Apie Marinos Abramović retrospektyvą Karališkojoje dailės akademijoje Londone
Eidama pro Karališkąją dailės akademiją Londone, atsitiktinai išgirstu dviejų jaunų vaikinų pokalbio nuotrupas. „Ar čia tik ne ta paroda su daug nuogų žmonių?“ – vienas, pirštu besdamas į didžiulį plevėsuojantį plakatą su Marinos Abramović veidu, atvirai teiraujasi kito. Kokia puiki tai parodos iliustracija, o ir po atidarymo spaudoje pažirusiuose straipsniuose, regis, nuogybės akademijoje keliamos į pirmą vietą. Tai jokiu būdu nesutinkama neigiamai, visi gerbia aukštą menininkės statusą turinčią Abramović, bet ar visuomenė gebės priimti, suprasti ir pamatyti daugiau nei nuogumą?
„ArtVilnius ’23“
Meno žmogui labai sunku mėgti meno mugę, nes čia jau be tušo išnyra toji meno kentauriškoji dalis, kuri verčia kūrinius produktais, prekėmis ir paslaugomis (puošti namą, biurą, demonstruoti išprusimą, ambicijas, pažiūras, libido ir t.t.). Prireikia pereiti į patikimo ir viliojimo režimą, kas tikrame mene dažnai asocijuojama su dvasine prostitucija, prisitaikymu, konjunktūra, amatininkiškumu blogąja prasme. Kita vertus, kaip mes džiaugiamės, kai gero menininko (-ės) gerą darbą nuperka, – juk tai poveikio pripažinimas, išteklių tolesnei kūrybai užtikrinimas, kūrybos kaip apmokamos veiklos įteisinimas.
Paroda „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“ Vilniaus paveikslų galerijoje
Nuolat surengiamos tokios parodos, apie kurias norisi parašyti, parašyti vos ne didžiosiomis raidėmis, sušukti, mušti būgnais, kad aplankytų kuo daugiau žiūrovų, ir tuo pačiu metu visai nesinori apie jas rašyti. Netraukia tirti, dalinti pjūviais, sluoksniais, kažką ištraukti, pažymėti, nors dažniausiai – tai reikšmingos, įspūdingos, įkvepiančios parodos, kaip Monikos Krikštopaitytės kuruota „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“, jau kurį laiką veikianti Vilniaus paveikslų galerijoje. Šios ekspozicijos paprastai būna surengtos profesionalių, talentingų menotyrininkų, kai pati paroda pasakoja viską, ką galėtum pasakyti štai tokiame meno kritikos tekste.
Pokalbis su menininke Egle Rakauskaite parodos „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ LDS galerijoje proga
Parodą „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ sudaro atnaujintas videoperformansas „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1997 m.) ir Eglės Rakauskaitės sukurta trylikos tautinių drabužių kolekcija – savotiška tekstilės paveldo mumifikacja.
Pasibaigus Nomedos ir Gedimino Urbonų parodai „Dalinai užpelkinta institucija“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Vienoje savo akademinių esė Bronas Tayloras* staiga peržengia žanro ribas ir ima pasakoti asmeninę istoriją apie tai, kaip jis pasijuto užmezgęs ryšį su jūros vėžliu. Juodu kartu plaukiojo, nardė, vėžlys iškildavo į paviršių įkvėpti oro tuo pat metu, kai jo prireikdavo žmogui, tarsi suprasdamas ir priimdamas jo autentiškumą. Tayloras, apmąstydamas šį nutikimą, pagavo save kvestionuojant užsimezgančios draugystės išgyvenimą, kurį įvertino kaip savyje tebeegzistuojantį epistemologinį nuolankumą antropocentristinės Vakarų kultūros suformuotam žinojimui, kad mąstymas, jausmai ir bendravimas priklauso tik žmogiškajai sferai.
Kuratoriaus atsakymas į tekstą „Tarpuvartė“ „Naujajame Židinyje-Aiduose“
Tarpviete vadinamas dalykas, kuris yra nei šen, nei ten. Todėl tarpviete galima pavadinti ir Emilijos Vanagaitės tekstą, publikuotą „Naujajame Židinyje“ (in: Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 5, 2023), kas yra gan neblogas mažos rinkos, meno lauko ar objektyvaus žvilgsnio apribotumo, sąlygoto demografinių aplinkybių, ar šiaip jau pasenusio, neempatiško ir nejautraus nusistatymo simptomas. Apie Agatos Orlovskos parodą „Per speculum et in aenigmate“ „Vartų“ galerijoje parašytas tekstas nepataiko nei į kritiką (jei taikytume jai objektyvumo ar pasverties standartus), nei į šiaip pamąstymą. Jis yra kažkur tarp asmeniškumo ir grafomaniškų pomėgių. Ypač problemiškas tampa uždavinys nenusileisti iki tokiems tekstams būdingo lygio, tačiau nesunku pastebėti bendrą teksto autorės kliovimąsi nuotaikomis, o ne teiginiais, kuriuos turi lydėti bent koks nors jų pagrindimas.
Eglės Vertelkaitės paroda „Briedžių sala“ Vilniaus grafikos meno centre „Kairė–dešinė“
Pavadinimas mums žada salą, briedžius, o atveda į tamsą. Į kraupias prietemas, laimė – salėse yra po properšą šviesai, ji krinta tirštos geltonos it aušros ar vakaro saulės spinduliais. Tarsi daržinėj pro plyšį, o gal pro sunkias, tamsių istorijų prisigėrusias užuolaidas. Silpni, gintariniai įstriži spinduliai duslioje aplinkoje atrodo lemtingai reikšmingi. Viltingi. Autorinės technikos: daug sluoksnių šelako dengtos fotografijos spindi prabangaus baldo gelme, ant jų turėtų ryškiai matytis dulkės, tik ne čia – prietemoje. Kvėpuoti nėra erdvu, plaučiai prityla, įsijungia savisaugos instinktai.
Apie Miesto sodų plenerą, vykusį rugpjūčio 5 d. Kaune, Šilainių kolektyviniuose soduose
Menininkai cirkuliuoja VIII Kauno forto gamtinėje aplinkoje. Pasiutusiai lyja. Žvilgsnio išklotinė apima visą virtinę neatpažintų, tiksliau būtų sakyti, nesusietinų vienoje horizontalioje visumoje dalykų. Automagistralės pakelių želdiniais apaugusios kalvos, vaistiniai, žoliniai, šakniavaisiai ir dar kitokie augalai, augantys pakeltose, medinėse sukaltose (dabar madingose) lysvėse ir tose tradicinėse vagose. Kolektyviniai sodai. Obelų, agurkų ir medetkų panoramoje kiūkso, kaip iš Imanto Selenio miesto dienoraščių-fotografijų ciklo, Šilainių mikrorajono išstypėliai daugiabučiai ir žemaūgės veislės gyvenamieji namai. Atrodo, kad atsiduriame rašytojo Charleso Dodgsono fantastinio romano „Alisa Stebuklų šalyje“ personažų vietose.
Ištrauka iš meno doktorantūros kūrybinio projekto „Daržas kaip meninė praktika“
Karalienės Bonos Sforcos vyresnioji dukra jai davė sukarpyto „Syngonium Albo Variegated“ narelį su vienu lapeliu, Bona įdėjo jį į skaidraus plastiko daiktadėžę su drėgnomis samanomis, retkarčiais apžiūrėdavo, papurkšdavo vandeniu, bet retai. Plastiko dėžės – idealūs šiltnamiai, kur nereikia laistyti. Lapelis pamažu nyko, juo maitinosi iš kitos pagaliuko pusės auganti šaknis. Po daugelio dienų ir net mėnesių šaknis išsišakojo, iš augimo taško išlindo nedidelis smailėjantis spyglys – būsimas lapas. Singonis ilgai suko naują lapelį, vėl daugybę dienų, kol tapo aišku – jis visai baltas. Pati tikriausia variegacija. „Variegated“ galėtų būti verčiamas kaip margas, bet, procesui įsisiautėjus, neliko jokio margumo, tik balta spalva. Nė taškelio žalios, kuri duotų gyvybę. Albinosas, neturintis chlorofilo, maitinančio augalus.
14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija“ apie menamą Rytų Europos ir Afrikos draugystę
Modernistinis Kauno centrinio pašto pastatas pagal paskirtį nebenaudojamas ir kažko laukia. Jo nenugriovė. Bet ryšiams palaikyti tokių didelių erdvių ir nebereikia, kai pakanka išmanaus mobiliojo telefono. Ištaigingas pašto fasadas, sukonstruotas jungiant užapvalintas ir stačiakampes formas, puošiant liaudiškų ornamentų citatomis, dabar reiškia tik praeitį. Tad menininkai jau ne kartą juo naudojosi kaip laiko mašina. Ji veikia jau vien kabinetų išdėstymu ir pro plačius langus plūstančia šviesa, nukeliančia į kitokius laikus, kai žinios reikėdavo laukti, o pokalbius su žmonėmis kituose miestuose ar šalyse – užsisakyti iš anksto.