Mėbijaus juosta Vilniuje

Ryte akademijoje buvo posėdis. Paskui papietavom. Ir supratau, kad niekur šiandien nebeišvažiuosiu, nes kol susiruošim, sutems. Popietė liko be plano. Tad ėjau namo užsukdama į parodas, kurios netrukus užsidarys. Pirmiausia – „Titanikas“. Ten, antrame aukšte, įkurdintas jaunos menininkės Romos Salės (g. 1999) „Hyperplanas“.

Vos įėjus kelią užstoja užuolaida ir perspėjimas nieko neliesti, nes šviesos instaliacija esanti labai trapi. Toliau – tamsa, kurioje alternatyvius erdvės parametrus braižo raudonos lazerių linijos, bėgančios tarsi tuneliu į tolimiausią galerijos tašką. Sienas tirpdo vibruojantys šviesų dariniai, kartais susiburiantys į kosminį kūną, kartais pradingstantys juodojoje skylėje, kuri yra ir akies vyzdys. Skaičiau, kad jei pajėgtum išsilaikyti prie tikros juodosios skylės į ją neįkritęs, regėtum visą visatos laiką. O perėjęs ribą – fiziškai atsidūręs tolesnėje galerijos salėje – aptiksi penkių dimensijų „Teseraktą“, kaip filmo „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“, 2014) herojus Kuperis, gavęs progą apžiūrėti kiekvieną dukters kambario akimirką ir jai perduoti žinią į praeitį, kad ji pakeistų ateitį. Tik tiek, kad parodoje teserakto kubas mažytis, stiklas neįleidžia vidun, tad jautiesi lyg negalintis nieko pakeisti beviltiškas milžinas.

Taigi pasitelkdama vien šviesą menininkė perkonstruoja erdvę, kad tokie kaip aš patirtų matematiškai apskaičiuojamas, bet ribotoms trimačių laikui pavaldžių būtybių juslėms neprieinamas erdvėlaikio dimensijas, kurios gali būti „susisukusios į mažą kamuoliuką“ ir neišpainiojamos – kaip raudoni ar žali spinduliai, patekę tarp plastiko lakštų ar į stiklinius padarus, čiuptuvais tykančius naujų aukų. Kad įspūdis būtų stipresnis, protarpiais gaudžia, ūkauja pratisi žemi, disonuojantys akordai, tarsi tik retkarčiais išgirstami pro traškantį eterio triukšmą (kompozitorė Liepa Vozgirdaitė).

Taip, matau šią pastangą pavaizduoti nematomą, ir tai truputį gadina įspūdį – užuot panirusi į dirbtinį kosmosą, atpažįstu skaitytų teorijų iliustracijas. Gal nepakankamai tamsu? Taip sau svarstau vaikštinėdama, kol beveik baksteliu nosimi į pakabintą geležėlę, besisukiojančią nuo praeivių sukeliamų oro srovių. Tai Mėbijaus juosta, susisukusi taip, kad ja keliaudamas vis grįžtum į tą pačią vietą, bet kaskart kitoje pusėje – atsidurtum tai viduje, tai išorėje, kol šios sąvokos prarastų prasmę. Čia ji miniatiūrinė – tarsi stebėčiau amžinąjį gyvybės judėjimą iš kosmoso kūrėjo perspektyvos. Kita vertus, prisimenu epizodą iš filmo „Vyrai juodais drabužiais“ („Men in Black“, 1997), kurio herojai ieško pamestos galaktikos Oriono dirže – tai trys beveik tiesia linija išsirikiavusios žvaigždės, itin ryškiai matomos žiemos danguje. Bet paskui paaiškėja, kad toji galaktika mažytė – tik brangakmenis katino Oriono dirželyje. Kaip ir kosminį laiką ironiškai sukanti Mėbijaus juosta Romos Salės instaliacijoje, siūlanti bent trumpam atitrūkti nuo laikinos žemiškos būties.

Į ją neišvengiamai grįžtu, kylu senamiesčio gatvelėmis link Rotušės, nešdamasi vaizduotėje susisukusią galbūt septintąją dimensiją, ir niekur nebenoriu užsukti, kad neišblaškyčiau šviesos raizginių. Bet vis tiek reikia pabūti „Pusiau pabudus“ Pijaus Ganusausko parodoje, kurios laikas tuoj baigsis Vilniaus fotografijos galerijoje. Ganusauskas – fotografuojantis aktorius, tad nusiteikiu skeptiškai, nes žinau, kad tik iš pažiūros paprasta nufotografuoti tokį peizažą kaip Algimanto Kunčiaus „Tolių vaizdai“, – niekuo neišsiskiriantis kraštovaizdis bežiūrint įtraukia šnabždančia detalių begalybe, kuri po truputį tirpsta abstrakčiame tolyje po kosminiais debesimis, prikelia mitus ir simbolius, su vieta susietus prisiminimus.

Tačiau Ganusauskas nė nemano su tokia meistryste konkuruoti ar atkartoti Kunčiaus žiūrą – jam peizažas yra scenovaizdis, pagamintas pusiau pabudusių smegenų. Pakanka minimalistinių užuominų, o sniegu ar rūku pridengtas tuštumas užpildys vaizduotė. Keli nedidelio formato atspaudai dar ir eksponuojami uždaroje „scenos dėžėje“, paliekant tik langelį, pro kurį žvelgiant vaizdas tarsi realiai keičiasi – artėja, tolsta, atsiveria, užsiveria. O kartais jo dirbtinumą pabrėžia išdėlioti tikri akmenukai, kurie tokioje ekspozicijoje atrodo milžiniški. Čia prisimenu paskutinį Marcelio Duchampʼo asambliažą „Duotos“ („Etant donées“, 1966): ten pro akutę žvilgtelėjęs žiūrovas pamato lyg tikrą išsiskėtusią nuogą moterį stambiu planu, o už jos – vešlus peizažas. Ganusausko pusiaumiga apvalyta nuo geismo. O gal jis nutylėtas, tik kai kur besiveržiantis ugniniais atspindžiais upelyje ar pelkėje?

Bet tai – ir kraujuojančios žemės efektas. Fotografas tarsi mato ne tikrą peizažą, ne gamtos apsuptį, o Žemę, kurios laiką nenumaldomai greitina žmonija. Tiesą sakant, čia Žemė jau palikta pati sau, paskutinis žmogus jau suakmenėjęs – atsiklaupusio berniuko nugara įskilusi. Ne, meluoju, vieną fotografiją pamiršau, nes ji tarsi iškrinta iš konteksto: peizažas čia tik blyškus fonas, o pirmame plane – man į akis žvelgiantis tėvo laikomas kūdikis. Jo žvilgsnyje matau ne nuostabą, ne klausimą, bet priekaištą – toks ir tegali būti ateities žvilgsnis į mus, beatodairiškus Žemės vartotojus. Ši didaktiška mintis išryškėjo tik berašant tekstą – mėginant įtalpinti tą įdėmiai žvelgiančio vaiko portretą į mąslių gamtos vaizdų seką. Tuomet jie ir ima atrodyti lyg išnykusios civilizacijos melancholija susirgęs kraštovaizdis. Tad ir čia, fotografijų parodoje, laikas susisukęs: kas bus, jau buvo, bioįvairovė lydosi atgal į gamtos ūkus ir pelkes, Žemė grįžta į pirminį būvį, kur tėra uolienas iš vidaus kaitinanti ugnis, – kad visata vėl prasidėtų iš naujo.

Dviejų laiko persukimų užtektų vienai dienai, betgi pažadėjau užsukti į Gintaro Makarevičiaus parodos „Proto taisykloje“ uždarymą Dainiaus Liškevičiaus kuruojamoje galerijoje „Vitrina & Bench“. Sakė, bus performansas, dalyvaus Šarūnas Nakas, o žiūrovų skaičius ribotas, kad kūnų masė neužspaustų garso. Tad kylu Naugarduko gatve iki galo, kur ji susijungia su Kauno gatve – čia kadaise buvo „Dailės“ kombinatas. Dabar – dailininkų studijos, restoranai ir minėta galerija, užimanti keturias nuo sovietmečio išlikusias medines vitrinas. Jas galima apžiūrėti sėdint ant balto apskrito „suolo“, likusio iš Liškevičiaus instaliacijos „High Culture Unexplored Dream“ (2004).

Dabar vitrinose eksponuojami Makarevičiaus spalvoti piešiniai, piešti lygiai prieš metus – 2023 m. vasario mėnesį. Bet jie vaizduoja ne dabartį. Ten – prisiminimai apie sovietinę armiją, bėgimą iš jos į beprotnamį, kur protą mėgindavo pataisyti cheminiais preparatais ir kitomis šiurpiomis priemonėmis. Tuomet daug kas taip bėgdavo ir nuoširdžiai dirbę Lietuvos psichiatrai jiems gerokai susukdavo protą. Makarevičius nutarė apsimesti bepročiu jau išvežtas į Rusiją, kad išvengtų Afganistano, iš kurio grįždavai arba karste, arba pasikeitęs į kažką nesuvokiamą. Laimė, Rusijos psichiatrai dirbo atmestinai.

Greituose piešiniuose atpažįsti ligoninės lovas, šaltą jos aplinką. Figūros paprasčiausiai sėdi, stovi ar guli, bet vienam galvą krapšto raudona ranka, kito kūną susuko prieštaraujančios spalvos, trečias atrodo prievartaujamas šešėlių. Čia prisimenu Alfonso Budvyčio nuotraukas iš psichoneurologinio dispanserio („Vyrų skyrius Nr. 7“, 1984). Dabar suprantu, kodėl jis dengė apskustas pacientų galvas žaliais viražais, – tai nebuvo vien meninis eksperimentas, taip švytėjo prievartaujama siela. Nes tokiose vietose išverčia vidų į išorę, išorę susuka į vidų, o iš smegenų gamina Mėbijaus juostos konvejerį.

Kol aptarinėjome parodą, iš viršaus pro mus laiptais vis leidosi vaikai – tikriausiai iš kokio būrelio. Ir nevalingai galvojosi apie jų ateitį, jau pakeistą Rusijos karo. Negi ir jiems gresia afganistanai, primesta prievolė užkariauti svetimas žemes ir tas pats pabėgimo planas? Praeities piešiniai nejučia tampa ateities iliustracijomis. Gerai, kad iš tų minčių išvadavo performansas.

Supakuotų kūrinių prikimštoje studijoje buvo tik dvi kėdžių eilutės žiūrovams. Priešais – stalas, po juo – nurašytos kanklės. Iš šonų – du gongai, vienas didesnis, kitas mažesnis. Prie mažesniojo – stalas su įrankiais: ant pagalio užmautas „bambalis“, šepečiai, mentelės, virbai, teptukai, žaislinis ryklys, pora medvilne aptaisytų lazdelių ir kitkas. Jis priminė stalą, ant kurio buvo išdėlioti 72 daiktai, skirti Marinos Abramović performansui „Ritmas 0“. Tada, 1974 m., Neapolyje susirinkę žiūrovai galėjo imti bet kurį įrankį – rožę, plunksną, žirkles, vyną, vinis – ir daryti, ką nori, su jos kūnu.

Dainius ėmė vieną po kito teptuką, mentelę, būgno lazdeles ir atsargiai, o kartais staigiai, grubiai lietė, braukė, brūžino gongų kraštus, mušė į centro „akį“. Gongai tai tarškėjo, tai šaižiai žvangėjo, tai gaudė iš požeminių gelmių. O kai leidi sau panirti į transą, nuo kankinimų stalo pakyla ryklys ir dukart sucypsi, tave truputį prajuokindamas.

Ir tada įsiveržia kaukėtas nusikaltėlis, užsimoja plaktuku ir tuoj tvos „šamanui“ į galvą, bet netvoja – atsisėda prie stalo ir ima kankinti kankles grandinėmis, iš jų medinių vidurių išgaudamas karsto dunkstelėjimus. Gongų gaudimui virpinant pastato gelžbetonį, veržiantis net laukan, kad pažadintų senąsias miesto dvasias, „nusikaltėlis“ monotoniškai daužo kankles kaltu – jokios jautrios muzikos, tik smegenų kalimas dabar okupuotos Ukrainos kankinimo požemiuose, tada – KGB rūsiuose prie Lukiškių aikštės. „Šamanas“ vis mėgina juos visus gelbėti jautriai kalbindamas gongus – brauko vos priliesdamas teptuko šeriais, girdisi tik metalo virpėjimas, bet nuo ritmiškai kartojamų judesių garsas išauga, gilėja, kol užkariauja visatą ir mes išskrendame į kosmosą.

Iš ten vėl sugrąžina ryklio cypsėjimas ir kiti, buitiškesni garsai, toliau omonininko prie kryžiaus kalamos lietuviškos kanklės. Bet mes – jau kitoje Mėbijaus juostos pusėje, regime viską atvirkščiai, lyg amžinosios istorijos veidrodyje, kur atsispindi vis iš naujo skelbiamų nepriklausomybių begalinė seka.

O Gintaro Makarevičiaus paroda buvo pratęsta dar savaitei.

Parodos veikia iki vasario 24 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3), Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4), Vilnius

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“  finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė