7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Senstančių „Kūnų“ grožis

Sachos Walz šokio spektaklis „Kūnai“ Vilniuje

Helmutas Šabasevičius
Nr. 27 (1041), 2013-07-05
Šokis
„Kūnai“. B. Uhlig nuotr.
„Kūnai“. B. Uhlig nuotr.

 

Apie Sashos Waltz spektaklį „Kūnai“, parodytą Vilniuje birželio 30 ir liepos 1 d., buvo kalbama gerus tris mėnesius – su įkvėpimu ir dideliais lūkesčiais, kuriuos visada siejame su pasaulinę šlovę užsitarnavusių menininkų pasirodymais. Jau daugiau nei dešimtmetį garsėjantį šiuolaikinio šokio spektaklį Vilnius pasitiko pasiruošęs: seriją tekstų apie kontroversiškus šiuolaikinio šokio spektaklius žurnale „Krantai“ paskelbė menotyrininkė Raminta Bumbulytė (dar sausio mėnesį pasirodė jos pokalbis su Lietuvos šokėju Virgiu Puodžiūnu – vienu iš garsios choreografės „kūnų“), Vilniaus dailės akademijos scenografijos studijų magistrantė Elvita Brazdylytė prieš kelias savaites apsigynė darbą „Nuogumas kaip kostiumas šiuolaikiniame šokyje“, o daugumoje galerijų iki pat pirmosios spektaklio dienos veikė dešimties parodų ciklas „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“.
 
Spektaklio išvakarėse Sashos Waltz kūrybos principus pokalbyje su pačia choreografe išsamiai pristatė šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė, paruošusi būsimus žiūrovus spektaklio suvokimui ir refleksijoms, paskatinusi sutelkti visas žinias ir nuogirdas, per ilgą laiką sukauptas choreografės ir jos kūrybos tema.
 
Kūno kaip kūno Lietuvos teatre vis dar nedaug, jis vis dar maskuojamas po įvairiausiais drabužių sluoksniais, palaikant iliuziją apie tobulas fizinės žmogaus formos proporcijas ir linijas, kuriomis dėl organizatorių aplaidumo paskutinėmis birželio dienomis negalėjo iki soties pasigėrėti „Gulbių ežero“ Trakų salos pilies fone VIP žiūrovai, chirurgišką šiuolaikinės vokiečių menininkės požiūrį į žmogaus materialiąją sandarą iškeitę į senoviniais konservantais balzamuotą pasaką apie žmogaus-paukščio kūno transformacijas.
 
Gastrolinių „Kūnų“ afišos ragino prisiminti kuklias vietines šios temos teatrines refleksijas. Liko tik pasakojimai apie nedrąsius nuogo kūno siluetus Juozo Glinskio ir Jono Vaitkaus „Kinge“ (1980), bet pastarajame dešimtmetyje režisieriai ir aktoriai įgavo daugiau drąsos. Jau Oskaro Koršunovo „Shopping and Fucking“ (1999) herojės gana ryžtingai apnuogindavo savo krūtines; Artūro Areimos „Laiminguose“ (2009) viens prie kito nedrąsiai šliejosi pagrindinių herojų nuogi šešėliai; Gyčio Padegimo „Iguanos naktyje“ (2011) scenos gilumoje po dušu prausėsi nuogas jaunuolis; Oskaro Koršunovo „Išvaryme“ (2012) Vandalas ir Benas be kompleksų ir be trumpikių lipo į menamą Temzės vandenį, o kol kas didžiausias išbandymas teko vienam iš Agniaus Jankevičiaus „Gronholmo metodo“ (2013) psichologinių eksperimentų dalyvių – pasilypėjus ant kėdės netrumpą monologą sakyti vien rankomis prisidengus tai, kas paprastai slepiama po figos lapu.
 
Toks toli gražu neišsamus lietuviškas kontekstas paliečia tik vieną ir patį elementariausią Sashos Waltz kūrinio segmentą – žmogaus kūną, tokį, koks jis yra, kūną kaip statybinę fizinio, filosofinio ir emocinio spektaklio turinio medžiagą. Jo „Kūnuose“ iš tikrųjų daug, bet be jokių provokuojančių ar šokiruojančių intencijų. Svarbiausias spektaklio bruožas – paties artisto santykis su savo fiziniu „aš“, nuo pat pirmųjų minučių organiškas, natūralus, bet nebuitiškas, išsaugantis savo autonomišką būtį meninėje erdvėje. Spektaklio vizualinė intriga – kūno ir erdvės sąveika, kurios pavidalai plėtoja vidinę spektaklio dramaturgiją, nepriklausomą nuo tariamų tekstų prasmės.
 
Viena pirmųjų scenų eksponuoja kūnus suspaustoje, ankštoje, uždaroje erdvėje – rafinuotas jų judėjimas primena Hanso Memlingo „Paskutiniojo teismo“ Pragaro prieigas, nors ši asociacija neprivalo kilti visiems spektaklio žiūrovams. Netrukus šie kūnai pasklinda didelėje erdvėje, kurdami įvairiausias plastines kombinacijas, kurių visuma vadintina triukšmo ir judesio teatru.
 
Sashos Waltz „Kūnai“, kaip ir daugelis teatro, o ypač šiuolaikinio šokio kūrinių, matytų per pastaruosius metus, domino kaip uždaras meninis vienetas, bet dar labiau – kaip sceninių idėjų istorijos objektas. Per ilgą gyvavimo laiką jo atradimai plačiai pasklido įvairiais antrinių raibulių pavidalais, todėl net ir norėdamas negalėtum „Kūnų“ įspūdžių surašyti į tabula rasa. Pusantros valandos spektaklis neturi pasakojimo linijos, jame apstu paradoksalių erdvinių ir prasminių jungčių, kurios kartais sutrikdo, kartais sudomina, o kartais nustebina. „Kūnai“ – šokėjų grupės kūrinys; be tiksliai veikiančio kolektyvinio spektaklio mechanizmo juntamas ir tam tikras jo nusidėvėjimas, inercija – nors galbūt šis įspūdis kyla pirmiausia iš žinojimo, kada pirmą kartą šis spektaklis buvo parodytas žiūrovams. Kaip ir daugelis postdraminio teatro kūrinių, „Kūnai“ neturi fiksuotos pradžios – juos žiūrovai aptinka scenoje rinkdamiesi į salę. Iš už skydo pasirodančios kūnų dalys paruošia kūno išskaidymo seansui, kuris – kaip ir žmogaus kūnas – sudarytas iš nevienodo dydžio, bet vienodai svarbių fragmentų, kurių funkcijų ir prasmių nebūtina (o tikriausiai ir neįmanoma) nustatyti iškart. Ryškiau įsimena patys efektingiausi, artimi cirko triukams – keistų dvižmogių būtybių duetas, stebinantis choreografiniu ir plastiniu išradingumu bei šokėjų judesių koordinacija, slidininko čiuožimas vertikalia siena ar netrukus – grėsmingas, bet preciziškai tikslus tos sienos griuvimas, atveriantis už jos išsirikiavusių kūnų eilę.
 
Lyginant su Lietuvos šiuolaikinio šokio scena, iškart krenta į akis tai, kad į „Kūnus“ įsikūnija žmonės, kuriems tokia kūryba tapo svarbiausia gyvenimo dalimi – fizinė parengtis, psichologinis ir emocinis nusiteikimas turi būti maksimalus, todėl reikalauja ypač didelių laiko investicijų – ko menka šokio kūrybos rinka Lietuvoje niekada negalės suteikti. Keli spektakliai per metus niekada nesudarys šokėjams sąlygų tokiai visapusei mobilizacijai, neskatins beatodairiškai saviruošai, nes dažniausiai ir atlygis už tokią kūrybą – moralinis pasitenkinimas įgyvendinus savo idėją.
 
Sashos Waltz „Kūnai“ su visa keliolikos metų šlovės našta – kūrinys su ilgainiui išryškėjusiomis raukšlėmis, komunikacijos pauzėmis, kurių metu spektaklio ryšys su žiūrovais susilpnėja ar netgi kelioms minutėms nutrūksta, suardydamas spektaklio, kaip meninio organizmo, vientisumą. Racionalią spektaklio struktūrą kartkartėmis nutraukia šūkavimai ir agresyvūs fiziniai veiksmai, bet jie vis dėlto nespekuliuoja jausmais ir sąmoningai nekuria spektaklio turinio, kuris dažnai šiuolaikinio šokio spektakliuose imituojamas – žiūrovų reakcijas sukelia ne artistų vaidinamos būsenos, o apgalvotos statiškų ir dinamiškų spektaklio komponentų proporcijos, kur, kaip atrodo, nebelieka vietos improvizacijai ir emocinei artistų savivalei. Todėl „Kūnus“ suvoki kaip natūralų ir savaip gražų meno kūrinio senėjimo procesą – kitaip nei daugelį pastaruoju metu matytų spektaklių, kurie jau gimsta išvagoti senatvės raukšlių.

 

„Kūnai“. B. Uhlig nuotr.
„Kūnai“. B. Uhlig nuotr.