Pasivaikščiojimas po tris parodas Vilniaus galerijose
Toną duoda Monikos Krikštopaitytės kuruota paroda „Suaugę sapnai“. Bendri sapnai, suaugę į keistus padarus, susiviję į pluoštus, susiraizgiusius krūmynus, vienas kitame dingstančius ir kažkur kitur vėl išnyrančius kūnus. Sapnuojami, kai kažko ilgu ar norisi sprukti nuo vis baisesnės tikrovės. Nuo karo ir nuo išdavystės. Nuo sėlinančios nelaisvės. Į sapną įsitveri, kad atlaikytum nerimo cunamį.








Pokalbis su iliustratoriumi A.Bran
Iliustracijos „Menų spaustuvei“ – ne tik dekoracijos, bet ir vienas būdų kurti ryšį su savo auditorija. Pernai žiemą tarptautinio vaikų ir jaunimo festivalio „Kitoks“ iliustracijos ne tik atkreipė žiūrovų dėmesį, bet ir tapo karštų diskusijų temomis, o socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo abstraktūs „Menų spaustuvės“ personažai. Šių vizualų kūrėjas – iliustratorius Artiom Brančel, kūrybinėje bendruomenėje pažįstamas pseudonimu A.Bran.







Paroda „dulkių sukilimas“
Dulkės kaip simbolio reikšmė manyje įsirėžusi kaip verkiančios bejėgystės išraiškos reikšmė. Jobo knygoje šis taria: „Kodėl neatleidi mano nusižengimo / ir nepanaikini mano kaltės? / Juk netrukus gulėsiu dulkėse, / manęs ieškosi, bet manęs nebebus.“ Parodos „dulkių sukilimas“ (kurator* Nunilo Rumbutis, Marijonas Verbel, Viltė Barbora Vilūnaitė) pavadinimas pirmiausia mane veda į nuojautą, kad dulkės – muziejaus darbuotojai, o sukilimas – ši paroda.
...atėjęs į parodą klausi Wi-Fi slaptažodžio. Neringos Poškutės-Jukumienės paroda „POV“
Internetas mus išmokė jausti per atstumą, pasitelkiant svetimus veidus ir svetimas tragedijas. Ar žinote tą būseną, kai egzistencinis nerimas redukuojamas į dvimačius pikselius ir nuleidžiamas į socialinių tinklų kanalizaciją? Prieš kurį laiką internetas užjautė pingviną, kurio vidinę dramą ramiai ir be jokio patoso įgarsina vokiečių režisierius Werneris Herzogas.








Komentaras Madame Nielsen esė, publikuotai „Šiaurės Atėnuose“
Esė „Šiaurės Atėnuose“ vadinasi „Vilniaus klajonė“. Ar čia ta prasme, kad Vilnius kažkur klajojo? Nuėjo kažkur kitur? Vėl perėjo valstybinę sieną? Po to paantraštė: „Išganymo beieškant, arba po Vilnių su Madame Nielsen“. Vadinasi, laimei, šįkart ne Vilnius klajojo, o autorė klajojo po jį. Autorės išvaizda įspūdinga, fotosesija įspūdinga, biografija įspūdinga, pristatymas įspūdingas: pabuvo vyru, paskui pabuvo moterimi, bet moterimi „jau šiek tiek užsibuvo“, tad netrukus pabus kokiu nors gyvūnu.
Pokalbis su menininke Jurga Šarapova
Su Jurga Šarapova susipažinome dirbdamos Vilniaus dailės akademijos (VDA) muziejuje. Nuo tada mūsų pokalbiai tarsi neturi pradžios ir pabaigos, mintys greitai susipina, šuoliuojame nuo buities iki diskusijų apie parodas, ir taip pirmyn atgal. O šis daug temų aprėpęs pokalbis vyko paskutinėmis 2025 m. spalio dienomis, kai Jurgos diplominis darbas dar kabėjo VDA muziejaus archyvuose, mūsų užnugary.




Panoptikumo refleksijos Augusto Serapino „Chair of the Invigilator“ instaliacijoje
Vasario mėnesį Bolonijoje, Fondazione Federico Zeri bibliotekoje, „ART CITY Bologna“ programos kontekste eksponuojamas Augusto Serapino instaliacijos „Chair of the Invigilator“ („Prižiūrėtojo kėdės“) fragmentas. Iš pirmo žvilgsnio – tai aukštos medinės kėdės, primenančios gelbėtojų bokštelius ar teniso teisėjų platformas. Tačiau ši vertikali konstrukcija funkcionuoja kaip subtili galios mechanizmo reprezentacija.






Paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“
Laikotarpiu, kai kasdien girdime diskusijas apie saugumą, grėsmes ir gynybą, kai JAV karinės pajėgos užpuola Venesuelą ir pagrobia jos prezidentą, o Ukrainoje neįžvelgiame karo pabaigos, Šiuolaikinio meno centre vykstanti paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ (kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Valentinas Klimašauskas) atrodo ne tik aktuali, bet ir neišvengiama.








Pokalbis su Emile Skolevičiūte
Nancie Naive – populiariosios kultūros, šiuolaikinio meno ir kino superžvaigždė, socialinių tinklų persona, kūrybinis Emilės Skolevičiūtės superego. Jos darbuose analizuojamas šiuolaikinės moters vaidmuo vakarietiškoje visuomenėje, popkultūros ir krikščionybės sankirta. Visą temų spektrą ji sutalpina „superžvaigždės“ figūroje – kruopščiai konstruojamame, ikonografiškame moters įvaizdyje.




Viktoro Timofeevo paroda „Exact Fantasy“
Niujorke gyvenančio latvių menininko Viktoro Timofeevo vardas šiuolaikinio meno parodų lankytojui Lietuvoje (ir, be abejo, ne tik čia) pastaraisiais metais turėtų būti mažų mažiausiai girdėtas (menininko darbai eksponuoti 14-oje Baltijos trienalėje „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre, parodoje „Atbuli griaučiai“ Sapiegų rūmuose, 1-oje Klaipėdos bienalėje „Saulėlydis kas dvejus metus“), o dažnesniu atveju, manau, ir puikiai atpažįstamas.







