Čia nėra Atlantų, karaimų, aktorės Marylos Rodowicz ir profesoriaus Corrado Gini

Audrius Novickas parodas rengia retai, o gaila, nes jo architektūros tyrimai visuomet įsikūnija į netikėtas, socialiai angažuotas ir preciziškai atliktas formas. Parodos „Lauko klostės“ anotacijoje (o iš tiesų smagiai sulankstytame visai ne A4 formato lapelyje) sakoma, kad rodomame „filme „Vitrine morte“ jungiami trys pasakojimai apie mutuojančias Vilniaus stebėjimo perspektyvas ir jų sankirtoje atsiveriančias kaleidoskopines miesto dėliones“. Turbūt šis kaleidoskopiškumas, o gal įvairiakilmiai inspiracijų šaltiniai provokuoja ir atskirais blokais kylančias mintis. Nėra blogai – blokas yra statybinis objektas, o Novickas jau ne vienus metus tiria ar atranda naujus architektūros būvius, sąsajas su istorija, dabartimi, mūsų suvokimu ir autobiografija.

Filmo, rodomo Radvilų rūmų įėjimo erdvėje, o paprastai sakant – koridoriuje, stuburą sudaro Vilniuje, Didžiosios g. 39, veikusios „Gulbės“ vaistinės simbolis – porcelianinė gulbė. Ši lenkų dainininkės ir aktorės Marylos Rodowicz šeimai (Jonui Rodowicziui) priklausiusi vaistinė „Pod Labędziem“ („Po gulbe“, arba tiesiog „Gulbė“) buvo laikoma pačia seniausia veikiančia miesto vaistine, įkurta dar 1777 m. vasario 27 d. ir kildinama iš dominikonų vienuolyno vaistinės. Tiesa, kaip ir daugelio istorinių paminklų, jos nebeturime.

Vienuolynui priklausiusiose patalpose pirmąją, skirtą miestiečiams, vaistinę „Po saule“ XIX a. viduryje atidarė V. Savickis. Iki tol vaistinė buvo prieinama tik vienuoliams. Savickiui mirus, 1820 m. ji perėjo našlei Annai Zeidler. Ludwikas Zeidleris, 1846 m. tapęs jos vedėju, vaistinę perkėlė į Aušros g. 2 namą ir pavadino „Gulbe“, vėliau ji dar keletą kartų keitė savo vietą, kol ją įsigijęs Jonas Rodowiczius 1938 m. perkėlė į 39 numeriu pažymėtą namą Didžiojoje gatvėje. Ten lange įsitaisė ne tik vaisinės, bet ir miesto simboliu tapusi porcelianinė gulbė. Taigi, šis vienas minčių blokas susijęs su tuo, kad apie 2006 metus vaisinė buvo uždaryta, o gulbė neaiškiomis aplinkybėmis dingo.

Legendinių, istorinių, miestiečių mėgtų įstaigų ir interjerų naikinimo banga nesibaigė iki šiol – Šiuolaikinio meno centro kavinės interjeras sunaikintas ganėtinai neseniai. Palyginimui galima pateikti pavyzdį, kad seniausia vis dar veikianti Europos vaistinė yra Taline, atidaryta, kaip spėjama, 1415 metais. O ir mes galėjome turėti savo istorinę vaistinę, tačiau pardavinėti itališkus batus atrodė kur kas svarbiau nei saugoti istoriją. Pamenu, kaip uždarant vaistinę buvo metamos lauk ar pusvelčiui parduodamos autentiškos spintos, indai, talpyklos su tokiais pat istoriniais eksponatais, pavyzdžiui, ispaniškomis muselėmis. Tuomet pasidomėjau ir pirmą kartą sužinojau, ką slepia šis pavadinimas.

Taigi, pirmasis minčių blokas yra apie gėlą, kylančią žvelgiant į daugelį Vilniaus senamiesčio namų, kur, tarkim, buvo „Baltasis Štralis“, pankiškoji „Vaiva“ ar „Gero viskio baras“. Turbūt labiausiai mūsų vertybes iliustruoja „Literatų svetainės“ istorija – ji buvo sunaikinta tam, kad toje vietoje atsirastų „KFC“ („Kentucky Fried Chicken“). Matyt, tiek tenusipelnėme – dabar viename J. Basanavičiaus gatvėje esančio namo lange galime pamatyti varganą prarastosios gulbės kopiją.

Tiesa, Novicko filme viso to nėra, net vaistinės istorijos, jame rodomas netikėtai vėl Lietuvoje atsiradusios porcelianinės gulbės 3D skenavimo procesas, tai yra jos virtualios kopijos kūrimas. Ir puiku, kad nėra, nes gulbė gali pati viską papasakoti. Kaip žinome, pernelyg detalus kūrinio aiškinimas išplėšia iš po žiūrovo kojų tą skraidinantį vaizduotės kilimą. Novickas sėkmingai ir protingai panaudoja skenavimo proceso trūkumus, programų klaidas, kai nepavyksta tiksliai pasiekti tam tikrų gulbės paviršiaus fragmentų ir ten programa palieka „skyles“ vaizde, kurios neleidžia pamatyti viso ekrane atkurto gulbės vaizdo, bet leidžia toliau skrieti ant minčių kilimo, galvojant apie mūsų suvokimo trūkumus arba apie skyles istorijoje.

Filme panaudota nemažai darbinių scenų iš garsių kino studijų filmavimų sostinės senamiestyje, kai gatvės buvo paverstos kino aikštelėmis. Novickas tame įžvelgia globalaus turizmo fenomeną – nemažai pasaulio taškų yra gausiai lankomi tik dėl juos išgarsinusių filmų, – jis žvelgia į Vilnių kaip į kino aikštelių sandėlį. Esu kažkada buvusi tokioje keistoje, iki dantų skausmo nykioje dykvietėje skurdžiuose Tuniso pietuose, kur kadaise buvo nufilmuotas „Žvaigždžių karų“ epizodas. Retais dygių augalų kuokštais apaugusioje žemėje nieko nėra, tačiau ten sustoja begaliniai turistų autobusų karavanai.

Žinoma, Novicko filme to nėra, ir puiku, nes filmas leidžia skristi į visai kitą pusę (galėtų nebūti ir anotacijoje, vienas iš mažučių parodos trūkumų – perteklinis išaiškinimas tekste, toks būdingas daugeliui meninių tyrimų). „Vitrine morte“ filme nėra ir turistų, čia matome tik statistus, vaidinančius turistus neįvardinto kino epizode. Jų virtualumas antrina virtualiai gulbei, o „Karo ir taikos“ kino epizodas keičiamas supaprastinta, po kelių kadrų ir visai modifikuota Vilniaus pastatų kompiuterine vizualizacija, tiksliau – pradine jos būsena, kai pastatams dar nesuteiktas medžiagiškumas. Baltų aklinais langais statinių juosta netikėtai susidėlioja į gulbės formą. Virtualus Novicko miestas organiškai jungiasi su suvaidintais miesto gyventojais ir net netikrais jo turistais, visa tai papildant VGTU mokslininkų kartu su Vilniaus savivaldybe sukurtos ir pritaikytos neuroanalitikos sistemos ROCK vizualizacija. Mieste įrengti jutikliai fiksavo vilniečių laimės indeksą ir visa tai tapo smulkių spalvotų „pikselių“ spiečiais ekrane. Tačiau jei šie jutikliai būtų įrengti prie Radvilų rūmų, užfiksuotų visai ne laimę, o didelį liūdesį išėjus iš parodos, nes tokių sunaikintų „gulbių“ sąrašas nesibaigia. Filmas kalba apie virtualią, o kartais net skylėtą suvaidinto miesto laimę – tokia mums buvo likusi ir pandemijos metu, kai egzotiškus miestus tyrinėjome tik pasitelkdami google.maps. Virtuali nugrimuota laimė miesto, kuriame vis mažėja tikrų istorinių artefaktų.

Be abejo, tokio atviro dramatizmo Novicko filme nėra, čia mano vaizduotė mestelėjo kelis paskutinius sakinių blokus, nes neatsilaikiau pagundai nors ir virtualų, bet vis dėlto architektūros projektą papuošti tradiciniais nuo pralaimėjimo svorio sulinkusiais Atlantais. Ne ne, Novicko kūrinyje nėra ir Atlantų. Užplūstančios mintys taip pat turi savo skylių – neužpildytų plotų, bug’ų, srautų ir schematiškų piešinių, tad priminsiu: parodoje nėra net autoriaus autobiografinių faktų, tapusių atspirties tašku gretimoje patalpoje nugulusiam gerokai materialesniam kilimui, pavadintam „Švytuokle“. Menininko kilmė susijusi su karaimais, todėl domėjimosi fokusas koncentruotas į italo profesoriaus Corrado Gini 1934 m. ekspediciją, tyrinėjusią Lietuvos ir Lenkijos karaimus. Šių tyrimų objektas buvo kitos etninės bendruomenės. Kaip Novickas rašo anotacijoje, karaimų „demografinio ir antropologinio tyrimo rezultatai formavo diskursą apie šios bendruomenės etninę kilmę ir genetinę sandarą. / Bręstančio holokausto kontekste ekspedicija galėjo turėti įtakos sprendimui dėl karaimų bendruomenės išlikimo. Galbūt ir turėjo, nes Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos ir Lenkijos karaimų bendruomenės išvengė sisteminio persekiojimo.“

Tačiau viso to „Švytuoklėje“ nėra, nors ir be aprašymo gali nujausti, kad kilimo raštams panaudoti nežinomų idealiųjų miestų, suprojektuotų Vincenzo Scamozzi bei Albrechto Dürerio, planai, sujungti su Panerių, Aušvico-Birkenau, Dachau, Zaksenhauzeno, Treblinkos koncentracijos stovyklų planais ir neįgyvendintais moderniųjų miestų Adis Abebos, Alžyro (archit. Le Corbusier), Brazilijos (archit. Oscar Niemeyer), Šo (Chaux) (archit. Claude-Nicolas Ledoux) miestų projektais. Šie planai sudaryti iš kilpelių ir kišenėlių, skirtų dėti žygio įrankiams. Taip jau yra, kad senųjų ekspedicijų (tarp jų ir Corrado Gini – vienos iš dešimties 1933–1938 m. keturiuose žemynuose vykdytų Italijos gyventojų studijų komiteto ekspedicijų) tikslai nebuvo vien moksliniai. Ekspedicijos terminas turi ir militarines ištakas. Kaip minėjau, nors Corrado Gini žymės tiesiogiai Novicko kūrinyje nėra, kamufliažinės spalvos tiesiai nurodo į dabarties karus. Greit bus treti metai, kai gyvename įkišę nosis į karo žemėlapius, kur užgrobiami ir su žeme sulyginami miestai. Chaki spalva vis labiau reiškia ne žygį, ekspediciją, o karą. Neįtikėtina, bet nūdienos informaciniame sraute vis dažniau iškyla lagerių bei koncentracijos stovyklų šmėkla. Virš kilimo švytuoja matavimo prietaisas, tarsi skaičiuodamas laiką. 706-a karo diena.

„Švytuoklė“ galėtų būti pavyzdys, kai pasirinkta medžiaga, preciziškas atlikimas, istoriniai ir šiuolaikybės kontekstai sulydyti į vientisą, stiprų audinį, paverčiant jį stebuklingu kilimu. Šio audinio vientisumo gal kiek pritrūko filmui, tačiau pabaigoje į žiūrovą žvelgianti gulbės akis taip pat perveria mūsų širdį. Ir sąžinę.

Paroda veikia iki kovo 3 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)