Postapokaliptiniai plastiko dykumų peizažai ir karščiuojantys kūnai

Taip galėtų atrodyti Žemė po tūkstančio, o gal net po šimto metų. Vietoj mėgstamų balkšvo Nidos smėlio kopų – blausiai pilko plastiko dykumos, vietoj vasariškai sūraus jūros dvelksmo – aitrus, dusulį keliantis plastmasės kvapas ir dūmai, vietoj meditatyvaus jūros ošimo – spengianti tyla ir kartais ją pertraukiantys elektriniais takeliais judančių mechaninių konstrukcijų džiržgesiai, vietoj švelnių kutulį keliančių saulės spindulių – prietema su karščiuojančiais raudono oranžo organais ir deginančiais lazerių ornamentais. Norisi prisijungti dirbtinį kvėpavimą iš protezinių plaučių, judančių mums nepažiniomis trajektorijomis po plastiko daubas ir kalvas, kad galėtum dar kiek pratęsti savo egzistenciją ten, kur gyvybės jau nebėra. Staiga pasigirstantys ir vėl nutylantys švelnios klasikinės muzikos inkliuzai, leidžiantys pasinerti į melancholiją ir trumpam pabėgti nuo minčių apie grėsmingai artėjančią distopinę neišvengiamybę, pasirodo, tėra neplanuotas atsitiktinumas. Tai tik muzikantų repeticija ruošiantis artėjančiam šventiniam koncertui, o visai ne Pakui Hardware parodos „Uždegimas“ sudedamoji dalis. Deja, jokių anestetikų čia nėra.

Tokios postapokaliptinės vizijos kyla apsilankius parodoje, kurioje Pakui Hardware menininkų duetas (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) kartu su architektais Ona Lozuraityte-Išore ir Petru Išora-Lozuraičiu kuria kinetinę instaliaciją – „hibridinį technoorganizmą“ postgamtiniame plastikinio dirvožemio landšafte. Spekuliatyvus hibridinis organizmas kolonizuoja spekuliatyvios pseudogotikinės ir pseudorenesansinės architektūros erdves Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rytų korpuse įsikūrusiame Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Jo metaliniai bėgiai lyg kraujagyslės apraizgo skliautus bei arkas ir tampa pastato kūno tęsiniais, lygiai kaip ir žmogaus kūno dalis pratęsia gyvybiškai svarbių organų sistemų protezai iš stiklo ir aliuminio.

Pakui Hardware, inspiruoti Maryos Rupos ir Rajaus Patelio knygos „Liepsnojantys. Gilioji medicina bei neteisybės anatomija“, renkasi uždegimo sąvoką kaip sergančios Žemės ir sergančių kūnų metaforą. Uždegimas suvokiamas kaip natūrali organizmo reakcija į toksišką aplinkos poveikį. Reikalingi sisteminiai pokyčiai – ekonominiai, politiniai, socialiniai, kad uždegimas nustotų plisti.

Menininkai, tarsi šių dienų pranašai ar šamanai, pateikia galimus distopinius ateities scenarijus. Biblijos Išėjimo knygoje aprašomos Dievo bausmės, arba rykštės, žmones baudė ir dusino varlių ar skėrių antplūdžiais. Tuomet dar nebuvo plastiko. Šiuolaikybėje mus gali nušluoti nuo šio pasaulio plastiko vandenynas arba įtraukti ir uždusinti plastiko dykumos. To paties plastiko, kuris įkūnija nuo Apšvietos amžiaus taip garbinamą žmonijos pažangos idėją. Kai žmonijos jau nebebus, plastikas – žmonijos kūrinys, iš dalies ir nulėmęs jos baigtį, – išliks kaip neišnykstanti fosilija, antropoceno pėdsakas. Kūrinys, nužudęs savo autorių.

Uždegimas – tai organizmo reakcija ne tik į žalingo išorinio agento veikimą. Uždegimą gali sukelti ir endogeninės – vidinės priežastys. Kas uždusino gobšuolį iš pasakų auksinių monetų kalnuose, tas kėsinasi uždusinti šiuolaikinį žmogų plastike. Tai paties žmogaus godulys ir nepasotinamas geismas turėti ir suvartoti daugiau, nei reikia, nei išgali, pranokti patį save. Neseniai matytoje laidoje jaunas ekstremalaus sporto mėgėjas, patyręs sunkią kojos traumą, pats priima sprendimą koją amputuoti ir ją pakeisti protezu. Net jei ir tikroji koja dar galėtų funkcionuoti – tik nebe taip gerai, nebepajėgtų pakelti ankstesnių krūvių, primintų apie save sąnarių skausmais. Žmogus sąmoningai atsisako savo kūno dalies, kad pakeistų niekad nepavargstančiu, nesusidėvinčiu, neskaudančiu kojos simuliakru, o nupjauta koja apie save primins tik fantominiais skausmais.

Žinant žmogiškąją besotystę, prieš akis nevalingai iškyla dar vienas posthumanistinis scenarijus su vaikščiojančiais žmonėmis-protezais. Turbūt jie puikiai jausis plastiko landšafte, nes juos sies bendra neorganika. Kaip dabar mus su gamta vis dar sieja bendra organika. O gal vyks karai ne tik su teroristinėmis valstybėmis, bet ir su valdžios bei galios panorusiais sintetiniais žmonėmis – replikantais (kaip Ridley Scotto filme „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“), 1982 m.). O gal žmonių kraujagyslėse, aortose ir venose ims cirkuliuoti ypatingas antibakterinėmis savybėmis pasižymintis mėlynos spalvos krabų kraujas, kurio sudėtis leido jiems pergyventi dinozaurus. Žmonija pakreips evoliucijos upę išsvajota nemirtingumo vaga.

Pakui Hardware šiuolaikybę reflektuojantis „Uždegimas“ – tai įžanga į Venecijos bienalės paviljoną. Po ilgos pertraukos personalinę parodą Lietuvoje rengiantis Pakui Hardware duetas 2024 m. kartu su Marija Terese Rožanskaite (1933–2007) atstovaus Lietuvai Venecijos meno bienalėje.

Rožanskaitės kūryba, sovietmečiu blokuota ir išstumta iš oficialaus meno lauko dėl sovietinės ideologijos diskurso primetamų dailės kanonų nepaisymo, nuo nepriklausomybės pradžios lyg unikali fosilija buvo iš naujo atrandama, tyrinėjama, iškeliama į ekspozicinę šviesą ir šiuo metu tapusi bene ikoninė šiuolaikinio lietuvių meno kontekste. Žmogaus organai ir organizmo gyvybinių funkcijų sistemos iš Rožanskaitės fotorealistinių šaltų, bejėgystę spinduliuojančių operacinių ir rentgeno kabinetų dviejų dimensijų plokštumoje keliasi į panašiai atšiaurias realaus plastiko dykumas Pakui Hardware instaliacijoje „Uždegimas“. Čia išdidinti organai įgauna trijų dimensijų pavidalus, išlietus iš stiklo ir aliuminio itin aukštoje temperatūroje. Rentgeno spindulius keičia lazeriai, kurių „akis“ ne tik viską mato, bet ir valdo judesius. Rožanskaitės darbuose fragmentuoti, deformuoti kūnai ant operacinių stalų ar metališko šaltumo paklodžių, prijungti prie įvairių aparatų, pjaustomi chirurginiais įrankiais,  iš pirmo žvilgsnio gal ir galėtų liudyti apie tuometę technologijų ir mokslo pažangą. Vis dėlto greičiausiai jie metaforiškai kalbėjo apie sovietinėje realybėje įkalinto žmogaus desperaciją ir bejėgiškumą prieš visagalį sovietinį aparatą, įsiskverbusį savo čiuptuvais į intymiausias žmogaus egzistencijos erdves.

Šiuolaikybėje žmogus sąlyginai laisvas rinktis, nebėra tokių akivaizdžių politinių ideologinių suvaržymų ir kontrolės (išskyrus teroristines valstybes), aiškiai apibrėžto Svetimo, Kito, kuris padėtų lengviau orientuotis Gėrio ir Blogio vertybių skalėje. Besaikio vartojimo uždegimo židiniai dažnai kyla organizmo viduje ir plinta į aplinką, iš lėto degindami miškus, teršdami vandenynus, tirpdydami ledynus, – tik mes vis dar nematome ar nenorime to matyti. O kai nematai, tai ir neskauda. Bet mato Pakui Harware, kaip ir ne vienas kitas menininkas. Ne tik mato, bet ir įvaizdina. Panašios ekologinės temos buvo įbalsintos ir Auksinį Venecijos liūtą laimėjusioje lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operoje-performanse „Saulė ir jūra (Marina)“. Ir tokių meninių refleksijų nebus per daug. Originalumo paieškos mirė su autoriumi modernizmo epochoje. Kol šiuolaikybė vis dar ieško savo įžodinimo, menininkai ją jau bando įvaizdinti ir įgarsinti.

Paroda veikia iki vasario 11 d.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)