Tarp disciplinų
Jonas Vytautas Bruveris
Valstybės atkūrimas ir kultūra
Keletas istorijos štrichų
Minint valstybės atkūrimo 100-metį, spaudoje bei radijo pokalbiuose yra pasitaikę apgailestavimų, kad neužsimenama apie tai, kaip į Nepriklausomybės Akto paskelbimą anuomet atsiliepta meno gyvenime – nejaugi nebuvo skirta kokio koncerto, spektaklio?
Aistė Kisarauskaitė
Klausimai apie brutalizmą
Gintauto Trimako parodoje „Atsakymas“ galerijoje „Vartai“
Suprantu, kad prieštarausite, bet šį kartą rašysiu sausai ir nuobodžiai, bent jau pradžioje. Gintauto Trimako paroda „Atsakymas“ tapo patogia proga pasitikrinti klausimą, kiek brutalizmo terminas taikytinas šiam menininkui ir apskritai kiek jis tinka Lietuvos fotografijai.
Rita Mikučionytė
Stulpas į kosmosą
Dariaus Žiūros projektas „Gustoniai“
Kai sulaukiau Dariaus Žiūros kvietimo dalyvauti pristatant jo tęstinį projektą „Gustoniai“ ir liepos 27–28 d. atvykti į Pasvalio rajone organizuojamas Gustonių meno dienas, gerokai nustebau. Taip, susitinkam Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kur abu dirbame, kartais persimetam keliais žodžiais, ir tiek.
Giedrė I. Laukaitytė-Malžinskienė
Prasminių jungčių paieškos Nerijoje
Paroda „Perfor(m)uoti peizažai“
Daugiareikšmis šią vasarą VDA Nidos meno kolonijoje veikusios (2018 07 20–08 31, kuratorius Vytautas Michelkevičius) parodos pavadinimas jau leidžia nujausti kitokį požiūrį į mus supančią aplinką. Lietuviška pavadinimo leksika atveria neįprasto, „perforuoto“ požiūrio į peizažą perspektyvą. Angliškoje versijoje „(Per)forming Scapes“ užkoduota dviprasmybė žadina įdomią metaforą: entomologijoje scape reiškia vabzdžių jutiminį organą – anteną, ir tai atspindi parodos siekį transliuoti aktualų turinį.
Istoriko, sociologo ir filosofo Levio Mumfordo teigimu, konkreti kultūros forma, ženklų ir simbolių sistema darosi prasminga tik dėl sąveikos ir sąryšio su kitomis formomis ir sistemomis. Tarpdisciplininis parodos formatas bei jos „peizažo formos“ kuriamas emocinis vientisumas iš tiesų leidžia patirti žmogaus kūrybos bei jo sąveikos, sambūvio ir santykio su gamta formas fizinio, jausminio (dvasinio) ir intelektinio patyrimo lygmenimis.
Linas Bliškevičius
Britva per venas
Apie kolekcijos „Insomnia“ pristatymą
Naujosios kartos drabužių dizaineriai Modesta Kremerytė ir Deividas Katkus yra spjūvis „tradicionalistams“. Kūrėjai, pasivadinę „KREMER“, Naugarduko g. 34 esančioje kūrybiškoje drabužių ir aksesuarų parduotuvėje „1988“ (dabar „Avant-Grad“) pristatė kolekciją „Insomnia“, bet pristatymas nebuvo konvencionalus. Savosios vaikystės artefaktų ir subkultūrų maitvanagiai ratus suko aplink raudona šviesa spindinčią ryto žvaigždę, pačią Liuciferio irštvą – veiksmo vietą. Prie pat įėjimo į ją įsikūręs medinių suolų ir cepakų kabakas taip pat buvo užsakęs muzikantus, kurie, apsivilkę imaginaciniais tautiniais kostiumais, fetišizmu savajam stiliui mažai kuo skyrėsi nuo „prabangių šiukšlių“ (iš parodos anotacijos) minios. Auskarai speneliuose ir suplyšusios tinklinės pėdkelnės, metalinės grandinės ir lateksas ant raumeningos vyriškos kojos, tatuiruotės ir gašlybės – vakarietiškos degeneracijos ženklai – lydėjo karnavalą primenantį atidarymo renginį.
Viešoji sfera intelektualui svarbi
Pokalbis su vokiečių filosofu ir sociologu Jürgenu Habermasu
Gegužę ispanų dienraštis „El Pais“ išspausdino pokalbį su vokiečių filosofu ir sociologu Jürgenu Habermasu. Jis gimė 1929 m. birželio 18 dieną. Habermasas – garsiosios Frankfurto mokyklos atstovas, Theodoro Adorno mokinys ir asistentas. Vienas svarbiausių šiuolaikinių mąstytojų, filosofas pasisako visais pagrindiniais socialinių ir politinių mokslų klausimais, daug dėmesio skiria komunikacijos teorijai ir analizuoja kliūtis, trukdančias susikalbėti. Pateikiame Borjos Hermoso pokalbio, kuris vyko Starnberge, netoli Miuncheno, fragmentus.
Agnė Taliūtė
Nukirstas miestas – persodintas žmogus
Platforma „Mažosios istorijos“ Kaune
Viešoji erdvė įprastai suvokiama kaip vieta užmegzti dialogą, racionalius debatus. Vis dėlto ji dažniau virsta visai ne sambūriu, o kovos lauku, kuriame žaidžia „didieji“ (valstybės institucijos, verslininkai, politikai) ir „mažieji“ (pavieniai piliečiai, bendruomenės), pamirštant įstatymus ar nerašytas „kiemo“ taisykles.
Monika Krikštopaitytė
Menas (ne)rodyti savęs
Apie meną feisbuke
Feisbukas (toliau FB) labai daug prisidėjo prie meno populiarinimo. Kai žmonėms nusibodo laužyti galvas, kaip atsakyti į tinklo užduodamą klausimą „kaip jautiesi šiandieną?“ arba „kas sukasi tavo galvoje?“, pasitelkti visokio raugo vaizdai, bet tarp jų vis dažniau įsipainioja ir meno, netgi gero meno. Susijungusieji tarpusavyje mato, kad jų pažįstami žmonės eina į parodas, koncertus, spektaklius ir prisireikia asmenukių ne tik su kavos puodeliu prie nuosavo namo ar kurorte, o su pasirinktu kūriniu. Tegyvuoja lenktynės, jei jos tokios!
Agnė Narušytė
Apie adoraciją ironiškai
Audriaus Puipos „Inscenizuoti paveikslai“ Palangoje
Ši paroda tik šmėkštelėjo. Atstumas tarp Vilniaus ir Palangos lėmė, kad jos beveik niekas ir nepamatė. Bet apie ją verta kalbėti, nes pluoštelyje 1991–1997 m. sukurtų fotografijų netiesiogiai įkūnytos to laiko nuotaikos, įsivaizdavimai ir maištas.
Eglė Mikalajūnė
Apie galimybę pažvelgti menininkui į akis
Arba kodėl muzikinis dangus turi daugiau žvaigždžių
Parodoje „Kolekcionuojant hitus: kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorės siekia apmąstyti populiarumo temą ir kartu įvaldyti pačias populiarumo strategijas, kurių kartais trūksta Vilniaus šiuolaikinio ir moderniojo meno scenoje. Viena tokių strategijų buvo pakviesti parodoje dalyvauti žinomus Lietuvos muzikos kūrėjus. Kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijas baigusiais kompozitoriais Arturu Bumšteinu ir Vytautu V. Jurgučiu projekte pakviesta dalyvauti nemažai populiariosios muzikos (svarbu populiariosios muzikos nepainioti su popmuzika. Terminas „populiarioji muzika“ apima įvairius žanrus, tokius kaip rokas, hiphopas, klubinė elektroninė muzika, metalas ir kt.) atstovų, tokių kaip Andrius Mamontovas, Giedrė Kilčiauskienė, Žygimantas Kudirka, Rokas Beliukevičius, Migloko, „Sheep Got Waxed“, „Without Letters“, „Solo Ansamblis“, „Freaks on Floor“. Muzikantams buvo pasiūlyta sukurti vizualiojo meno kūriniams skirtų darbų, taip tikintis praplėsti įprastą dailės ir šiuolaikinio meno parodų auditoriją – juk muzikos kūrinys gali tapti mediatoriumi, padedančiu žiūrovui atrasti daugiau prasmių dailės kūrinyje, be to, šie vardai gali padėti prisikviesti jiems ištikimą publiką į muziejų – publiką, kuri yra daug platesnė nei įprastinė parodų auditorija.
