7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp disciplinų

Karina Simonson

Istorija virsta istorijomis

Trys užsienio parodos

Paryžiaus Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) kovo 26 – liepos 21 d. veikia paroda „Juodaodžiai modeliai: nuo Géricault iki Matisse’o“ („Le modèle noir De Géricault à Matisse“). Juodaodžių modelių istorija Vakarų tapyboje yra labai menkai tyrinėta. Kuo jie vardu, kodėl menininkas juos vaizdavo ir ką tai atskleidžia istoriškai? Ši paroda kaip tik ir kelia klausimus apie juodaodžių figūrų reprezentaciją vaizduojamuosiuose menuose nuo vergijos Prancūzijoje panaikinimo (1794 m.) iki šių dienų. Taip pat pasakojama ir apie besikeičiančius jų vaizdavimo būdus, žyminčius dailės modernėjimą. Siekiant užtikrinti ilgalaikę perspektyvą, parodoje ypač daug dėmesio skiriama trims pagrindiniams laikotarpiams: vergijos panaikinimo laikotarpiui (1794–1848), naujosios tapybos laikams iki Matisse’ui susipažįstant su JAV Harlemo Renesanso judėjimu ir XX a. pradžios avangardiniams judėjimams, pokario ir šiuolaikiniams menininkams.

Édouard Manet, „Olimpija“. 1863 m.
Édouard Manet, „Olimpija“. 1863 m.
Eugène Delacroix, „Moters mėlynu turbanu portretas“. 1827 m.
Eugène Delacroix, „Moters mėlynu turbanu portretas“. 1827 m.
Alma Siedhoff-Buscher, mėtymo lėlės. 1924 m.
Alma Siedhoff-Buscher, mėtymo lėlės. 1924 m.
Anni Albers, Sieninis audinys Nr. 81. 1925 m.
Anni Albers, Sieninis audinys Nr. 81. 1925 m.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Sunkios ir lengvos

Trumpos kelių meno knygų recenzijos

Algimantas Švėgžda, Laimės šulinys | Well of Joy, sudarytoja ir katalogo komentarų autorė Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: VDA leidykla, 2019, 400 p., svoris 1,91 kg. Tai labai svarbus ir ilgai lauktas leidinys, nes Algimantas Švėgžda yra vienas svarbiausių savo kartos dailininkų, knygoje vadinamas legenda.

Vytautas Kašuba, „Diena iš dienos“. 1984–1988 m.
Vytautas Kašuba, „Diena iš dienos“. 1984–1988 m.
Naujų meno knygų lentyna. Autorės nuotr.
Naujų meno knygų lentyna. Autorės nuotr.

Išliekamosios vertės beieškant

Pokalbis su menininke Laura Garbštiene

Apsigyvenau miške prieš 5 metus. Norėjau nuolat gyventi toje aplinkoje, kur gamta kasdien keičiasi ir galima viską tyrinėti ilgai, neskubant. Pradžioje visą laiką skyriau aplinkos pažinimui ir kultūrinimui, sezoniniams darbams ir maisto auginimui. Taip natūraliai įvyko atsitraukimas nuo to, kas begyvenant Vilniuje atrodė būtina – dalyvauti meno lauke. Bendrauti su žmonėmis, kurie tyrinėja gamtą, tapo dažnai daug įdomiau nei su menininkais. Sekiau, kas vyksta Vilniuje. Atsitraukimas padėjo tarsi iš šalies pažvelgti į šiuolaikinio meno sceną, kuri pasirodė pernelyg mažutė ir siaura.

Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“.  D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Iš asmeninio archyvo
Iš asmeninio archyvo
Iš asmeninio archyvo
Iš asmeninio archyvo
Skaidra Trilupaitytė

Neprognozuotas vy(k)smas

Arba inovacija kaip planavimo užduotis

 

Kultūros strategai ne pirmą dešimtmetį kalba apie kultūros išteklius ir per kultūrą sukuriamas vertes. Tai byloja ir įvairūs dokumentai. Ne sykį siekta surinkti patikimus duomenis, kurie galėtų pasitarnauti įrodymais grįstos ir į ateities pokyčius nukreiptos kultūros politikos kūrimui. 2001 m. LR Vyriausybė priėmė Lietuvos kultūros politikos nuostatas (beje, sulaukusias nemažai kritikos). Maždaug tuo pat metu nevyriausybinių ir ES organizacijų dėka intensyvėjo anuomet šviežias kultūros ir kūrybinių industrijų žodynas; netrukus pristatytos ir šios srities potencialą mėginančios atskleisti galimybių studijos. 2010 m. LR Seimas patvirtino Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, žadinusias dideles kultūrininkų viltis. Vienas paskutiniųjų į pokyčius nukreiptų dokumentų – LR kultūros ministerijos 2018 m. pabaigoje pristatyta strategija „Kultūra 2030 – Kultūros politikos kryptys“. Minėdama šio dokumento parengiamuosius darbus ministrė Liana Ruokytė-Jonsson sakė, kad remtasi geraisiais pavyzdžiais ir praktikomis, tam atlikta galimybių studija. Teigta, jog strategija bus „artimiausio dešimtmečio kultūros srities pokyčius ir jų poveikį Lietuvos gyventojams apibrėžiančių esminių nuostatų visuma“.

Skaidra Trilupaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Skaidra Trilupaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aistė Kisarauskaitė

Esamasis dažninis

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ galerijoje „AV17“

Nežinia, ar aš kartoju, ar vėl esu kartojama Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ („Last Year at Marienbad“, 1961). „Ir vėl vaikštau šiais koridoriais, po šias sales, galerijas, po šį pastatą, atkeliavusį iš kito amžiaus. Po šį didžiulį prabangų barokinį viešbutį, kur vieni koridoriai veda į kitus nesibaigiančius koridorius“, einu paskui Kristinos Inčiūraitės kartojamus filmo žodžius, viešbutyje, priklausančiame praeičiai, supainiotas laikas įtraukia savo spiralėmis, barokinėmis ar dabarties, tranzitinės erdvės neturi vieno stiliaus, tik visa persmelkiančią nuojautą, kad viskas jau kartojasi, dabar.

Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ugnė Litvinaitė

Seksas reklamoje

Maištaujanti ironija ar sisteminių klišių atgaminimas?

Kol vienos demokratijos pratinasi konstruoti reklamas apsieinant be lyčių stereotipų – tokia, pavyzdžiui, neseniai tapo Didžioji Britanija, pripažinusi šią praktiką žalinga, – kitose tenka susidurti su verslo simpatija stereotipams. Negana to, jų atkartojimas laikomas tabu laužymu

Linas Bliškevičius

Hapax legomenon

Artūro Railos kūrinys „Ad Fontes!“ uždaromoje „Sodų 4“

Anno Domini 2019 pasirodė kvietimai į įvykį projektų erdvėje „Sodų 4“, antroje Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos (LTMKS) susirinkimų vietoje po „Malonioji 6“. Erdvės uždarymo renginiu hagiografiškai paskelbtas Artūro Railos šventųjų relikvijų prisiminimas. „Ad Fontes!“ (lot. link ištakų) – skelbė visuotinis LTMKS susirinkimas!

Artūras Raila, prie kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmento. Partitūra remiasi 1993 m. kūriniu „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“, ją atliko sunkiojo roko gitaristas Fisheris. Sausio 22 d. 17 val. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Artūras Raila, prie kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmento. Partitūra remiasi 1993 m. kūriniu „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“, ją atliko sunkiojo roko gitaristas Fisheris. Sausio 22 d. 17 val. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Artūras Raila, kūrinio „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“ fragmentas. 1993 m.
Artūras Raila, kūrinio „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“ fragmentas. 1993 m.
Artūro Railos kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmentas. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Artūro Railos kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmentas. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Artūro Railos kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmentas. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Artūro Railos kūrinio „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ fragmentas. Nuotrauka iš A.Railos asmeninio archyvo
Karina Simonson

Ar progos keičia įpročius?

Kaip dailės pasaulis švenčia moterų balsavimo teisės šimtmetį

Švenčiant moterų balsavimo teisės šimtmetį Europos muziejuose atidaromos menininkėms skirtos parodos ir retrospektyvos, matyti kuratorių pastangos sukurti tikslesnį, išsamesnį ir labiau atspindintį tikrovę meno istorijos pasakojimą nei kanoninė jos versija, kurioje šimtmečiais dominuoja baltieji vyrai. Proginių parodų tikslas atiduoti duoklę talentingoms kūrėjoms, pasitikrinti, kiek situacija pasikeitė, ir atrasti tai, kas buvo pražiūrėta.

Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.
Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.
Anthea Hamilton, „The Squash“. 2018 m. „Tate Britain“ muziejus
Anthea Hamilton, „The Squash“. 2018 m. „Tate Britain“ muziejus
Sofonisba Anguissola, Joana iš Austrijos ir jaunoji mergaitė. 1561–62 m. Iš Isabellos Stewart Gardner muziejaus
Sofonisba Anguissola, Joana iš Austrijos ir jaunoji mergaitė. 1561–62 m. Iš Isabellos Stewart Gardner muziejaus
Lavinia Fontana, „Merginos portretas“. Madrido Prado muziejus
Lavinia Fontana, „Merginos portretas“. Madrido Prado muziejus
Natalia LL, iš serijos „Vartotojų menas“. 1975 m. © József Rosta / „Ludwig Museum“ – „Museum of Contemporary Art“
Natalia LL, iš serijos „Vartotojų menas“. 1975 m. © József Rosta / „Ludwig Museum“ – „Museum of Contemporary Art“
Berthe Morisot, „Lopšys“. 1872 m.
Berthe Morisot, „Lopšys“. 1872 m.
Sabine Lepsius, autoportretas. 1885 m. Berlyno Nacionalinis muziejus. J.P. Anders nuotr.
Sabine Lepsius, autoportretas. 1885 m. Berlyno Nacionalinis muziejus. J.P. Anders nuotr.
Tomma Abts, „Zebe“. 2010 m. „Tate Britain“ muziejus
Tomma Abts, „Zebe“. 2010 m. „Tate Britain“ muziejus

Menas iš konflikto

Pokalbis su parodos „Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva“ ŠMC kuratore Virginija Januškevičiūte

Tai pirmoji Ozarinskui skirta retrospektyva, ir turint omenyje, kad jis retai kada kalbėdavo apie senesnius savo kūrinius, atradimų būta tikrai daug, nors jo kūrybą sekiau ir greta bei kartu dirbome daugiau nei dešimt metų. Dalis atradimų – tai kūriniai, idėjos ir projektai, pritrenkę gausa, ir džiaugiuosi, kad kūrybiniu palikimu toliau rūpinasi ir jį globoja Ozarinsko dukters Elenos įsteigtas fondas. Kiti atradimai – anksčiau neperskaitytos vieno ar kito kūrinio prasmės, sąsajos tarp skirtingų kūrinių, tam tikros visoje jo kūryboje susipynusios „siužetinės arkos“, nuo pradžios iki pabaigos išliekantys ar ryškėjantys kūrybos principai, ambicijos, pasirinkta laisvė. Ši paroda tėra pradžia, kūriniai ir jų prasmės ateityje turėtų vertis tik plačiau.

Valdas Ozarinskas ir Aida Čeponytė, „Vidurio Europos vyrai“. 2001 m. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Valdas Ozarinskas ir Aida Čeponytė, „Vidurio Europos vyrai“. 2001 m. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Valdas Ozarinskas ir Aida Čeponytė, baro „Neperšaunama liemenė“ interjeras. 1996 m. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Valdas Ozarinskas ir Aida Čeponytė, baro „Neperšaunama liemenė“ interjeras. 1996 m. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Valdas Ozarinksas ir Aida Čeponytė, architektūrinis maketas Lietuvos paviljonui tarptautinėje EXPO parodoje Hanoveryje (antroji versija). 1999 m.
Valdas Ozarinksas ir Aida Čeponytė, architektūrinis maketas Lietuvos paviljonui tarptautinėje EXPO parodoje Hanoveryje (antroji versija). 1999 m.
Valdas Ozarinksas ir Audrius Bučas, „Tarakonas“, 1989 m. (Remigijaus Pačėsis nuotraukos). Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Valdas Ozarinksas ir Audrius Bučas, „Tarakonas“, 1989 m. (Remigijaus Pačėsis nuotraukos). Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
NATO generalinis sekretorius Javier Solana bare „NATO’s“ Vilniuje. 1996 m. LTV reportažas. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
NATO generalinis sekretorius Javier Solana bare „NATO’s“ Vilniuje. 1996 m. LTV reportažas. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Radijo detalės iš asmeninio Valdo Ozarinsko archyvo. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Radijo detalės iš asmeninio Valdo Ozarinsko archyvo. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.

Apie kultūrinę prabangą

Meno istorikę Giedrę Jankevičiūtę kalbina Monika Krikštopaitytė

Ne mes vieni 2018-aisiais švenčiame nepriklausomybės 100-metį. Šie metai jubiliejiniai ir lenkams, ir čekams, ir suomiams, ką ir kalbėti apie latvius ir estus. Visi permąsto savo nacionalinės istorijos pagrindinį pasakojimą, jį pildo, kažkiek ir keičia. Konferencijos rengėjai subūrė menotyrininkus, kuriems per savo disciplinos prizmę siūlė papasakoti, ką davė valstybingumo statyba ir jo praradimai Europai per praėjusį šimtmetį, kaip architektūrą ir dailę veikia dabartinė tikrovė, nulemta kintančių valstybingumo koncepcijų. Kitaip sakant, susitikimo tema buvo menas ir politika per šimtą metų nuo 1918-ųjų.

Zofia Stryjenska, „Perkūnas“. 1934 m.
Zofia Stryjenska, „Perkūnas“. 1934 m.
Įėjimas į Varšuvos nacionalinį muziejų
Įėjimas į Varšuvos nacionalinį muziejų
Ludomir Slendzinski, „Pilsudskis prie Vilniaus“. 1927 m.
Ludomir Slendzinski, „Pilsudskis prie Vilniaus“. 1927 m.
  < PUSLAPIS IŠ 25  >>> Archyvas