Tarp disciplinų

Skaidra Trilupaitytė

Neiškapstomi kelmai požeminėse žinojimo sistemose

Medijų menininkas Adomas Žudys šiemet ėmėsi grandiozinio ir keisto sumanymo. Išsikasė milžinišką, kelių šimtų metų senumo pas gimines kaime kadaise nukirsto ąžuolo kelmą ir nutarė jį restauruoti. Taip išjudino dirvą gimtajame Šiaulių rajone ir „grįžimo prie šaknų“ idėją. Masyvų šaknyną jaunas kūrėjas vežė į skirtingas Lietuvos vietas ir apdorojo meno erdvėse, pats šio proceso metu bendravo su žiūrovais – pasakojo lankytojams apie dienos šviesą ne visuomet pasiekiančius, oficialiai užkardytus, ar tiesiog mokslo ignoruojamus, žinių šaltinius. Tuo lyg ir vertė abejoti nūdienos žmogaus proto racionalumu, gebėjimu atsirinkti faktus, tarsi savaime suprantamu mūsų pasikliovimu patikrintais autoritetais.

Agnė Mackevičiūtė

Skulptūrų ir instaliacijų paroda „Lukiškių kalėjime 2.0“

Nuo 2021 m. pavasario viena seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje – Lukiškių kalėjimas – pradėjo konversiją: iš tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pastatas tapo vis labiau besiplečiančiu kultūros klasteriu, apimančiu tiek mažesnio masto kamerinius koncertus, tiek daugiatūkstantines minias pritraukiančius muzikos ir meno festivalius. Į repertuarą taip pat įtraukiamas ir profesionalaus meno rodymas – parodos ir performansai vidinėse pastatų teritorijose, tokiose kaip cerkvė, buvusios kalėjimo kameros, skalbykla, net virtuvė ir t.t.

Martyna Jurkevičiūtė

Carolee Schneemann paroda „Kūno politika“ Barbikano meno centre Londone

Dažniausiai mintis apie parodą užsirašau iškart po apsilankymo joje, vėliau įdomu sugrįžti prie sukeltų jausmų. Po Carolee Schneemann (1939–2019) retrospektyvinės parodos Barbikano meno centre neužsirašiau nieko. Jaučiausi sutrikusi, sunkiai gebėjau įžodinti tai, ką mačiau, jaučiau, galvojau. Labai įdomu matyti tokią stiprią, kūrybingą, drąsią asmenybę visą save atidavusią menui. Sunku aprėpti jos talentą – dar nuo 6-ojo dešimtmečio Schneemann kaip viesulas trikdo, stulbina, intriguoja ir žavi meno pasaulį.

Agnė Zėringytė

Pasikalbėjus su Denisu Kolomyckiu

Šios vasaros viduryje „XXI a. neskubėjimo cikle Upė“ susitikome pasikalbėti su menininku, aktyvistu Denisu Kolomyckiu, su kuriuo aptarėme ne vieną šių dienų meno pasauliui itin svarbią temą ir tai, kas kirba kiekvienam iš mūsų. Denisas Kolomyckis – performansų kūrėjas, aktorius, režisierius, choreografas bei šokėjas, šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje ir yra skulptūros magistratūros studentas.

Viktorija Mištautaitė

Paroda „Brigitte March ICA: Konceptualizmo atspindžiai: įvietintas menas“ ir Vitos Zaman „Antras gyvenimas“ Kaune

Tekstinės instaliacijos ant sienų traktuojamos kaip skulptūros, Claude’o Monet reprodukcijų vizualai įmontuoti šiltnamio dubenyje, o raudonos plytos, apdengtos skaidria plėvele, yra kūrinio dalis. XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais istorijoje nutiko puikus dalykas – konceptualizmas, dailės kryptis. Ir tuomet tarytum visos skardinės, buteliai, buitinė technika ir mums įprasti, kaskart kasdienybėje randami daiktai ar net rutininiai procesai tapo meno kūriniais, legitimizuota gija su menininko minties fiksacija. Na, o esminiais momentais įvardijami intelektualiniai procesai, kuriuose lankytojas yra kviečiamas įsitraukti, dalyvauti ar permąstyti. Šiuolaikiniame mene (kiekvienai kartai ar epochai kuriamas menas yra būtent toks) žiūrovas yra įpratęs, jog menininkas yra kartu ir tyrėjas, tarpininkas, mokslininkas. Smalsumo ir kūrybinio impulso vedamas jis leidžiasi į piligrimines keliones, neria į vandenų gelmes, atlieka tyrimus laboratorijoje ir t.t. Kažkuria prasme mes tapome „išdresuoti“ vertinti kūrinį socialinio, ekologinio, politinio ir globalaus turinio kontekste. Tačiau kas atsitinka, kai akis iš pirmo žvilgsnio geba naiviai suprasti meno kūrinį be papildomo žinojimo? Atsakymas – pasimetimas. Tai nuo ko bėgome ir kur susitikome?

Agnė Narušytė

Tarptautinis fotografų simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“

Antradienis

Atvažiuojam į Nidą jau pavakary, bet dar šviesu. Marios siautėja. Jūra – kaip ežeras.

– Vėjas pietryčių, – sako Erika.

Agnė Narušytė

Įvietinto meno paroda „Išlikimas“ naujojoje kalėjimo versijoje „Lukiškės 2.0“

– Kaip tu?

– Taigi kalėjime sėdžiu.

Taip vasarą prasidėdavo mudviejų su Egle Ridikaite pokalbiai telefonu. Kuratorė Algė Gudaitytė (padedama Aistės Kisarauskaitės ir Kotrynos Žukauskaitės) vėl pakvietė septynias moteris kurti įvietintą meną, tik šįkart – ne į dominikonų vienuolyną, o į nebeveikiantį Lukiškių kalėjimą. Tad visoms teko ten „pasėdėti“. Liesti pliką plytų mūrą, tūnoti pasivaikščiojimo kiemelių „šulinyje“, kur vienintelis langas – į dangų. Pajusti čia įsigėrusį vyrų prakaitą, šlapimą, kraują, depresiją, pyktį, savigailą. Ir mąstyti apie išlikimą, tiesa, plačiau nei perša turistiniu objektu tapęs kalėjimas.

Rita Mikučionytė

Kelios Vilniaus galerijų savaitgalio parodos

Vilniaus galerijų savaitgalio vėjams prašapus, puolu dalintis kelių parodų įspūdžiais. Pirmiausia – žinoma ir nežinoma klasikų kūryba, o tada tai, ko galbūt per ribotą žiūros laiką nepažinau, bet pajutau, ir turbūt norėčiau dar kartą aplankyti.

Avelina Markevičiūtė

Pokalbis su menininke Živile Minkute

Rugpjūčio mėnesį Kaune, galerijoje „Meno parkas“, atidaryta jaunosios kartos menininkės Živilės Minkutės tarpdisciplininio meno paroda-instaliacija „Triukšmas“. Paroda tyrinėja ribų poreikį ir pusiausvyros tarp „noriu“ ir „reikia“ paieškas. Kalbamės apie mintis, kurios lieka už parodų salės erdvės.

Naujausia tavo paroda pristatoma skambiu pavadinimu „Triukšmas“, tarsi kalbėtum apie garsus, tačiau darbai tylūs – kalbama formomis ir spalvomis. Kas tau yra tas triukšmas, apie kurį mąstai pristatydama darbus?

Aleksandra Fominaitė

Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ Vilniuje ir Kaune

MO muziejuje veikianti paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ (idėjos autoriai ir organizatoriai: Kauno miesto muziejus ir MO muziejus; koncepcijos autorius Tomas Vaiseta; kuratoriai: Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė, paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis) dėl salės ypatybių paprastai pradedama apžiūrinėti nuo Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio videokūrinio „Kauno–Vilniaus studijos“ (2017–2018). Įvairių urbanistinių objektų gabalai, ore pakibusios šviesoforų dalys, apkapoti medžiai, nebenaudojamos reklaminės iškabos, apleisti pastatai su vandalizmo pėdsakais čia susilieja į vizualinę „mišrainę“, kuri šiandieniniame, karo kontekste instinktyviai kelia kraupoką įspūdį. „Džiovintų gyvūnų“ (paauglystėje taip vadinome mėgstamą Tado Ivanausko muziejų) muziejaus žirafos, stumbrai, smaugliai ir žuvys, kartu su lengvai atpažįstamais abiejų miestų (gana turistiniais) vaizdais sluoksniuojasi lyg tortas su lengva sniego „cukraus pudra“, lydimas „kosmiško“ garso: apgailėtiną Gedimino kalno būklę komentuojanti Gailės Griciūtės garso instaliacija skleidžia jį per visą salės galą, nuolatos garsiai ūžauja, lyg per dykumą, primenant ir mitologinės pabaisos alsavimą.