Jaukus įsilaužimas

Kartais į blizgančius namus nesinori grįžti. O kartais net neplauti indai ir netvarkingai besimėtantys menkniekiai netrukdo pajusti jaukumo, šilumos ir nostalgijos. Buitis, nors ir asocijuojasi su smulkiais ne pačiais įdomiausiais darbais, gali privesti prie įdomių apmąstymų, vaizdinių ar tiesiog suteikti poilsio. Buitį ir joje gimstančius kasdienius jausmus apmąsto galerijoje „Atletika“ vykstanti paroda „Apie sveikatą, buitį ir jausmus“ (parodos kuratorius Nojus Juška, kokuratorė Augustė Verikaitė).

Pirmiausia susiduriu su prietema, o paskui ir su joje atsiradusiu Ingvaro Raubos videokūriniu. Vaikinas filmuojasi atlikdamas sportinius pratimus, simboliškai atsirandančius galerijos erdvėje, kuri anksčiau buvo mokyklos sporto salė. Sportas čia tampa veiksmu tarp meditacijos ir šokio. Ramiu robotišku balsu sakomi paaiškinimai, kaip kvėpuoti, trumpi pratimuose naudojamų įrankių pristatymai primena nuoseklias meditacijos komandas. Taip pat judesiai, įsitempęs kūnas bei laikysena suartėja su baleto disciplinos vaizdiniais. Tik šis šokis nutolsta nuo jam įprasto baleto studijos sterilumo ir įsilieja į raštuotais tapetais nuklotą buitį. Per parodos atidarymą menininkas, tarsi išlipęs iš ekrano, performanso metu savo judesių prisotintą kasdienybę parodė apšviestą ryškiomis šviesomis, jogos kilimėliai tapo scena technoritmą atkartojančiam Raubos ir jo kūną pratęsiančių šešėlių šokiui.

Netoliese, prieš palikdama pritemdytą sporto salės erdvę, priklaupiu prie Gabijos Pernavaitės iš medžio, smėlio, akmenukų ir kitų radinių sukurtos miniatiūrinės gyvenvietės, kurioje apsigyvens ne žmonės, o vaikų kiemo žaidimuose pasirodantys ir individualiais personažais tampantys ropojantys vabalai, geniai ar kitokie daugiabučių kiemus supančiuose miškeliuose pasivaikščiojimų kompanionais tampantys gyviai (pačių gyvių nesutinku, tikriausiai dar vaikštinėja, ropinėja, skraidžioja). Tarsi iš viršaus pasižiūriu į save, beįeinančią į jaukų nepažįstamojo butą fantastinėje realybėje, ir žengiu toliau.

Šviesa įjungta, tačiau nieko nėra. Atrodo, patekau į kažkieno kambarį ar net kelių kambarių fragmentų junginį. Galiu atpažinti nesamus gyventojus tik iš jų čia saugomų prisiminimų, paliktų daiktų. Tarp jų – du savotiški šeimos portretai, Jorės Aukštaitytės darbai: šeimos hierarchiją išryškinantis mažo formato asambliažas, kuriame vietoj paskutinę vakarienę valgančio Jėzaus pasirodo vaiduoklį primenanti kaukė, bei mažytė medinė čiuožykla, nuo kurios nučiuoždamas pabėga lego žmogutis. Vaikystės laikų simbolius naudoja ir Andrius Svilys, tarp keraminių diskų paslepiantis stiklinius rutuliukus su animacinių filmukų veikėjais, o Gabijos Pernavaitės tapyboje išlaikomas vaikiškas animacinis žaismingumas, tačiau jis išreiškiamas nebe išsaugotų žaislų rodymais, o įprastų dienų atsiminimų rinkimu. Pernavaitė, žaismingai kompiliuodama kasdienybės, pasivaikščiojimų, pasivažinėjimų ir susitikimų ar kitų paprastų veiksmų akimirkas, kuria ryškesnę tikrovę. Joje draugų akys mėlynesnės už giedriausią dangų, jogurto su braškėmis dangtelis toks pat puošnus kaip ir perlų karoliai, o prisikėlę graikų išminčiai slaptuose, bet visiems prieinamuose raštuose byloja, kad kelionės laiku jau įmanomos. Žygimantas Bėrontas savo atsiminimus ir jausmus užkoduoja dar paslaptingiau, abstrakčiai išdegindamas fanerą, kurdamas poetiškas kompozicijas. Atsiminimus renka ir Augustė Verikaitė, savo grafikos darbuose panaudodama siuvimo iškarpas, rastas senuose beišblunkančiuose žurnaluose, pamirštuose stalčiuose bei iškritusiuose knygų puslapiuose. Žiūrint į Verikaitės darbus išryškėja ir visoje parodoje atsikartojantis technikų paprastumas, „pasidaryk pats“ estetika, tik jos darbai apie tai kalba ne pačia savo sukūrimo technika, o turiniu.

Norėčiau šiame nepažįstamųjų namų kambaryje pasilikti ilgiau, bet pamatau visus šiuos atsiminimus, ir savo, ir kitų gyventojų, saugantį keturkojį (Jogailės Laurišonytės „Buddy“). Bandau paglostyti, bet jis nejuda, nesileidžia glostomas, tikriausiai išsigandęs, nedrąsus, o gal labai pavargęs, neturi jėgų aprodyti likusius namus, tačiau vis tiek yra pasipuošęs. Jo puošniausias kailis – garbanoti, daugiaspalviai plaukai, visų jo šeimininkų dovana, artimų žmonių sruogų perukas, kad senas šeimos šuo nesijaustų vienišas, net ir tada, kai namuose – tik nepažįstami įsilaužėliai.

Po ryškių patirčių pereinu link pilkesnės, tamsesnės paletės. Atrodo, atsidūriau privačiausiame namų kambaryje. Tai man iškart atskleidžia ir užuolaidomis pridengti langai, ir žvilgsnį pro rakto skylutę atkartojantis piešinys. Tai Nojaus Juškos instaliacijos „Tavo kambarys“ dalis. Menininkas ir šios parodos kuratorius, savo kūryboje nevengiantis performatyvumo ir personažų, įstrigusių tarp šio ir kitų pasaulių, tai daro ir čia. Su vienu iš jo personažų naptalim susipažįstu pažvelgusi į piešinyje slaptai (o gal jam žinant) stebimą erdvę. Ant toje paslaptingoje erdvėje esančių sofų atsiranda ir pats personažas, plačiai atmerktomis akimis skvarbiai žiūrintis priešais, primenantis praeivį iš sapno, o gal veidą iš kito pasaulio. Apie kitą Juškos kuriamą personažą Salva Xalva atskleidžia tik žvakide prispaustas laiškas, adresuojamas buvusiam mylimajam. Bandau išlankstyti ir atversti, bet nedrįstu jo perskaityti, tik pažvelgiu į nuo stalo nukeltą vazą su gėlėmis ir, supratusi, kad per jaukiai ir be dovanų svečiuojuosi ne savuose namuose nepranešusi, išeinu.

Išeidama suprantu, kad paroda ne tik supažindino su nemonotoniškos ir individualios buities pėdsakais, bet ir sukūrė sunkiai apibrėžiamą jausmą tarp jaukios svečio viešnagės ir apsukraus, tačiau ramaus įsilaužimo. Įsilaužusi nieko nepavogiau (ar bent to tikiuosi), o tik viską įdėmiai apžiūrėjau, peržiūrėjau svetimus atsiminimus, slapta susipažinau su kitų gyvenimais, namais, kasdienybe.

Paroda veikia iki vasario 18 d.

Galerija „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius)