Spektaklis „Contemporary?“ programoje „Atvira erdvė“
Nors šiuolaikinis Lietuvos šokis dar neapsisprendęs, kur ieškoti savo šaknų, naujasis spektaklis „Contemporary?“, įtrauktas į „Menų spaustuvės“ programą „Atvira erdvė ’13“, byloja, kad erdvės ir laiko distancija, iš kurios pradedama žvelgti į savo istoriją ir nūdieną su tam tikra saviironijos doze, jau susiformavo. Aktorių ir šokėjų Agnės Ramanauskaitės, Manto Stabačinsko ir Pauliaus Tamolės spektaklis „Contemporary?“ (premjera – lapkričio 22 d.) žadėjo atskleisti šiuolaikinio šokio kūrimo užkulisius. Pirmasis žingsnis šokio savistabos link žengtas, o naujasis kūrinys skatina galvoti ne tiek apie jį patį, kiek apie jo objektą. Šis impulsas, matyt, yra didžiausias artistų ir jiems talkinusios dramaturgės Sigitos Ivaškaitės nuopelnas, leidžiantis ir šią jauniausią Lietuvos teatro formą įtraukti į šiuo metu vis daugiau dėmesio sulaukiantį metateatro diskursą.
Pokalbis su choreografe Germaine Acogny
Nemačiau pašnekovės akių. „Skype“ ryšys su Senegalu buvo labai blogas. Tačiau nei viena, nei antra aplinkybė nesutrukdė pajausti neeilinės charizmos ir nesumeluoto optimizmo, kuriuo apdovanota Germaine Acogny – Senegalo šiuolaikinio šokio žvaigždė.
Sachos Walz šokio spektaklis „Kūnai“ Vilniuje
Apie Sashos Waltz spektaklį „Kūnai“, parodytą Vilniuje birželio 30 ir liepos 1 d., buvo kalbama gerus tris mėnesius – su įkvėpimu ir dideliais lūkesčiais, kuriuos visada siejame su pasaulinę šlovę užsitarnavusių menininkų pasirodymais. Jau daugiau nei dešimtmetį garsėjantį šiuolaikinio šokio spektaklį Vilnius pasitiko pasiruošęs: seriją tekstų apie kontroversiškus šiuolaikinio šokio spektaklius žurnale „Krantai“ paskelbė menotyrininkė Raminta Bumbulytė (dar sausio mėnesį pasirodė jos pokalbis su Lietuvos šokėju Virgiu Puodžiūnu – vienu iš garsios choreografės „kūnų“), Vilniaus dailės akademijos scenografijos studijų magistrantė Elvita Brazdylytė prieš kelias savaites apsigynė darbą „Nuogumas kaip kostiumas šiuolaikiniame šokyje“, o daugumoje galerijų iki pat pirmosios spektaklio dienos veikė dešimties parodų ciklas „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“.
Pirmoji kompozicija, kurios autorius – Andrius Žužžalkinas, tiesiogiai susijusi su
„Naujajam Baltijos šokiui ’13“ pasibaigus
Pavyzdžiui, Peterio Uray’aus „Romeo ir Džuljetoje“šokis – tai kone visuotinis judesys, bet jis naudojamas kaip vaizdinė pasakojimo priemonė, taigi veikia iliustratyviai. Stereotipiniai, aiškiai apibrėžtą tematinį krūvį turintys gestai (muštynės, glamonės ir pan.) čia iliustruojami judesių sekomis, o tų sekų kaita savo ruožtu iliustruoja pjesę kaip pasakojimą. Iliustratyvumui tarsi priešintasi
Pokalbis su choreografu Lloydu Newsonu
Nuolat metu iššūkį tam, kas tradiciškai apibrėžiama kaip šokis, t.y. tam, ką, atsižvelgiant į sudėjimą, svorį, amžių, galima šokti ir apie ką galima kalbėti. Turinys, o ne
Šokio kelionės į egzotiškus kraštus ir lietuviški sugrįžimai
Festivalyje šiemet bus ir energija, fizine jėga išsiskiriantys Izraelio šokio mokyklos atstovai: tai šokio trupių įvairiose pasaulio šalyse graibstyte graibstomi choreografai Hofeshas Shechteris, Itzikas Galili, Shlomis Tuizeris ir Edmondas Russo. Spektakliai, kuriuos šie Izraelio choreografai pristatys Nacionaliniame dramos teatre, sukurti Paryžiaus konservatorijos jaunimo baleto trupei – geras pavyzdys