Tarp disciplinų

Viktorija Mištautaitė

Darkart apie VI tarptautinę šiuolaikinio metalo meno bienalę „METALOfonas: vietos atmintis (2022)“ Taikomosios dailės muziejuje

Pagal senovės baltų tikėjimą, nuo rudens lygiadienio prasideda Maros periodas – poilsio, atmirimo ir tamsiųjų jėgų metas. Buvo tikima, kad šiuo laikotarpiu visa, kas nepasiruošę tęsti gyvybės ciklo, privalo mirti. Žiemojimas – šiuolaikiškai jaukus žodis, po jo patalais slepiasi mums ypač reikalingi (bet sudėtingi) veiksniai: sulėtėjimas, susikaupimas, apsivalymas, pabuvimas su savimi ir t.t. Tačiau kas lieka, kai išsineriame iš senos odos? Improvizuotas atsakymas – vietos atmintis. Būtent ją jautriai tyrinėja taikomosios dailės muziejaus angare įsikūrusi VI tarptautinė šiuolaikinio juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas“.

Agnė Narušytė

Emilijos Škarnulytės performansas „Afotija“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Viena yra pasižiūrėti į vandenyno gelmes ekrane ir visai kas kita – jose (bent metaforiškai) pabūti. Filmuojantys povandeninį gyvenimą turi pasinerti ten, kur niekada neišdrįsime, tingėsime, nerasime laiko ar pinigų atsidurti. Nes reikia daug treniruotis, specialios įrangos ir nuotykių dvasios, kad taip imtum ir iškeistum sau įprastą slėgį ir orą į beorę būtį po milžiniška vandens mase. Todėl nufilmuota gelmė yra mums vienintelė pasiekiama gelmė, ir ji turi įtikinti realumu, turi vilioti, įsukti vaizduotę.

Skaidra Trilupaitytė

Vokiečių g. 2 klausimu

Dailės institucijoms Vilniuje, ko gero, nėra nieko mieliau, kaip keletą metų iš eilės dalyvauti... ne, ne bienalėse ar meno mugėse, o teisminiuose ginčuose dėl nekilnojamojo turto nuosavybės. Žinoma, piktai juokauju. Tačiau šis sarkazmas mintyse kyla neatsitiktinai – galvoju apie kai kurias kultūros politiką atspindinčias pernelyg ilgai nespręstas biurokratines problemas, kurios turėjo būti išspręstos jau kadaise. Galbūt neilgai trukus po to, kai valstybė atgavo politinę nepriklausomybę. Žinoma, anuomet visus kamavo kitos bėdos, visų pirma materialinis nepriteklius – po gerokai laike išsitęsusios ekonominės blokados prasidėjo netrumpi laukinio kapitalizmo metai, taigi ir kultūros politikos įstatymų bazės tvarkymas užtruko mažiausiai dešimtmetį.

Aleksandra Fominaitė

Pokalbis su studijos „Hungry Eyes“ įkūrėja, iliustratore Stasele Jakunskaite

Vilniaus geležinkelio stotyje įsikūrusiame „Bėgių parke“ medžių nerasite – tik betono ir metalo. Kai 2010 m. gyvenau Naujininkuose, mačiau, kad toje pilkoje erdvėje tarp bėgių, stulpų ir techninių patalpų veikė lyg muitinė, lyg tarptautinių traukinių peronas. Vietos gyventojai, abejingai praeinantys pro šalį, nustebtų sužinoję, kad dabar šioje neįprastoje vietoje gaminama sriuba. Kokia? Apie tai pakalbinau seną pažįstamą, „Bėgių parke“ (Pelesos g. 10,Vilnius) veikiančios meno galerijos „Hungry Eyes“ įkūrėją, iliustratorę Staselę Jakunskaitę.

Emilija Vanagaitė

Apie Roberto Narkaus totalinę instaliaciją „Gut Feeling“

Istorija prasideda šalia Adrijos jūros (Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje), o baigiasi ne taip ir toli Neries („Lewben Art Foundation“ patalpose). Galimybė pajusti kūrinį toje vietoje, kurioje jis ir numatytas, bei įvertinti jo perkėlimą – ne tik vietos, bet ir kitais atžvilgiais, kaip dailėtyrininkei, yra šioks toks eksperimentas.

Marija Martinaitytė

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Žalias kūnas“ galerijoje „(AV17)“

Užklydau į augalų pilną sodą šalčiausiomis žiemos dienomis. Kiek nepatogu. Ir ne todėl, kad ne visai aišku, kaip dar (ar vėl?) baltais žiedais nusagstyti žydi medžiai. Sodas greitai dings, žiedų tuoj nebebus įmanoma matyti. Kas viską pradangins? Šiuos mano minimus sodus sugriauna menininkė Kristina Inčiūraitė savo personalinėje parodoje „Žalias kūnas“, kuri vyksta galerijoje „(AV17)“. Čia vis pasikartojantys sodo vaizdiniai, kylantys iš skirtingų šaltinių, keliais balsais kalba apie moters tapatybę.

Monika Krikštopaitytė

Apie Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondą ir kitas galimybes padėti Ukrainai kalbamės su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Arūnu Gelūnu

Atvirai kalbant, į Lietuvos didžiojo etmono, karvedžio ir visuomenininko Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo įkūrimą (2019 m. lapkričio 11 d.) nelabai sureagavau. Gal dėl beveik grynai vyriškos (ir dėl to klubą primenančios) 11 dalininkų sudėties (vad. Edmundas Jakilaitis, Donatas Juozas Katkus, Alfredas Bumblauskas, Astijus Kungys, Valdas Rakutis, Ramūnas Banys, jūs ir kiti). Nebuvo aišku, kokį pavidalą įgis siekiai „įamžinti ir plačiai visuomenei pristatyti Lietuvos didžiojo etmono J.K. Chodkevičiaus asmenybę, skatinti giliau pažinti šalies istoriją, kviesti piliečius veikti valstybės klestėjimo labui, skirti jėgas visuomeninei ir kultūrinei veiklai“. Labiau simbolinę fondo veiklą (minėjimai, premijos teikimas) pakreipė ir labai konkretizavo Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Kokie paramos ir labdaros projektai buvo įgyvendinami per šį fondą ar fondui bendradarbiaujant su kitomis organizacijomis?

Skaidra Trilupaitytė

2022-ieji

Brangūs Didieji Vardai

Apskritai techninė „realybės ištampymo“ patirtis vaizduojamojo meno srityje vis dar neprilygsta Lietuvoje reklamuojamai virtualiajai kino realybei – visų pirma komerciškai pasiteisinusiam (o kaipgi kitaip) režisierės Kristinos Buožytės kartu su kitų kūrėjų komanda ne pirmus metus reklamuojamam filmui „Angelų takais“. Šį 2018 m. Venecijos kino festivalio Virtualiosios realybės programoje pirmą sykį pristatytą kūrinį pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą norėčiau minėti būtent muziejų, o ne kino kontekste. Mat impresionistų ar XX a. pradžios didžiųjų modernizmo vardų kūrybos virsmas įspūdingų skaitmeninių srautų upėmis – neatsitiktinis reiškinys. Klasikinio modernizmo, simbolizmo ir pan. vardai bei vaizdiniai ne tik pritraukia būrius lankytojų, ypač turistų, bet ir iš principo „sklandžiai“ konvertuojasi į efektingas virtualybės patirtis. Režisierė kažkada prisipažino, kad mintis imtis būtent Čiurlionio jai atėjo „iš pavydo“.

Skaidra Trilupaitytė

2022-ieji

Permąstydama vizualiųjų menų tendencijas 2022-aisiais pamėginau prisiminti kai kurias specifines ekspozicijas ir kompleksiškus renginius apibūdinančių posakių prasmes. Atkreipiau dėmesį į tai, jog sparčiai daugėja vadinamųjų imersinių (angl. immersive), arba patyriminių, parodų. Ne tik todėl, kad kai kurie renginiai yra susiję su kultūrinėse ir kūrybinėse industrijose diegiamomis skaitmeninėmis technologijomis, bet ir dėl to, kad šiandien noriai apeliuojama į aplinkos – gamtos, žmogaus ar nežemiškų būtybių ir pan. – betarpiškos pajautos, visa apimančių sąsajų klausimus.

Rokas Dovydėnas

Besibaigiantys 2022 metai man buvo įdomūs, padovanoję įvairių asmeninių savanorystės patirčių ir netikėtų meno kūrinių. Šiemet parodų lankymo kelias driekėsi tarp Vilniaus ir Kauno, gerų parodų Kaune vyko daug, išties manau, kad apie daugumą jų rašyta gana plačiai. Lankytas parodas vardinu aplankymo tvarka, išskirdamas jas ar meno kūrinius, padariusius didžiausią įspūdį.