7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp disciplinų

Apsėdimai

Monika Krikštopaitytė kalbina dailėtyrininkę Jolantą Marcišauskytę-Jurašienę

Šį kartą nutariau pakalbinti jaunesnės kartos dailės kritikę ir kuratorę Jolantą Marcišauskytę-Jurašienę (g. 1987), norėdama patyrinėti, kokios veiklos plotmės aktualios šiai kartai. 

Jolanta dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2016 m., septynerius metus dirbo Modernaus meno centre (dabar MO), jau treti metai – kuratore Nacionalinėje dailės galerijoje. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos narė, taip pat televizijos laidų redaktorė ir kūrėja. Kritikos tekstus rašo ir parodas kuruoja nuo 2009-ųjų. 

Turi gana solidžią parodų kuravimo patirtį. Išskirsiu tik kelias. Puikiai prisimenu parodą-dedikaciją „Susitikimo pradžia (2017)“ kino teatro „Lietuva“ liekanose prieš pat nugriaunant pastatą ir jau įsivaizduojant čia būsiantį MO, vėliau dirbdama Nacionalinėje dailės galerijoje su skirtingomis komandomis prisidėjai kurdama tokias įdomias dideles parodas kaip „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ (2018), „Saldus ateities prakaitas“ (2019), bendradarbiavai atnaujinant NDG nuolatinę XX a. II pusės ekspoziciją ir ten pat pernai kuravai neseniai šį pasaulį palikusio Lino Leono Katino parodą „Raudona krisdama virsta balta“. Gal galėtum įvardinti Tau viduje išryškėjusius kuravimo principus, gaires, būtinybes?

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. V. Šamkov nuotr.
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. V. Šamkov nuotr.
Mikas Žukauskas ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, kadras iš tv laidos „Procesai. Sporto fanai. Ritualinis karas ir politika“
Mikas Žukauskas ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, kadras iš tv laidos „Procesai. Sporto fanai. Ritualinis karas ir politika“
Andrej Polukord ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, kadras iš tv apybraižos „Indivizijos“
Andrej Polukord ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, kadras iš tv apybraižos „Indivizijos“
Dovilė Samulionytė

Siekiant suburti žmones

Pokalbis su „Kaunas 2022“ programos vadove Ana Kočegarova

Kaip karantinas pakeitė „Kaunas 2022“ planavimo darbus? Ar kai kurios sugalvotos idėjos turės likti neįvykdytos arba pritaikytos nuotoliui? Europos kultūros sostinės metais miestuose tikimasi daugiau turistų, ar kelią nerimą COVID-19 suvaržymai, kurie tuos srautus gali sumažinti? Ar svarstote apie alternatyvas, kaip pateikti Kauną dar vieno karantino atveju?

Ana Kočegarova. M. Vizbaro nuotr.
Ana Kočegarova. M. Vizbaro nuotr.
Akimirka iš „Kauno dizaino įvykio“. M. Plepio nuotr.
Akimirka iš „Kauno dizaino įvykio“. M. Plepio nuotr.
Kultūra į kiemus, Raudondvaris. M. Plepio nuotr.
Kultūra į kiemus, Raudondvaris. M. Plepio nuotr.
Europos kultūros sostinės forumas. M. Plepio nuotr.
Europos kultūros sostinės forumas. M. Plepio nuotr.
„Fluksus labas“ Šilainiuose. M. Plepio nuotr.
„Fluksus labas“ Šilainiuose. M. Plepio nuotr.
Festivalis ConTempo, spektaklis „Atvykėliai“ (Adrian Schvarzstein ir Jūratė Širvytė-Rukštelė). M. Plepio nuotr.
Festivalis ConTempo, spektaklis „Atvykėliai“ (Adrian Schvarzstein ir Jūratė Širvytė-Rukštelė). M. Plepio nuotr.
Julija Selezniova

Perkąsti instrukciją

Monikos Balu paroda „Garsinė komunikacija“ Kauno fotografijos galerijoje

Kauno fotografijos galerija tęsia parodinę veiklą išraiškinguose galerijos languose bei langinėse. Pirmojoje parodoje konceptualiai pristatytas Romo Juškelio fotografijų ciklas „Žmonės ir manekenai“, transformavęs galerijos langus į Laisvės alėjos parduotuvių vitrinas, iš kurių į praeivius žvelgė sustingę manekenai. Gruodžio 30 d. galerija pristatė parodą „Garsinė komunikacija“, leidžiančią susipažinti su Nyderlanduose gyvenančios menininkės Monikos Balu (Balukevičiūtė, g. 1994) kūryba.

Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Balu, „Garsinė komunikacija“, fragmentas. G. Česonio nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Kokone

Efemeriška būtis ir dailės karantino reiškiniai

Metus pradedame su senomis bėdomis ir senais biudžetais, bet su nauja sprendėjų komanda. Jau dirba naujas kultūros ministras Simonas Kairys su viceministrais Daina Urbanavičiene ir Vygintu Gasparavičiumi, iš dalies atsinaujino ir LR Seimo Kultūros komitetas, kurio darbą savo videoperformansais netruko išgarsinti Petras Gražulis. Vis dėlto panašu, kad Vytauto Juozapaičio vadovaujamame komitete vyrauja kultūros simpatikai, tad kultūros sluoksniams kyla vilčių, jog daugelis rimtų klausimų bus sprendžiami iš esmės, gilinantis į šalies būtinybes. Diskusijos komitete (bei planuojant konferencijas dar iki pavasario sesijos) ėmė vykti nieko nelaukiant. 

Galerijos „The Rooster“ eksponuojamas Vitos Opolskytės kūrinys. Autorės nuotr.
Galerijos „The Rooster“ eksponuojamas Vitos Opolskytės kūrinys. Autorės nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Autorės nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Autorės nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Galerijos „The Rooster“ paroda „Atvėrimai“. Rengėjų nuotr.
Pijus Čeikauskas

Septyni metai Šanchajuje

Ikonos reprezentuoja istoriją iš greta esančio medinio Šnipiškių rajono. Stebint greito gyvenimo virsmą kaimiškos buities rajone, atrandamas dviejų skirtingų tempų susidūrimas. Tai tapo autoriaus tyrimo lauku ir žaidimo aikšte. Ekspozicijoje šios ikonos tampa prekybos kiosko dalimi. 

Kreipiant dėmesį į miesto erdves panašias į Šnipiškes, diskutuojama apie ateitį: kaip keičiasi gyventojų būdas, kokios legendos kuriasi. 

 

 Kūrinys iš VDA grafikos katedros magistrų parodos „ZOOM OUT / pereinamieji kambariai“ perėjoje tarp Vilniaus universalinės parduotuvės ir Vilniaus savivaldybės. 

Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Ištrauka. 2020 m.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Ištrauka. 2020 m.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Ištrauka. 2020 m.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Ištrauka. 2020 m.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Fragmentas. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Fragmentas. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Ištrauka. 2020 m.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Ištrauka. 2020 m.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Ištrauka. 2020 m.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Ištrauka. 2020 m.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Ištrauka. 2020 m.
Pijus Čeikauskas, Septyni metai Šanchajuje. Ištrauka. 2020 m.
Agnė Narušytė

Laikas ir skaičiai

„Nei laikas, nei skaičiai šiandien nekalba mūsų naudai“, – sako ministras. Šiandien – taip. Bet ne visada. Priglaudžiu ausį prie kompiuterio ekrano. Ten sako, kad Kūčios šiemet ateis kitaip. Sutems 24 dienos vakaras, bet tai bus tik laikas ir skaičius. Be jokio ryškesnio pasikeitimo dienotvarkėje. Be jokio stebuklo. Gal net be sniego.

Gediminas Pranckūnas, be pavadinimo. 2020 m.
Gediminas Pranckūnas, be pavadinimo. 2020 m.
Dovilė Dagienė, „Saulėtekis virš kalno“. 2019 m.
Dovilė Dagienė, „Saulėtekis virš kalno“. 2019 m.
Dovilė Dagienė, „Gyvenimo pareiškimas“. 2019 m.
Dovilė Dagienė, „Gyvenimo pareiškimas“. 2019 m.
Linas Bliškevičius

Stat crux dum volvitur orbis

Apie Aglajos Ray pasidemonstravimą meno ir mokslo laboratorijoje „MMLAB erdvė“

Gruodžio 8 d. „MMLAB erdvėje“ Vokiečių gatvėje, Vilniuje, buvo pristatyta paroda-performansas „Technoteologija“. Eglė Tamulytė, dar žinoma kaip Shaltmira, pristatė naują kūrybinį etapą, savo naujumu pakeitusį net ir menininkės sau suteiktą pravardę, – nuo šiol ji prisistato kaip Aglaja Ray. Internete transliuotame renginyje buvo jungiamos daugybinės plotmės. Erdvė užpildyta garso bangomis – kažkokiu ambientiniu minimal techno skambesiu, į kurį inkorporuotas „Tėve mūsų“ (autorius – garso menininkas Echo Delta), taip pat elektromagnetinėmis bangomis – klubiniu arba degalinių tualetų ultravioletinių spindulių apšvietimu, išryškinusiu visas instaliacijos dalis.

Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Aglaja Ray, kadras iš performanso „Technoteologija“.
Eglė Mykolaitytė

Kooperacija, ne konkuravimas

Kelios mintys po Lietuvos meno rezidencijų susitikimo

Meno rezidencijos Lietuvoje yra vis dar nesenas reiškinys, todėl galbūt nenuostabu, kad ne meno pasauliui ir meno naujokams ne visada aišku, kas tai yra ir ką jos veikia. Tenka pasidžiaugti, kad, galbūt vedamos panašių rūpesčių ir rizikingos padėties visuomenėje, meno rezidencijos Lietuvoje pastaruoju metu ėmė vis glaudžiau bendradarbiauti. Šis draugiškas tarpusavio bendradarbiavimas dar labiau suintensyvėjo prasidėjus pandemijos laikotarpiui, rezidencijoms, kaip ir daugeliui kitų kultūrinių institucijų, susidūrus su dar reikšmingesniais iššūkiais tiek finansavimo, tiek programos ir formato prasme.

Susitikimo akimirka. A. Starks nuotr.
Susitikimo akimirka. A. Starks nuotr.
Susitikimo akimirka. A. Starks nuotr.
Susitikimo akimirka. A. Starks nuotr.

Mąstyti su paveikslais

Eriką Grigoravičienę kalbina Monika Krikštopaitytė 

Iš pokalbių ciklo su Lietuvos menotyrininkais (-ėmis), kurio tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas. 

 

Kalbiname dailės istorikę ir kritikę, parodų kuratorę, monografijų „Vaizdinis posūkis“ (2011), „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ (2018) autorę Eriką Grigoravičienę. Ji – menotyros daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto (LKTI) vyresnioji mokslo darbuotoja, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA), Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. Skaitė vaizdo teorijų kursus VDA (2002–2007), Vilniaus universitete (2013–2018). 2019 m. vasarą MO muziejuje vyko jos sumanyta ir (kartu su muziejaus darbuotoja Ugne Paberžyte) kuruota paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“. Šį rudenį meno mugėje „Art Vilnius“ pristatyta naujausia Grigoravičienės knyga „Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų iš MO muziejaus kolekcijos“. 

Erika Grigoravičienė. G. Matulaičio nuotr.
Erika Grigoravičienė. G. Matulaičio nuotr.
Leidinio  „Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų iš MO muziejaus kolekcijos“ viršelis
Leidinio „Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų iš MO muziejaus kolekcijos“ viršelis
Agnė Narušytė

Paminklai svarbesni už žmones

JAV menininko Michaelo Rakowitziaus paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje

Antrasis karantinas kitoks. Ne tik todėl, kad dalinis – jam buvo galima pasiruošti. Prieš uždarant muziejus ir galerijas, aną penktadienį aplėkiau jų kiek įmanoma daugiau. Žiūrėti reikėjo greitai. Padėjo fotoaparatas – perbėk, užfiksuok, paskui pasigilinsi. Svarbiausia žinoti, kas glūdi tose užrakintose salėse. Tada jau bus apie ką rašyti nenuspėjamo ilgio laikotarpiu. Apskritai šie metai man primena kadaise matytą dokumentinį filmą apie gamtą už poliarinio rato. Ten vasara yra tokia trumpa, kad augalai, vos pajutę šilumą, skuba pražysti, sulapoti ir subrandinti sėklas. Kamera dar pagreitino vaizdą. Ne tik tą paskutinį penktadienį, bet ir visus penkis laisvės mėnesius taip ir atrodė: visi kūrėjai skuba pražysti, sulapoti ir subrandinti sėklas, kol dar galima. Ir štai dabar vėl negalima.

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 36  >>> Archyvas