9-ojo dešimtmečio Rytų Vokietijos fotografijos menas
„Nematau didelio skirtumo nuo mūsų“, – tarstelėjo kartu pakviesta draugė, pradėjus apžiūrinėti parodą Nacionalinėje dailės galerijoje „Neramūs kūnai“. Vis dėlto skirtumus netrukau pastebėti priėjusi Manfredo Paulo nuotraukų ciklą, kur jis fiksuoja gimdančią žmoną. Žinia, Lietuvos vyrams sovietmečiu buvo uždrausta dalyvauti gimdant. Skerdyklos procesus ar mirusiuosius morge taip pat vargu ar kas galėjo fotografuoti.
Paroda „1972. Pramušti sieną“ Kauno centriniame pašte
Tais 1972-aisiais greičiausiai buvo toks pat vaiskus pavasaris, kaip dabar, kai jaunas žmogus Romas Kalanta, užrašų knygelėje palikęs įrašą „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, baigė savo gyvenimą, apsipildamas benzinu ir virsdamas fakelu. Šio įvykio datai pažymėti Kauno centriniame pašte gegužės 14 d. atidaryta paroda „1972. Pramušti sieną“, sumanymą kuravo menotyrininkė Rasa Žukienė.
Žygimanto Kudirkos instaliacija „Totalus svetimumas“
Kur besisuksi, ten nepasitenkinimas. Savimi, išvaizda, kūnu. O kas nutiktų, jei kūno neliktų? Būtent to paklausia menininkas Žygimantas Kudirka savo instaliacija „Totalus svetimumas“ (angl. Total Alienation), kur bendram naudojimui licencijuojamos standartinės nuotraukos (angl. Stock images) bei įvairūs vaizdo įrašai aproprijuojami ir, papildyti garso įrašais, susijungia į mokumentiką, anonsuojančią spekuliatyvią ateitį, kuri galbūt mūsų laukia.
Ukrainos menininkų strategijos
Lotyniškas posakis „inter arma silent musae – ginklams žvangant mūzos tyli“ šiandien įgavo priešingą reikšmę. Mūzos netyli. Jos aktyvios, nes gyvena menininkų širdyse ir mintyse. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus plataus masto Rusijos ir Ukrainos karui, Ukrainos menininkų bendruomenė, kaip ir visa Ukrainos visuomenė, pasidalijo į tris dideles stovyklas: vieni griebėsi ginklo ir prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, kiti paėmė į rankas teptukus ir stojo į kovą meno fronte, treti organizavo savanorių judėjimą, siekdami sukurti patikimą užnugarį ir aprūpinti karius fronte viskuo, ko reikia.
Pokalbis su menininke Aurelija Bulaukaite
Aurelija Bulaukaitė – menininkė iš Vilniaus, jungianti tradicines meno formas su skaitmeniškumu. Šiuo metu menininkė tiria nuomonės formuotojo (angl. influencer) fenomeną, studijuodama šiuolaikinės skulptūros magistrą Vilniaus dailės akademijoje. Taip pat A. Bulaukaitė buvo viena iš „XIII Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų.
Pokalbis su taivaniete menininke Chia-Yun Wu
Gegužės mėnesį į Nidos meno koloniją iš Taivano atvyko menininkė Chia-Yun Wu. Ši meno rezidencija yra tarptautinio fotografijos simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ dalis. Iš 102 kandidatų menininkė komisijos buvo atrinkta vienbalsiai. Chia-Yun Wu koncentruojasi į meno tarpdiscipliniškumą ir savo darbuose jungia kino kalbą, fotografiją, kitas medijas bei meno formas.
„Projektas – Homo sovieticus“ Tuskulėnų dvaro rūmuose
Ekspozicija „Projektas – Homo sovieticus“ atsidarė dar gana neseniai, pernai rugsėjį. Iki VDA pasiūlytos ekskursijos nei apie muziejų, nei apie šią ekspoziciją girdėti neteko. Nors esu vilnietė, šioje vietoje lankiausi pirmą kartą. Nieko nežinojau ir apie Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą, apie šioje teritorijoje buvusias slaptas politinių kalinių masines kapavietes, jas apžiūrėjusi likau sukrėsta, negalėjau patikėti, kad apie tai girdžiu pirmą kartą.
Plačiau savo įspūdžiais iš 59-osios Venecijos bienalės sutiko pasidalinti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas
Šių metų bienalė, vadovaujama Cecilios Alemani, nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad pirmą kartą istorijoje joje dominuoja moterys menininkės drauge su lyties nepatikslinančiais asmenimis. Kaip tai justi ekspozicijoje? Kokias matote tendencijas Arsenale, paviljonuose, apskritai?
Šių metų (59-oji) Venecijos bienalė džiugina taip stipriai, kad net galima būtų apibendrinant sakyti, jog tai didžiulė ir triumfališka moteriškojo kūrybingumo pergalė, pasireiškianti Meno pasaulyje prieš brutalius ir laukinius, nevaldomus vyriškus instinktus, demonstruojamus geopolitikos pasaulyje, – žinoma, čia turiu omeny Kremliaus nusikaltėlių Ukrainoje vykdomą totalų nužmogėjimo aktą, Ukrainos civilių gyventojų genocidą. Šis kontrastas taip bado akis, kad kiekviena akimirka, praleista Venecijos bienalėje ir kitose Venecijos mieste vykstančiose parodose, atrodo kaip stebuklinga likimo dovana ir gaivus vilties gurkšnis.
Pirmieji įspūdžiai iš 59-osios tarptautinės Venecijos šiuolaikinio meno bienalės
Laima Kreivytė: Venecijos bienalės kuruotos parodos šiemet visiškai pakeitė ir istorinę, ir kultūrinę seniausios pasaulyje bienalės paradigmą. Kuratorė Cecilia Alemani grąžino intuityvų, siurrealistinį, ekscentrišką pradą į pervargusio racionalaus idėjų rūšiavimo pasaulį. Kelios ankstesnės bienalės, nepaisant kilnaus siekio subalansuoti pokolonijinius ir kitokius galios santykius, pakliūdavo į galerijų įtakos laukus. Nors galerijų vaiduokliai niekur neišnyko, bendras vaizdas ir bienalė kaip organizmas atrodo gyvesnis ir daugiasluoksniškesnis.
Šiuolaikinio dizaino paroda „Slapta meilė“ Vilniaus rotušėje
„Visos Vilniaus rotušės patalpų sienos yra išdažytos gelsvai, o viena salė – pilkai“, – tokie kūrėjos Julijos Janus žodžiai, pristatant savo ir bendraminčių kurtą šiuolaikinio dizaino parodą „Slapta meilė“, tapo intriguojančia preliudija į pasakojimą žiūrovams. Ir išties, pakilus mažiau pastebimais laiptais, esančiais rotušės pirmo aukšto menės dešinėje, pravėrus dideles medines duris atsiduriama netikėtai intymioje parodinėje erdvėje. Jos ašimi tampa architekto Gedimino Stoškaus sukurta stilizuota XVI a. karališkosios miegamojo erdvės scenografija