7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šokis

Skaidrė Baranskaja

Karmen metamarfozės

Baleto „Karmen“ premjerai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre artėjant

 

Seniai žinomas siužetas, įvairiose „kultūrinimosi“ vietose skambanti gerai pažįstama muzika. Ir vis dėlto Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ryžosi savo repertuare turėti ne tik operą, bet ir baletą „Karmen“ pagal Georges’o Bizet muziką. 
Baletas „Karmen“ turi senas tradicijas, prasidėjusias dar Mariuso Petipa 1845 m. baletu „Karmen ir Toreadoras“. Jau vėliau, 1875 m. G. Bizet sukurta opera įkvėpė visą plejadą įvairių kartų baletmeisterių kurti Karmen tema. Kasjanas Goleizovskis, Roland’as Petit, Johnas Cyrilas Cranko, Antonio Gadesas, Matsas Ekas ir daug kitų talentingų baleto kūrėjų neatsispyrė šios aistringos muzikos traukai. Nepaprastai efektingą Rodiono Ščedrino sukurtą siuitą G. Bizet operos temomis specialiai Majai Pliseckajai pastatė choreografijos korifėjus Alberto Alonso. Būtent R. Ščedrino–G. Bizet baleto muziką mūsų teatre interpretavo ir K. Pastoras.
Mintimis apie baleto „Karmen“ kūrybą, šiuolaikiškos interpretacijos aktualumą ir kitus subtilius momentus sutiko pasidalinti šokio pasaulyje gerai žinoma choreografė Didy Veldman.

 

Choreografė Didy Veldman. M. Aleksos nuotr.
Choreografė Didy Veldman. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Karmen“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Karmen“. M. Aleksos nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Tai modernu?

 Spektaklis „Contemporary?“ programoje „Atvira erdvė“ 

 Nors šiuolaikinis Lietuvos šokis dar neapsisprendęs, kur ieškoti savo šaknų, naujasis spektaklis „Contemporary?“, įtrauktas į „Menų spaustuvės“ programą „Atvira erdvė ’13“, byloja, kad erdvės ir laiko distancija, iš kurios pradedama žvelgti į savo istoriją ir nūdieną su tam tikra saviironijos doze, jau susiformavo. Aktorių ir šokėjų Agnės Ramanauskaitės, Manto Stabačinsko ir Pauliaus Tamolės spektaklis „Contemporary?“ (premjera – lapkričio 22 d.) žadėjo atskleisti šiuolaikinio šokio kūrimo užkulisius. Pirmasis žingsnis šokio savistabos link žengtas, o naujasis kūrinys skatina galvoti ne tiek apie jį patį, kiek apie jo objektą. Šis impulsas, matyt, yra didžiausias artistų ir jiems talkinusios dramaturgės Sigitos Ivaškaitės nuopelnas, leidžiantis ir šią jauniausią Lietuvos teatro formą įtraukti į šiuo metu vis daugiau dėmesio sulaukiantį metateatro diskursą.

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Akvilė Eglinskaitė

Atsiverti dialogui

Šiuolaikinio šokio spektaklis Klaipėdoje

 

Anonsinis pranešimas, kvietęs į Klaipėdoje neseniai oficialiai įsteigto šokio teatro „PADI PADI Fish“ ir menininkų grupės „Žuvies akis“ sezono naujieną, intriguoti bandė gana tradiciniu tekstu. Klaipėdoje paskutinį spalio savaitgalį pristatyta ypatinga premjera – netradicinis choreografės Aušros Krasauskaitės šokio spektaklis „Akvariumai“.
Lietuviška šiuolaikinio šokio scena pastaruoju metu taip dažnai bando suvilioti publiką „netradiciniais“ pastatymais, kad net norisi paklausti, kas gi atstovauja tai modernaus ar šiuolaikinio lietuviško šokio tradicijai ir galėtų tapti reprezentatyviu pavyzdžiu? Šalia jau įsitvirtinusių choreografų, estetiškai bei vizualiai įtaigiai nuspalvintais judesių paveikslais kuriančių stiprius vidinius išgyvenimus ir emocinius laukus, jaunoji karta tarsi įstrigusi naujumų ieškojimo bei tradicijų ir mitų griovimo etape. Neįprastos erdvės, skirtingų sričių ir žanrų sintezė, netikėtos sąsajos ar partnerystės ir visa kita, kas pasaulyje jau tapę kasdienybe, čia vis dar bando skintis kelią kaip netradicinės išraiškos eksperimentai.

 

Scena iš spektaklio „Akvariumai“. „Foto AV“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Akvariumai“. „Foto AV“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Akvariumai“. „Foto AV“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Akvariumai“. „Foto AV“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Akvariumai“. „Foto AV“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Akvariumai“. „Foto AV“ nuotr.
Akvilė Eglinskaitė

Afrikietiškos šiuolaikinio šokio citatos

23-ajam „Auros“ šiuolaikinio šokio festivaliui pasibaigus

 

Kaip išvengti Afrikos bendro vardiklio kalbant apie skirtingų choreografų iš Malio, Maroko, Senegalo, Dramblio Kaulo Kranto, Pietų Afrikos Respublikos darbus? Galbūt to visai ir nereikėtų daryti. Juolab kad 23-ius metus rengiamo festivalio „Aura“ anonsuose cituota Pietų Afrikos choreografė Boyzie Cekwana teigia, kad „nerasime žmogaus, netgi kilusio iš Afrikos, kuris kitam asmeniui galėtų apibrėžti, kas iš tiesų yra Afrika“.
Tačiau išvardintų kraštų kūrėjams svečiuojantis Kaune ir susitikus pokalbio su festivalio žiūrovais, nepavyko išvengti klausimų apie Afrikos šokio ypatumus. Nenuostabu, kad šokėjai nebandė slėpti susierzinimo, išgirdę stereotipiniais įvaizdžiais grindžiamus palyginimus, esą visi šiame žemyne šoka nuo gimimo. Kontrargumentas buvo Germaine Acogny replika, kad visi europiečiai taip pat nepradeda groti pianinu nuo vaikystės.
Drąsus buvo organizatorių užmojis suteikti festivaliui šiuolaikinio Afrikos šokio kryptį. Tačiau kaip pristatytume Rumunijos, Belgijos, Vokietijos, Suomijos, Lietuvos bendrą spektaklių programą JAV ar Kinijos publikai? Šiuolaikinis Europos šokis? Galėtume daug ginčytis, kad šios šalys neatspindi tikrosios „senojo kontinento“ gausos ir įvairovės.
Atidarymui organizatoriai taikliai ir simboliškai parinko Tchekpo šokio trupės pasirodymą „Trys lygiai“. Iš Benino kilęs choreografas Tchekpo Dan Agbetou šiuo metu reziduoja Bylefelde (Vokietija). Idėją plėsti festivalio koordinates pristatant naujas kultūras ir paskatino sena pažintis su šiuo choreografu, Vokietijoje jau kuris laikas organizuojančiu šiuolaikinio afrikietiško šokio pristatymus.

 

„Glamonėti vėją“ D. Kukytės nuotr.
„Glamonėti vėją“ D. Kukytės nuotr.
„Trys lygiai“ S. Baturos nuotr.
„Trys lygiai“ S. Baturos nuotr.
Edita Grudzinskaitė

Širdies troškimas – kurti Afriką

Pokalbis su choreografe Germaine Acogny

Nemačiau pašnekovės akių. „Skype“ ryšys su Senegalu buvo labai blogas. Tačiau nei viena, nei antra aplinkybė nesutrukdė pajausti neeilinės charizmos ir nesumeluoto optimizmo, kuriuo apdovanota Germaine Acogny – Senegalo šiuolaikinio šokio žvaigždė.

 

Šokėja, choreografė, šokio pedagogė G. Acogny sukūrė savitą modernaus Afrikos šokio techniką ir visame pasaulyje yra laikoma šio šokio stiliaus motina. Choreografė vertinama kaip viena įtakingiausių Afrikos šokio ir kultūros ambasadorių pasaulyje.
 
Kalbiname kūrėją, netrukus pasirodysiančią tarptautinio šokio festivalio „Aura 23“ scenoje Kaune. Ekstravagantišką, energija trykštančią 69 metų menininkę rugsėjo 19 d. išvysime Kauno dramos teatro scenoje, spektaklyje „Songook Yaakaar“.

Germaine Acogny. Antoine Tempé nuotr.
Germaine Acogny. Antoine Tempé nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Senstančių „Kūnų“ grožis

Sachos Walz šokio spektaklis „Kūnai“ Vilniuje

Apie Sashos Waltz spektaklį „Kūnai“, parodytą Vilniuje birželio 30 ir liepos 1 d., buvo kalbama gerus tris mėnesius – su įkvėpimu ir dideliais lūkesčiais, kuriuos visada siejame su pasaulinę šlovę užsitarnavusių menininkų pasirodymais. Jau daugiau nei dešimtmetį garsėjantį šiuolaikinio šokio spektaklį Vilnius pasitiko pasiruošęs: seriją tekstų apie kontroversiškus šiuolaikinio šokio spektaklius žurnale „Krantai“ paskelbė menotyrininkė Raminta Bumbulytė (dar sausio mėnesį pasirodė jos pokalbis su Lietuvos šokėju Virgiu Puodžiūnu – vienu iš garsios choreografės „kūnų“), Vilniaus dailės akademijos scenografijos studijų magistrantė Elvita Brazdylytė prieš kelias savaites apsigynė darbą „Nuogumas kaip kostiumas šiuolaikiniame šokyje“, o daugumoje galerijų iki pat pirmosios spektaklio dienos veikė dešimties parodų ciklas „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“.

„Kūnai“. B. Uhlig nuotr.
„Kūnai“. B. Uhlig nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Antrojo impulso zonoje

 

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro iniciatyva atgaivinti Lietuvos choreografiją – sveikintina ir visokeriopai palaikytina. Pernai surengtas baleto artistų choreografinio projekto „Kūrybinis impulsas“ koncertas pranoko lūkesčius, bet impulsas taip ir liko impulsu – keli kūriniai buvo parodyti bendrovės „Puantas“ jubiliejuje, vienas kūrinys simbolišku pavadinimu „Belaukiant Godo“ – festivalyje „Naujasis Baltijos šokis 2013“, tačiau kūrybinės investicijos kol kas neatsipirko. Ir kažin ar greitai atsipirks, nes choreografija – menas, kuriam rastis ir nuosekliai plėtotis vieno dviejų impulsų neužteks. Ko gero, neužtektų netgi elektrošoko. Tai, kad pirminiam impulsui trūksta erdvės, kurioje jis galėtų sukelti rezonansą, parodė antrasis naujų choreografijos darbų koncertas. Parodyta dešimt šokio kompozicijų, dvi iš jų – svečių, dvi sukurtos šiuolaikinio šokio erdvėje dirbančių choreografų, likusių šešių autoriai – baleto artistai, tikslinė sumanymo, siekiančio pažadinti kūrybines trupės ambicijas, grupė.
 

Pirmoji kompozicija, kurios autorius – Andrius Žužžalkinas, tiesiogiai susijusi su

„Prologas“. M. Aleksos nuotr.
„Prologas“. M. Aleksos nuotr.
„Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
„Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
„Šukės“. M. Aleksos nuotr.
„Šukės“. M. Aleksos nuotr.
Paulius Javsas

Ką ir kaip kalba šokis

„Naujajam Baltijos šokiui ’13“ pasibaigus

Sakoma, kad šokis visų pirma yra kūno reikalas (plg. Laura Švedaitė, „Žiūrovo fantazijos Assafo šokio spektaklyje“, Menų faktūra, 2013 05 12, www.menufaktura.lt/?m=1052&s=65375#gsc.tab=0). Galbūt taip ir yra. Žinoma, čia turimas omenyje judantis, dar daugiau – šokantis kūnas. Tik vis dėlto, kaip klausė Merce Cunninghamas (ir, aišku, ne jis vienas), iš ko gi jis, šokis, padarytas, kada tas kūnas jau šoka? Šiemetinis „Naujasis Baltijos šokis“ teikė įvairias galimų atsakymų perspektyvas. Matėme fizinį, psichologinį, vizualinį, instrumentinį, muzikinį, choreografinį, transinį ir t. t. kūną. Matėme šokėjus po vieną, po du, grupėse ir masėje. Visa tai matėme, nes mums buvo norima kažką parodyti. Šia prasme festivalyje matytas (šiuolaikinio) šokio kūnas, atrodo, skleidėsi kažkur tarp pasakojimo, įvaizdžio ir judesio. Tiesa, visa tai neturi kaip nors tiesmukiškai vienas kito neigti ar tvirtinti – tai jau konkrečių sumanymų klausimas, kaip ir atitinkami laimėjimai arba nesėkmės.
 

Pavyzdžiui, Peterio Uray’aus „Romeo ir Džuljetoje“šokis – tai kone visuotinis judesys, bet jis naudojamas kaip vaizdinė pasakojimo priemonė, taigi veikia iliustratyviai. Stereotipiniai, aiškiai apibrėžtą tematinį krūvį turintys gestai (muštynės, glamonės ir pan.) čia iliustruojami judesių sekomis, o tų sekų kaita savo ruožtu iliustruoja pjesę kaip pasakojimą. Iliustratyvumui tarsi priešintasi

„Išėjau pieno“. D. Matvejevo nuotr.
„Išėjau pieno“. D. Matvejevo nuotr.
 „Meilės dainos“. D. Matvejevo nuotr.
„Meilės dainos“. D. Matvejevo nuotr.
„It stebėtum debesis“. D. Matvejevo nuotr.
„It stebėtum debesis“. D. Matvejevo nuotr.
„Pamestos akys“. D. Matvejevo nuotr.
„Pamestos akys“. D. Matvejevo nuotr.
„Plunksnos ir kulniukai“. D. Matvejevo nuotr.
„Plunksnos ir kulniukai“. D. Matvejevo nuotr.
 „VĖL“. D. Matvejevo nuotr.
„VĖL“. D. Matvejevo nuotr.
 „VĖL“. D. Matvejevo nuotr.
„VĖL“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Steiblytė

DV8 provokacijos

Pokalbis su choreografu Lloydu Newsonu

Fizinio teatro DV8 meno vadovas Lloydas Newsonas labiausiai žinomas dėl socialiai angažuotų ir neretai kontroversiškas temas nagrinėjančių spektaklių. Prieš pradėdamas šokti jis studijavo psichologiją Melburno universitete. Šoko su Australijos ir Naujosios Zelandijos trupėmis, vėliau atvyko į Didžiąją Britaniją, kur gavo stipendiją vienų metų studijoms Londono šiuolaikinio šokio mokykloje, po to prisijungė prie šokio teatro „Extemporary“. 1986 m. įsteigė fizinį teatrą DV8. Šiuo metu teatras vykdo šokėjų atranką naujam projektui, prasidėsiančiam 2014 metais. Siūlome sutrumpintą 1994 m. Jo Butterwortho interviu su Lloydu Newsonu, kuriame jis kalba apie savo kūrybos principus.
 
Gal gali papasakoti, kaip gimsta tavo choreografija, kas motyvuoja kūrybai?
Kuriu tik tada, kai turiu ką pasakyti, mano darbai paprastai yra apie tai, kas mane asmeniškai paveikia. Man įdomu provokuoti save, kvestionuoti savo ir šokėjų mintis, motyvacijas, prielaidas.
 

Nuolat metu iššūkį tam, kas tradiciškai apibrėžiama kaip šokis, t.y. tam, ką, atsižvelgiant į sudėjimą, svorį, amžių, galima šokti ir apie ką galima kalbėti. Turinys, o ne

„The Cost of Living“, režisierius Lloyd Newson
„The Cost of Living“, režisierius Lloyd Newson
Lietuvos šokio informacijos centro inf.

„Naujasis Baltijos šokis ’13“

Šokio kelionės į egzotiškus kraštus ir lietuviški sugrįžimai

Gegužės 7–12 d. jau septynioliktą kartą įvyksiantis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ pristatys per dvidešimt spektaklių iš daugiau negu 11 šalių. Greta meninės programos vyks ir edukacinės dirbtuvės šokio kritikams bei įvairios akcijos, skatinančios publikos domėjimąsi šiuolaikiniu šokiu.
 
Meninė „Naujojo Baltijos šokio“ programa šiemet itin gausi ir papuošta garsiausiomis Europos šokio trupėmis bei vardais. Bene labiausiai Europoje ir pasaulyje vertinama festivalio viešnia – Danijos šokio teatro trupė, kuriai vadovauja britų kilmės choreografas Timas Rushtonas. Choreografas kruopščiai atsirenka šokėjus į savo trupę, tad jos pagrindą sudaro ypatingos raiškos šokėjai, surinkti iš įvairių pasaulio šalių. Lietuvos žiūrovai išvys spektaklį „Meilės dainos“, čia į gyvą ir sodriais ritmais alsuojantį džiazo pasaulį nuves 12 šio teatro šokėjų bei garsiausios nūdienos Danijos džiazo dainininkės Caroline Henderson perdainuoti Louiso Armstrongo, Ellos Fitzgerald, Billie Holiday kūriniai.
 

Festivalyje šiemet bus ir energija, fizine jėga išsiskiriantys Izraelio šokio mokyklos atstovai: tai šokio trupių įvairiose pasaulio šalyse graibstyte graibstomi choreografai Hofeshas Shechteris, Itzikas Galili, Shlomis Tuizeris ir Edmondas Russo. Spektakliai, kuriuos šie Izraelio choreografai pristatys Nacionaliniame dramos teatre, sukurti Paryžiaus konservatorijos jaunimo baleto trupei – geras pavyzdys

Trupė „Zero visibility“. C. Torborgo nuotr.
Trupė „Zero visibility“. C. Torborgo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 45  >>> Archyvas