7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp disciplinų

Rosana Lukauskaitė

Kažkur tarp verbų ir Las Vegaso

Paroda „Laikrodininkas“ Juodkrantės Pamario galerijoje

Žodžių junginys „liaudies menininkas“ profesionalųjį meną išpažįstantiems žmonėms gali nuskambėti kaip keiksmažodis. Nors kompozitorius Giedrius Kuprevičius sako niekur kitur nematąs „tiek daug elegancijos, proporcijos jausmo ir gero skonio kiek liaudies mene, dailėje, poezijoje, muzikoje“. Pasak jo, valstiečiai nesąmoningai iš gamtos sėmėsi skonio, elegancijos, santarvės ir grožio. Būtent gamta mokiusi juos proporcijų, pagarbos kitokiems, harmonijos jausmo, ciklinio laiko suvokimo. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje Juodkrantėje nuo liepos 11 d. veikianti paroda „Laikrodininkas“ kvietė naujai pažiūrėti į muziejaus liaudies meno rinkinį, kuruojančių menininkų Žilvino Landzbergo ir Marijos Repšytės pateiktą šiuolaikinio meno kūrinių kontekste.

Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Laikrodininkas“ fragmentas. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Valdovas apsišaukėlis

Žygimanto Augustino paroda „500“, dedikuota Žygimanto Augusto 500-osioms gimimo metinėms, VDA parodų salėse „Titanikas“

Prieš rinkimus sulaukti valdovų apsišaukėlių pasireiškimo yra visiškai normalu. Dar normaliau, kad jie pasirodo tuomet, kai logikos vis labiau mąžta. Kai net nebėra aišku, kas tas normalumas ir ar tai gerai, ar blogai. Reikšmės tampa tokios lanksčios, kad tegali gėrėtis vis naujomis jų transformacijomis. Štai tuomet į areną žengia triksterio figūra. 

 

Triksterio – apsimetėlio, manipuliuotojo, perkūrėjo – struktūrinė forma yra žinoma dar iš mitologijos (Hermis tyčia iškraipydavo nešamas žinias), vis pasirodanti permainų ir netikrumo laikais (apsimetėliai valdovai, karnavalo tradicija, commedia dell’arte, juokdario pozicija). Vis dėlto akivaizdžios apgaulės kūrėjas triksteris sugeba kurstyti troškimą juo įtikėti. Šis kultūrinis herojus dega noru kūrybiškai griauti, trikdyti, perkurti pasaulio taisykles. Triksteriškam menininkui visai nerūpi tiesa, jo siekiamybė yra fikcija, o dar geriau – neišnarpliojamas šių mišinys. Pasak Gintauto Mažeikio, klasikinis apibrėžimas triksterį apibūdina kaip šėliojantį, daugiaveidį, bestiarišką ir antžmogišką herojų, kuris savo iniciatyva užtikrina kultūrines, politines, psichologines transformacijas. Tai įkvėptas kūrybinis darkytojas (creative disruptor), kuris pridaro žalos, dažniausia kvailais juokavimais, ne iš troškimo kenkti, o be jokios priežasties: dėl žaidimo džiaugsmo, kad būtų linksmiau. Jam būdingas nesaikingas gaivališkumas, tiesiau kalbant – betikslis ištvirkimas. 

Žygimanto Augustino parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Žygimanto Augustino parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Žygimanto Augustino parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Žygimanto Augustino parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Žygimanto Augustino parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Žygimanto Augustino parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Žygimanto Augustino parodos fragmentas. Krėslas Tauro Kensmino, garso kolonėlės Antano Dombrovskio, Darius Razanas (RADA) garso konvertavimas į analoginį. V. Nomado nuotr.
Žygimanto Augustino parodos fragmentas. Krėslas Tauro Kensmino, garso kolonėlės Antano Dombrovskio, Darius Razanas (RADA) garso konvertavimas į analoginį. V. Nomado nuotr.
 Žygimanto Augustino parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Žygimanto Augustino parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Žygimantas Augustinas, Utopinė LDK valdovų rūmų rekonstrukcija. 2017 m.
Žygimantas Augustinas, Utopinė LDK valdovų rūmų rekonstrukcija. 2017 m.
Žygimantas Augustinas, Palikuonio tėvai: Žalia - Žygimantas Augustas, raudona - Barbora Radvilaitė. 2018 m.
Žygimantas Augustinas, Palikuonio tėvai: Žalia - Žygimantas Augustas, raudona - Barbora Radvilaitė. 2018 m.
Agnė Narušytė

Unikalus irimas

Ričardo Šileikos paroda „Autoriaus alibi arba kūrybinė tapatybė“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Prie įėjimo Vilniaus fotografijos galerijos kiemelį fleita grojo mergaitė. Buvo pasidėjusi raudoną puodelį. Ten – kelios monetos. Atidarymo koncertas, ar ne? Mergaitė kažkur matyta, tik neprisiminiau kur.

 

Viduje, galerijos kampe, apvyniotas raudonu kaspinu stovėjo Ričardas Šileika – tylintis ir besišypsantis parodos autorius. Gal stebėjo, kaip žiūrovai sustingsta priešais skaidrių projekciją laukdami, kol pamatys save – tupėjusius kartu su Ričardu kažkada per pastaruosius tris dešimtmečius. Tai – Nacionalinis kilnojamasis tupėjimo punktas, puikiai pravėdinantis susireikšminimą. Visiems ekrane tupint, punkto steigėjas taip ir stovėjo, kol naujasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas perkirpo raudonąją juostą – „atidarė autorių“. Tada jau autorius atidarė parodą. Tiesa, dar nekviestas įsiterpė Stasys Bonifacius Ieva – atsinešė kartoninę dėžę ir ją perlankstė į dvi. Padėjo šalia „Mažųjų galerijų“, kurios, kaip žino visi Šileikos draugai ir pažįstami, yra padarytos iš degtukų dėžučių. Mergaitė perkėlė savo puodelį į antrą galerijos aukštą ir dabar jau grojo tarp geležėlių nuotraukų. O aš, įmetusi jai šiek tiek eurų, paklausiau Ričardo, kas ji tokia. „Ėjau Pilies gatve ir pamačiau ją grojančią. Pakviečiau – ir ji atėjo,“ – atsakė jis. Iškart prisiminiau: eidama pagrindine Vilniaus senamiesčio gatve ją dažnai matau. Taigi net fleitininkė buvo radinys, kaip ir visa ši paroda. Kaip ir „Nuogirdos“, kurias Šileika kartais publikuoja laikraštyje „Šiaurės Atėnai“. 

Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Linas Bliškevičius

Jis žiūri iš ten ir šypsosi

Apie Justino Vienožinskio plenerą jo sodyboje

Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjo ir dėstytojo profesoriaus Arvydo Šaltenio bei tapytojo Justino Vienožinskio, didžio meistro, moderniosios tapybos tėvo ir ypatingą reikšmę Lietuvos kultūrai turinčio žmogaus, palikuonių iniciatyva, po ilgos pertraukos įvyko tapybos pleneras, sukvietęs į dailininko sodybą-memorialinį muziejų Dačiūnuose. Dar visai neseniai, 2011-aisiais, čia vyko gausybė renginių, kuriais siekta paminėti Vienožinskio 125-ąsias gimimo metines ir įamžinti jo atminimą: buvo tvarkoma sodyba, restauruojami baldai, kuriama muziejinė erdvė, filmuotas Liudvikos Pociūnienės filmas „Meistras“ (2015). Tapytojo, pedagogo, meno kritiko ir stebuklingu atkaklumu pasižymėjusio visuomenininko garbei šią vasarą dar kartą į plenerą sukviesti jaunieji tapytojai, turėję pasisemti vietos dvasios ir prisiliesti prie žmonėse, peizažuose ir daiktuose pasislėpusios istorijos. Šaltenis prasitarė, jog pats yra Vienožinskio meninis anūkas, nes jo mokytojas Antanas Gudaitis mokėsi pas jį, todėl šiuo metu ir jis, dėstydamas akademijoje, perduoda tradiciją, kurią ir darbuotis atvykę jaunieji kada nors turės pratęsti. Matydamas visa tai, Vienožinskis (remiantis Šaltenio išsakyta prakalba atidarymo metu) „žiūri iš ten ir šypsosi“, tad ir šio teksto autorius tikisi nesugadinsiąs tenai jam nuotaikos savo kukliais raštais.

 Justinas Vienožinskis, Autoportretas. 1936 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus
Justinas Vienožinskis, Autoportretas. 1936 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus
Aurelija Maknytė

Laukiamasis ir kiti laukimai

Laimos Kreivytės paroda „Laukiu“ VDA galerijoje „Artifex“

Tekstas turėtų prasidėti taip: „Laimos kūrybos pristatyti nereikia. Ji yra puikiai žinoma kaip menininkių grupės „Cooltūristės“ bendraautorė, jos kuruojamos parodos visuomet sulaukia dėmesio. Yra išleidusi dvi poezijos knygas.“ Bet pala pala, o kaip menininkė – ar buvo surengusi personalinę parodą? Taip, tai tikrai pirma personalinė Laimos Kreivytės paroda. 

 

Komentuojant Laimos parodą neužtenka konstatuoti, kad tai gera paroda, norisi rasti kitų žodžių. Talpesnių ir atveriančių gilesnes prasmes. Šiuo atveju sakyčiau, jog paroda gera todėl, kad pažiūrėjus dar norisi būti su ja ir kai grįžti namo. Ne tik būti, bet ir sužinoti kažką, kas slypi už kūrinių. Taip visuomet po gerų parodų smalsauju, guglinu, ieškodama papildomų kontekstų, susirandu kuo nors susijusių knygų ar kitaip pratęsiu parodos malonumą. Šiuo atveju išsitraukiau iš lentynos jau senokai neprisiruošiamą paskaityti Edwardo W. Saido „Orientalizmą“, o iš bibliotekos pasiėmiau „Egipto mirusiųjų knygą“ bei Kavafio poeziją. Pratęsti parodos malonumus padėjo ir guglas – taip sužinojau, kad arabiškai užrašytą parodos pavadinimą reikia skaityti iš dešinės į kairę. Ir, beje, pabandžius šį arabišką žodį įterpti į rašomą tekstą paaiškėjo, kad taško po šio žodžio padėti neįmanoma. Nes jis tiesiog atsiranda žodžio kairėje pusėje – kaip ir dera arabiškam tekstui.  

Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Laimos Kreivytės parodos „Laukiu“ fragmentas. A. Maknytės nuotr.
Rosana Lukauskaitė

Laukimas gali būti ir toks

Paroda „Nuojauta“ Klaipėdoje

Liepos 3-iąją kavinėje „10 Tiltų“ (Turgaus g. 19, Klaipėda) atidaryta Neringos Poškutės-Jukumienės kuruojama paroda „Nuojauta“, kurioje dalyvauja Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariai Agnė Matulionytė, Alfonsas Lekavičius, Gražina Eimanavičiūtė Kaščionienė ir pati Poškutė-Jukumienė. Nors tai toli gražu ne pirmoji kavinėje „10 Tiltų“ rengiama paroda, toks atidarymas – su gyva „Diskonektai“ muzika ir parodos kūrinių pristatymu – neeilinis. Kartu su menininkais praleistas parodos atidarymo vakaras susirinkusiems leido aptarti visus eksponuojamus kūrinius siejančios geros arba blogos ateities nuojautos temą: tai gali būti ir nekaltas kasdienio kvapnaus kavos puodelio lūkuriavimas eilėje, ir kiek nerimastingesnis ateities permainų nujautimas.

Gražina Eimanavičiūtė Kaščionienė, „Palangos saulė“. 2020 m. Rengėjų nuotr.
Gražina Eimanavičiūtė Kaščionienė, „Palangos saulė“. 2020 m. Rengėjų nuotr.
Gražina Eimanavičiūtė Kaščionienė, „Palangos tilto žiemos spalvos“. 2017 m. Rengėjų nuotr.
Gražina Eimanavičiūtė Kaščionienė, „Palangos tilto žiemos spalvos“. 2017 m. Rengėjų nuotr.
Atidarymo akimirka. Rengėjų nuotr.
Atidarymo akimirka. Rengėjų nuotr.
Atidarymo akimirka. Rengėjų nuotr.
Atidarymo akimirka. Rengėjų nuotr.
Atidarymo akimirka. Rengėjų nuotr.
Atidarymo akimirka. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas su Neringos Poškutės-Jukumienės emalio meno kūriniu „Borders / Ribos“. 2020 m. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas su Neringos Poškutės-Jukumienės emalio meno kūriniu „Borders / Ribos“. 2020 m. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas su Neringos Poškutės-Jukumienės emalio meno kūriniu „Borders / Ribos“. 2020 m. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas su Neringos Poškutės-Jukumienės emalio meno kūriniu „Borders / Ribos“. 2020 m. Rengėjų nuotr.
Agnė Narušytė

Išpirkti sentimentai

Paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ MO muziejuje

Šįkart MO muziejaus „vinis“ – Peteris Greenawayʼus, kurio barokiškai tirštų filmų stengdavomės nepraleisti. Vos išgirdusi, kad jiedu su žmona Saskia Boddeke Vilniuje kuruos parodą, „pamačiau“ ant pasvirusio didžiosios salės grindų apskritimo patiektą kepto vyro kūną, tokį dailiai paskrudusį, apkaišytą žolelėmis ir vaisiais, iš filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989).

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Martyna Jurkevičiūtė

Menininkų dienoraščiai

Galerijos „White Cube“ projektas instagrame

Prasidėjus karantinui, Londono šiuolaikinio meno galerija „White Cube“ kvietė įvairius menininkus dalintis pasikeitusios kasdienybės dokumentacija. Taip galerijos instagramo profilis užsipildė ir tebesipildo menininkų vaizdo dienoraščiais, jais pasidalinti spėjo 9 menininkai: Tracey Emin, Antony Gormley, Sarah Morris, Theasteris Gates’as, Raqibas Shaw, Gilbertas ir George’as, Parkas Seo Bo, Ha Xiangyu, Ibrahimas Mahama. Kiekvienas menininkas savo nuožiūra į galerijos profilį 7 dienas iš eilės kėlė po vieną įrašą, dokumentuojantį gyvenimą ir darbą per izoliaciją.

Apie skaitmeninimo aktualijas

Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorės pavaduotojos Erikos Buivydienės komentaras

Skaitmeninimo veikla Lietuvos atminties institucijose – archyvuose, bibliotekose, muziejuose ir kitose kultūros paveldą kaupiančiose, saugančiose ir prieigą užtikrinančiose institucijose – vykdoma jau daugiau kaip 20 metų. Per šį laikotarpį šalyje suformuota kultūros paveldo skaitmeninimo sistema, kuri leidžia efektyviai panaudoti žinias, žmogiškuosius išteklius ir infrastruktūrą, ekonomiškai naudoti finansinius išteklius, užtikrina, kad vertingiausi, blogiausios būklės arba didžiausią susidomėjimą keliantys kultūros paveldo objektai būtų prieinami visuomenei skaitmeninėje erdvėje.

Lietuvos aklųjų bibliotekos studija, kur gimsta garsinė knyga
Lietuvos aklųjų bibliotekos studija, kur gimsta garsinė knyga
Monika Krikštopaitytė

Kad būtų išsaugota

Pokalbis apie skaitmeninimo procesus su Nacionalinės bibliotekos generaliniu direktoriumi Renaldu Gudausku

Žodis „skaitmeninimas“ kiekvienai sričiai ir net organizacijai gali reikšti labai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, teatrui tai yra net nauja spektaklio statymo forma, kino ir teatro menų sąjunga, nes nepakanka užfiksuoti statišką vaizdą. Ką skaitmeninimas reiškia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kontekste?

Prof. dr. Renaldas Gudauskas. A. Repšio nuotr.
Prof. dr. Renaldas Gudauskas. A. Repšio nuotr.
Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos centrinė erdvė. V. Juozaičio nuotr.
Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos centrinė erdvė. V. Juozaičio nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 34  >>> Archyvas