas faktiškai, kitą taip pat laikau mokytoju, tad jų asmenybės ir kūryba man visad buvo artimos.

Sakoma, kad menas – tai bendravimo forma. Šiuo atveju, manau, bendravimas skleidžiasi parodos ekspozicija, kuri kviečia ne tik „integruotis“ į kūrinius apie miestą, bet ir rezonuojant tarpusavyje.

Kaip ir kada kilo mintis surengti šią paroda drauge?

Kuo ypatingi kultūros leidiniai?

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“), Erika Drungytė („Nemunas“), Gytis Norvilas („Literatūra ir menas“), Giedrė Kazlauskaitė („Šiaurės Atėnai“), Neringa Černiauskaitė (Artnews.lt), Antanas Šimkus („Metai“)

Monika Krikštopaitytė: Visuomenė vėl diskutuoja įvairiomis temomis – apie socialinius klausimus, ekologiją, virtualią šiuolaikybę. Maža buvo tik diskusijų apie kultūrą, nors ji yra bene aktyviausia visų aktualių diskusijų dalyvė. Paradoksalu: iškilus klausimams dėl finansavimo iš valstybės biudžeto, pagaliau atsigręžta ir į tas aktualijas, kurios politikos strategijos deklaracijose yra svarbiausios, bet praktikoje – visiškai neįdomios, nes nekuria greitai matomos pridėtinės vertės. Jau metai, kai svarstomas žiniasklaidos rėmimo modelis ir darbo grupėje prie LR Seimo, ir viešumoje – didžiuosiuose portaluose, kurie yra susidomėję savo fondo biudžeto dalimi. Turbūt neatsitiktinai būtent šiemet teko skaityti kritikos apie tuos leidinius, kurių visą turinį sudaro tekstai apie profesionalųjį meną, kultūrą ar grožiniai kūriniai.

Beveik dešimtmetį kalbame, kad yra žalinga taikyti kultūrinei žiniasklaidai, taip pat kaip ir kitai, siekiančiai pelno, valstybės rėmimo apribojimus (de minimis apribojimas neleidžia paremti daugiau nei 200 000 eurų per trejus metus), nes ji į rinką nesikėsina, o ribojimas, ypač po infliacijos, net išgyvenimą apsunkina. Konkurencijos tarnybos specialistė Živilė Žubrickaitė teigė, kad kultūros spauda neteikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, pavyzdžiui, kaip Lietuvos paštas, išvežiojantis prenumeratą į atokias vietoves, į kurias verslui važiuoti neapsimoka.

Skaidra Trilupaitytė

Po paskaitos MO muziejuje

Šiandien neretai išgirstame apie kuriozinius nežmogiškos kūrybos atvejus. Komiškos situacijos ir anekdotiniai „YouTube“ vaizdeliai – išmanųjį telefoną elegantiškai maiganti beždžionė arba įmantrų piešinį vedžiojanti roboto ranka – išprovokuoja atitinkamas reakcijas. Žmogaus sąmonėje nuo seno glūdi ir „aukštesniojo“ kūrėjo įvaizdžiai, o juos Homo sapiens paprastai traktuoja gana rimtai.

Antropomorfizuoti vaizdiniai byloja nežemiškų dievybių – tariamų visatos kūrėjų – svarbą žmogaus vaizduotei; savo ruožtu archeologų ir kultūros tyrėjų aprašytą archetipinę totemų valdomo pasaulio sampratą šiandien keičia „už mus protingesnių“ mašinų naratyvai. Žmogaus galimybes tęsiančias ar pranokstančias būtybes – „nežmogiškuosius gyvūnus ir žmonių sukurtus organinius bei mechaninius padarus“ –  meno istorijos požiūriu mėgina analizuoti ir MO muziejuje veikianti paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kutarorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė).

Natalija Arlauskaitė

Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“ Prospekto fotografijos galerijoje

„Mano šeimoje nieko tokio nenutiko“, – kartoja Carolle Bénitah apie savo parodą „Fotografiniai suvenyrai“. Nes pradurti ir išsiuvinėti, visiškai užsiūti veidai, iškirptos galvos ir figūros, kruvinais blizgiais karoliukais išnaikinti fotografijų fragmentai rutininę šeimos fotografiją paverčia aistrų ir paslapčių arena. Iš akių išeina ir tarp veidų pakimba šilkinio siūlo kraujagyslės, nenumatyto erotiškumo suteikia bižuterijos lašai, uždengiantys motinos veidą ir mažos mergaitės tarpukojį įprastoje tėvo, motinos ir dukrytės nuotraukoje, auksinis lietus ir išsiuvinėja, ir išduria laimingos poros akis, apakina ją.

Agnė Mackevičiūtė

9-asis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą

Paskutinį birželio savaitgalį Nidos meno kolonijoje vyko devintasis ir paskutinis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą (kuratoriai Lívia Páldi ir Vytautas Michelkevičius). Šiais metais susirinkę menininkai, filosofai ir sociologai su įvairiais socialiniais ir kultūriniais „tabu“ bandė kovoti pasitelkdami visokius komiškus komunikacijos žanrus, tokius kaip ironija, absurdo humoras ar satyra. Kiekvienai veiklai apibrėžti, ko gero, reikėtų atskirų straipsnių, tad visų neaprašysiu, paminėsiu tik asmeniškai įdomiausias ir paveikiausias.

Danguolė Butkienė

Žvilgsnis iš MO muziejaus vidaus

Pasirodė jau kelios MO muziejuje per vasarą dar vis rodomos parodos „Gyvūnas–žmogus–robotas“ recenzijos. Jas skaitant dauguma atvejų pastebiu atsargų, santūrų ir dažnai nepatiklų žvilgsnį į naują muziejų kaip į privataus kapitalo išsišokėlį, kur, anot kai kurių garbių menininkų, „parodų kryptis nustato ne meno profesionalai, o rinkodarininkai“. Siekdama didesnio aiškumo ir abipusio supratimo, nutariau, kaip sakydavo Alfonsas Andriuškevičius, „sukalti kuoliukus“ – tai yra, apsibrėžti ribas ir kartu reflektuoti į panašias pastabas bei recenzijas (pirmiausiai į „Dailės“ žurnale (2019, vasara, 34–40 psl.) publikuotą Eglės Mikalajūnės tekstą), kartu išsamiau atskleisdama ir požiūrį iš vidaus.

Agnė Narušytė

Vasaros parodos Šiuolaikinio meno centre

Prieš keturiolika metų skaitydama Thomaso L. Friedmano knygą „Lexus ir alyvmedis“ (Vaga, 2005) mokiausi atsisakyti senųjų prisirišimų. Nuolat privalome rinktis tarp pasaulio kultūrą vienodinančio progreso (kurį simbolizuoja „Lexus“) ir meilės savo gimtajai žemei bei jos papročiams („alyvmedis“).

Ugnė Marija Makauskaitė

Pokalbis su architekte Sigita Simona Paplauskaite

Viena ryškiausių jaunosios kartos architekčių Sigita Simona Paplauskaitė dalyvavo ne viename projekte, tačiau, ko gero, labiausiai nustebino savo projektu, eksponuotu Londono architektūros festivalyje. Meninėje praktikoje architektė reflektuoja gamtos ir urbanistinio pasaulių sankirtą bei bendruomenių indėlį į miesto kraštovaizdį, taip atliepdama šiuolaikinio pasaulio (o kartu ir Lietuvos) problemas. Dėl šios priežasties įdomu išgirsti jos nuomonę ir kitais miesto bendruomenėms opiais klausimais.

Monika Krikštopaitytė kalbina Eloną Lubytę

Praėjusiame numeryje Giedrė Jankevičiūtė pokalbyje su AICA įkūrėjais Viktoru Liutkumi ir Laima Laučkaite aptarė tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos įkūrimą, gyvavimo pradžią ir tuo metu svarbiausius aspektus. Priminė mums, kad organizacija mini trisdešimtmetį ir ta proga verta inicijuoti pasakojimą iš pirminių šaltinių. Istoriją tęsiame kalbindami kitą, ilgametę AICA vadovę Eloną Lubytę.

Kristina Stančienė

Įspūdžiai iš 10-osios meno mugės „ArtVilnius ’19“

„ArtVilnius ’19“ pamatyti vaizdai ir reiškiniai leidžia kiekvienam susidaryti savo subjektyvų patirčių „žemėlapį“, juolab kad žvelgiant iš laiko perspektyvos per dešimt metų nuo mugės atsiradimo keitėsi ne tik jos „asortimentas“, bet ir kūrinių patyrimo bei prisiminimo būdai. Ar jos pradžioje buvo feisbukas, instagramas? Kad 2009 m. vargu ar turėjau išmanųjį telefoną, pamenu pakaklėje tabaluojantį sunkų skaitmeninį fotoaparatą. Taigi, mugė tapo ir technologijų proveržio liudininku, ir šio proceso dalyviu. Galima konstatuoti, kad materialūs dailės kūriniai ir „gyvas“ jų stebėjimas, čia pat užsimezgantys ryšiai, kuriami ateities planai, sutikti draugai, bičiuliai tebėra vertybė, ko gero, – pats svarbiausias šio renginio tikslas ir rezultatas.