Tarp disciplinų

Karolina Rimkutė

Performansas Šiuolaikinio meno centre

Tikrai nesitikėjau, kad per karantiną bus galima dalyvauti vestuvėse. Keistai skambantis Laimos Kreivytės, Deniso Kolomyckio ir Ingos Galinytės performansas „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ skatino kojas greičiau kulniuoti į ŠMC ne ką mažiau, nei gyvų renginių alkis. Bet labiausiai pamatyti šį performansą suviliojo viltis, kad, turint mintyje šių kūrėjų meninius profilius, tai nebus eilinis fluxus lavono pavoliojimas, kaip, deja, dažnai pasitaiko net ir dideliems judėjimo gerbėjams. Abstraktus, bet raktinių žodžių gausus kūrinio aprašymas suponuoja naujas Jurgio Mačiūno ir Billie Hutching atlikto fluxus vestuvių performanso (1978) perskaitymo galimybes.

Ieva Gražytė

Deniso Kolomyckio „Pliažas“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje, buvusioje areštinėje

2019-ųjų rugsėjį Venecijos bienalėje buvo sėkmingai įvykdyta didelio masto vagystė. Du Lietuvos menininkai Denisas Kolomyckis ir Eglė Grėbliauskaitė neaiškių paskatų vedami pasisavino apie šimtą šešiasdešimt nemokamų „La Biennale Di Venezia“ plastikinių maišelių, skirtų šlapiems lietsargiams įvilkti.

Gediminas Jasinskas

Kokią naują tikrovę vaizduoja žiniasklaidos nuotraukos

„Šiandien viskas egzistuoja tam, kad patektų į fotografiją“, – dar 1977-aisiais rašė Susan Sontag.

Šiandien, kai viskas jau seniai yra patekę į fotografiją, tereikia sukurti kitokį žmogų, galintį maksimaliai išnaudoti neribotas naujojo pasaulio-reginio galimybes. Pasaulis tapo vientisa skaitmeninių vaizdinių tąsa greičiau, negu žmogus suprato jį esant tokį, tad dar reikės nemažai laiko išmokti jame gyventi.

Ramunė Balevičiūtė

Pokalbis su Vytautu Michelkevičiumi

Meninis tyrimas – tikras mūsų laikų kūdikis. Menine praktika grįstas tyrimas, kitaip sakant, tyrimas menu ir per meną, apima ir perteikia daugelį šiuolaikinio diskurso idėjų, tokių kaip įkūnijimas, performatyvumas, procesualumas, hibridizacija, subjektyvumas, autorefleksija, kolektyviškumas ir pan. Jis yra takus ir atviras, neturintis aiškiai apibrėžtų ribų ir skatinantis „nepabaigtą mąstymą“. Žadinantys ir entuziazmą, ir lygiai taip pat skepsį, meniniai tyrimai užima reikšmingą vietą bendroje tyrimų kultūroje, bet dėl savo pobūdžio jie vis dėlto dažnai yra kvestionuojami.

Agnė Narušytė

Karantinui švelnėjant, nors niekas dar nesibaigė

Ateitis pagaliau atėjo. Tokia keista patirtis – ji atėjo, viskas baigta, bet ir toliau kažkas vis dar ateina. Norisi uždaryti duris, užremti bent šluotkočiu, kad neįsibrautų.

Bet atėjo. Laukiau remonto pabaigos, įsivaizdavau, kaip įsmeigsiu akis į kompiuterio ekraną ir man neberūpės išterliotos sienos. Kaip bus gerai, galvojau. Priešnakčiais, lemputės apšviestame rate pajėgdama perskaityti tik pusę sakinio, svajojau apie dienas be būtinybės gumulo. Ėdančio mano tingulį priminimais, kad reikia ir šiandien kažką padaryti, bent lėkštes iš spintelių iškrauti ar perstumti šaldytuvą, nes procesas sustos ir aš jo nebeišjudinsiu. Jėgų per mažai, drąsos per mažai, ryžtas išbluko. Ir taip traukia įprasti dalykai. Ypač – nieko nedarymas, kuriam karantinas lyg ir davė leidimą. Davė ir nedavė.

Monika Krikštopaitytė

Moterys, kūrusios Lietuvą, sudarytoja Aurelija Auškalnytė, dizainerė Jurga Juodytė, dailininkė Akvilė Malukienė, Vilnius: Lygių galimybių plėtros centras, 2020.

Labai džiaugiuosi, kad galėjau drauge su kitais 257 žmonėmis užsisakyti knygą „Moterys, kūrusios Lietuvą“ iš anksto per WHUB renginių erdvę tam, kad knyga būtų išleista. Pirmosiomis karantino dienomis sulaukiau siuntinio. Pati nustebau, kad tik išpakavusi iš jaudulio apsiašarojau. Negaliu iki šiol parašyti knygos recenzijos, nes – dar keisčiau – skaitydama vėl susigraudinu.

Rosana Lukauskaitė

Klaipėdos atvejis

Lietuvos dailininkų sąjungos skyrius (Klaipėdos galerija) gegužės mėnesį socialinių tinklų platformose pristato virtualią savo narių parodą „(SAVI)izoliacija“. Karantino metu įprastą rutiną pakeitė socialinis atsitolinimas, izoliacija, įvairūs ribojimai, iki nulio susitraukęs viešasis gyvenimas ir nerimas dėl ateities. Mokslininkai teigia, kad net ir geriausiu atveju persirgti teks didžiajai daliai visuomenės, o perkamiausių knygų sąrašuose dabar karaliauja A. Camus romanas „Maras“... Gyvenimas vis dėlto eina į priekį, o menininkai nesiliauja kūrę. Įkvėpti nuo jūros atneštos pavasario gaivos, Klaipėdoje gyvenantys ir dirbantys kūrėjai (Dalia Čistovaitė, Toma Šlimaitė, Gražina Eimanavičiūtė, Daiva Ložytė, Aurimas Anusas, Aušra Mačiulaitienė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Saulė Želnytė ir Algirdas Bosas) nusprendė praverti savo izoliacijos duris ir bent virtualiai pasidalinti keistojo laiko kūriniais.

Marija Griniuk

Asmeninė refleksija

Performanso meno bendruomenė Lietuvoje nėra didelė. Dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose yra viena iš pagrindinių performanso menininkų veiklos dalių, todėl karantino laikotarpiu jų veikla atsiduria laukimo situacijoje.

Po keturių karantino savaičių kyla tokie klausimai: kokią įtaką karantinas daro performanso meno laukui Lietuvoje ir kiek ši situacija tęsis? Performanso menininkai dažnai tiesiogiai priklausomi nuo slemų, parodų, „pop-up“ renginių, festivalių, meno mugių, kitokio formato viešųjų renginių ir nuo su dalyvavimu šiuose renginiuose susijusių honorarų ar stipendijų. Visi performanso meno renginiai šiuo metu atšaukiami arba atidedami iki 2020 m. rudens arba iki 2021 metų. Dėl dalies renginių reorganizavimo iš tarptautinių į vietinius itin nukenčia tarptautinė menininkų veikla. Renginių atšaukimas taip pat sumažina finansines galimybes planuoti naujus kūrinius.

Agnė Narušytė

Karantinui baigiantis

Prisiminiau Johno Cageʼo aforizmą: „Zene sakoma: jei koks užsiėmimas tau pasirodo nuobodus po poros minučių, pabandyk jį keturias. Jei vis dar nuobodu, pabandyk aštuonias, šešiolika, trisdešimt dvi minutes ir taip toliau. Galop pamatysi, jog jis ne tik nenuobodus, bet net labai įdomus.“ Laikiau tai teorine galimybe, pritaikoma tik menui. Monotoniško kartojimo įtaiga grįstas minimalizmas – mano muzika.

Pokalbių grupė „Kugelis“

 

Nors karantino ribojimai pralaisvėjo, dar galite spėti pasimėgauti operos festivaliu namuose. Kodėl nepasikvietus į namus vieno garsiausių britų operos festivalio – Glaidborno (Glyndebourne)? Patirsite ir muzikinį, ir socialinį katarsį – tokius tipiškus Albiono elitui ir į jį pretenduojantiems.

Jums reikės: išmaniojo telefono, kartono (geriausia dėžė nuo pirkinių, pirktų internetu), krepšys pikniko produktams, šampanas, stiklinės šampano taurės, vakariniai drabužiai, laiptinė ir erdvė netoli šiukšlių konteinerių.

Pirmiausia nepamirškite to, kas svarbiausia. Glaidborno operos festivalis yra svarbi proga pademonstruoti savo socialinį statusą. Jūsų gyvenimas sėkmingas. Jūs vilkite prašmatnią suknelę ar kostiumą su tinkama varlyte ir ant žalios žolytės geriate šampaną ankstyvą popietę, ranka pasiekiamos rupšnoja žalmargės, ir tokių kaip Jūs yra daug. Tai open air festivalis pagyvenusiems operos gerbėjams, turtuoliams ir korporacijų, kurios gerina savo įvaizdį remdamos nišinę elitinę kultūrą, darbuotojams. Puiki proga pagyvinti savo profilį instagrame, parodant, kad jūs mokate ne tik prisigerti rafinuotuose soduose, bet ir galite iškentėti tris valandas galimai įžūlių operos pastatymų su pasaulinėmis žvaigždėmis. Pasiruošimui reikės poros dienų.