Šokis
Akvilė Eglinskaitė
Brandžios naujumo paieškos
Kalbamės su „Naujojo Baltijos šokio ’14“ vadovu Audroniu Imbrasu
Kristina Steiblytė
Daugiau, naujau, geriau!
Pokalbis su Mantu Stabačinsku
Akvilė Eglinskaitė
Bandymas sušokti klasiką
„Altorių šešėly“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre
Tautinės tapatybės paieška scenose galėtų būti svarbi ir prasminga, bet ne kiekvienas kūrėjas geba aktualizuoti klasikinį literatūros kūrinį. Didaktinės XX a. pradžios lietuvių rašytojų gaidos ar etnografinio-agrarinio sociumo temos šiandieniniuose kontekstuose ataidi nuspalvintos keista romantika, nostalgija, su nemažu ironijos prieskoniu – atgal į kaimą, prie žagrės. Bandau prisiminti šio sezono premjeras, dedikuotas Vaižgantui – „Dėdes ir dėdienes“ Vilniaus mažajame, „Nebylį“ Šiaulių dramos teatre bei Kazio Binkio „Atžalyną“ Nacionaliniame dramos teatre. Puiki edukacinė priemonė (tai svarbiausias burtažodis kalbant apie nūdienos teatro ir kultūros paskirtį), iliustruojanti mokyklų privalomos literatūros sąrašus. Už šią misiją literatūros kūrinių interpretacijų kūrėjams reiktų padėkoti, juos sveikinti prie teatro kasų išsirikiavusių klasių su literatūros mokytojomis vardu.
Janis Vilks
Jaunųjų emigrantų nuovargis
Šiuolaikinio ir gatvės šokio spektaklis „Menų spaustuvėje“
Jau kuris laikas rodomas Vido Bareikio režisuotas šokio spektaklis „Kelionė namo“. Kadangi triskart parodytas spektaklis (vis dar vadinamas premjera) neišnyko, pamaniau, kad tai nėra apgaulingas projektėlis ir, smalsumo vedinas, patraukiau įsitikinti tuo savo akimis. Vis dėlto elementarus loginis išvedžiojimas, kad reginys, kurį laiką užsibuvęs „Menų spaustuvės“ repertuare, vertas spektaklio vardo, nepasitvirtino. Pirmiausia todėl, kad žadėtąjį bandymą sujungti skirtingas meno sritis – šokį, vaidybą, muziką ir literatūrą – buvo labai jau sunku įžvelgti. Stebėti teko ne tiek kartų (šia tema norėta kalbėti), kiek pačių kūrėjų nesusišnekėjimą, t.y. visišką režisūros nebuvimą, nors šios meno šakos atstovas ir minimas programėlėje.
Monika Jašinskaitė
Pirminio kūno link
Loros Juodkaitės šokio spektaklis „Menų spaustuvėje“
Janis Vilks
Ne apie moteris
Šokio spektaklis „W(o)men“ „Menų spaustuvėje“
Helmutas Šabasevičius
Vis spartesniu žingsniu
2013-ieji Lietuvos šokiui
Šios santykinai jauniausios Lietuvos teatro srities brandą liudija bene pirmasis mėginimas pažvelgti į save ne tik iš šalies, bet ir su tam tikra ironija, lengvai pašiepiant šiuolaikinio šokio kūrimo ir suvokimo stereotipus – spektaklį „Contemporary?“, parodytą prieš porą savaičių, kūrė ne jau įsitvirtinę choreografai, o patys atlikėjai – Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir Mantas Stabačinskas, padedami dramaturgės Sigitos Ivaškaitės. Tai irgi liudija tam tikrus pokyčius šokio srityje, nes iki šiol būtent scenarijus (ne pasakojimas, o naratyvas) neretai būdavo labiausiai pažeidžiama šiuolaikinio šokio spektaklių dalis.
Helmutas Šabasevičius
Kaimynų šokio tradicijos
Lenkijos nacionalinio baleto spektaklis
Lietuvos baleto istorijoje mėgstama didžiuotis, jog XVIII a. pabaigoje Varšuvos karališkasis baletas buvo suformuotas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiūnų dvaruose išmankštintų šokėjų. Bet šis istorinis ryšys vėliau visiškai nusilpo, o nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio profesionalusis teatrinis Lietuvos šokis ilgam suartėjo su rusų baleto mokykla. Tik pastarajame dešimtmetyje lenkų ir lietuvių baleto sąsajos įgauna naujų formų – pirmiausia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro dėka. Nuo 1997-ųjų, kai Vilniuje pastatė baletą „Karmen“, lietuvių šokėjus pažįstantis choreografas 2011 m. ėmėsi jiems vadovauti, tuo pačiu metu nepalikdamas ir pagrindinės Lenkijos baleto trupės vairo. Formulė „vienas vadovas – dvi trupės“ jau davė apčiuopiamų rezultatų: lenkų menininkų komanda vėlyvą pavasarį pastatė Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“, kurį kartu su Anželikos Cholinos pastatytu baletu „Barbora Radvilaitė“ lietuviai spalį parodė Varšuvos žiūrovams, o gruodžio 4 ir 5 d. Vilniuje parodyta šiuolaikinių vienaveiksmių baletų programa „Laiko aidai“ – 2012-ųjų Lenkijos nacionalinio baleto naujiena.
Monika Jašinskaitė
Estetika poilsiui
Vyčio Jankausko šiuolaikinio šokio spektaklis „Aritmijos“
Paulius Javsas
Konceptualiojo šokio (ne)apibrėžtumas
Pokalbis su Bojana Cvejić
Bojana Cvejić – iš Serbijos kilusi performanso teoretikė ir praktikė, dirbanti šiuolaikinio šokio, teatro bei muzikos srityse. Straipsnių įvairiuose atlikimo menams skirtuose žurnaluose, taip pat knygų „Anapus muzikos kūrinio: Performatyvinė praktika“ („Beyond the Musical Work: Performative Practice“, Belgradas, 2007) ir „Choreografo partitūra: Fase, Rosas danst Rosas, Elena’s Aria, Bartôk“ („A Choreographer’s Score: Fase, Rosas danst Rosas, Elena’s Aria, Bartôk“, Briuselis, 2012, su Anne de Theresa De Keersmaeker) autorė. Čia pristatome teoretikės samprotavimus apie „konceptualiojo šokio“, taip pat „tyrimo“ ir „laboratorijos“ sąvokas – atsakymus į Xaviero Le Roy’aus klausimus diskusijoje „Tyrimas ir laboratorija“, surengtoje 2005 m. „Tanzquartier Wien“ centre vykusios konferencijos „INVENTORY: Dance and Performance Congress / Live Act / Intervention / Publication“ metu.
