Scena iš spektaklio „Akvariumai“. „Foto AV“ nuotr.
Anonsinis pranešimas, kvietęs į Klaipėdoje neseniai oficialiai įsteigto šokio teatro „PADI PADI Fish“ ir menininkų grupės „Žuvies akis“ sezono naujieną, intriguoti bandė gana tradiciniu tekstu. Klaipėdoje paskutinį spalio savaitgalį pristatyta ypatinga premjera – netradicinis choreografės Aušros Krasauskaitės šokio spektaklis „Akvariumai“.
Lietuviška šiuolaikinio šokio scena pastaruoju metu taip dažnai bando suvilioti publiką „netradiciniais“ pastatymais, kad net norisi paklausti, kas gi atstovauja tai modernaus ar šiuolaikinio lietuviško šokio tradicijai ir galėtų tapti reprezentatyviu pavyzdžiu? Šalia jau įsitvirtinusių choreografų, estetiškai bei vizualiai įtaigiai nuspalvintais judesių paveikslais kuriančių stiprius vidinius išgyvenimus ir emocinius laukus, jaunoji karta tarsi įstrigusi naujumų ieškojimo bei tradicijų ir mitų griovimo etape. Neįprastos erdvės, skirtingų sričių ir žanrų sintezė, netikėtos sąsajos ar partnerystės ir visa kita, kas pasaulyje jau tapę kasdienybe, čia vis dar bando skintis kelią kaip netradicinės išraiškos eksperimentai.
Tačiau ne apie tai šįkart norisi kalbėti. Netradiciška Lietuvos pajūrio šokio kontekste tampa pati Aušra Krasauskaitė, pirmąsyk atskleidžianti idėjas ir mintis ne savo pačios kūno plastika, o kaip choreografė. Krasauskaitė – diplomuota balerina, kurianti vaidmenis Klaipėdos muzikinio teatro spektakliuose, be to, dažnai pasirodanti choreografės Agnijos Šeiko šiuolaikinio šokio pastatymuose. Krasauskaitės kūrybinis koliažas sudarytas iš snieguolių, miegančiųjų gražuolių, merginų, moterų, paikų mergaičių, džuljetų prototipų. Atrodytų, gana vienaplanis grakščios balerinos amplua. Būta ir įdomesniais niuansais nuspalvintų ieškojimų Artūro Šimonio bei Agnijos Šeiko eksperimentiniame šokio filme „Pasaka“. Tai dar vienas „netradicinis“ bandymas Lietuvoje filmo formatu ir šokio kalba, poetiškais įvaizdžiais interpretuoti žmogaus brendimo temas. Aušra tebestudijuoja choreografijos magistrantūrą Klaipėdos universitete, o spektaklis „Akvariumai“ pristatytas kaip diplominis darbas.
Choreografė ieško dialogo su publika, nori kalbėtis aktualiomis temomis. Esame įstrigę biurų pasaulyje. Biurokratų visuomenė. Biurų „žiurkės“, raštininkai, pareigūnai, valdytojai, vykdytojai, projektuotojai, makleriai, brokeriai etc. Kas rytą (dažniausiai pikti ir nelaimingi) keliaujame į savo mažus gardelius iš stiklo ir betono ar kitokias dėžutes, kurios mus padaro milžiniškos biurų sociumo mozaikos dalimi. Ir kai tokį panoptikumo vaizdą kas nors nuskenuoja ir švysteli prieš akis, šiek tiek sutrinki. Nejau iš tikro atrodome kaip šie stikliniame akvariume keistai judantys ir savotiškus robotus primenantys šokėjai?
Skirtingoms šokio mokykloms bei patirtims atstovaujantys atlikėjai taikliai papildo sumanymo daugiasluoksniškumą. Lyg anuomet populiariame realybės šou „Akvariumas“, apsiginklavę telefono aparatais, kompiuterių monitoriais ir klaviatūromis, besisvaidantys popkorniškais debatais biuro interjero labirinte klaidžioja ir pramušti realybės stiklo negali „PADI DAPI Fish“ šokėjai: Darius Berulis ir Dovilė Binkauskaitė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balerina Urtė Bareišytė, Kauno muzikiniame teatre šokanti Auksė Mikalajūnaitė ir ansamblio „Lietuva“ šokėjas Mantas Černeckas. Vykusiai parinkti kostiumai ir šukuosenos paaštrina belyčių, bespalvių, sterilių dažniausiai dangoraižių stiklo šuliniuose bei labirintuose triūsiančių „skruzdžių“ įvaizdį.
Spektaklio rutina prasideda ryškios dirbtinės biurų šviesos nutviekstoje erdvėje. Tarp penkių darbo stalų, apkrautų realistiškais aplinkos rekvizitais, „migruoja“ kasdienybės choreografiją atkuriantys numanomi personažai – „sekretorė, buhalterė, vadybininkas, direktorius ir taip toliau ir panašiai“. Iš pradžių dar bandoma išlaikyti žmogiškojo bendrumo ritualus, tokius kaip „kavos ratelis“ prieš prasidedant monotoniškam judėjimui maršrutu: darbo stalas – segtuvų lentyna – kopijavimo ar telefono aparatas etc.
Kartais biuro aplinkoje nutinka tai, ką „sušokti“ bando Manto Černecko ir Auksės Mikalajūnaitės duetas. Deja, šioje įstiklintoje kasdienybėje gimusi simpatija ir aistra, perteikta laužytais, kampuotais judesiais, atrodo taip nenatūraliai ir neįtikinamai, kaip gali atrodyti įsivaizduojami besimylintys robotai. Trumpam siužetiškai ataidi dar praėjusio šimtmečio 7-ajame dešimtmetyje Brodvėjaus teatruose rodyta Murray Shisgalo „Mašininkų“ istorija. Įkalinti nekintančioje kontoros kasdienybėje, įgarsintoje monotonišku spausdinimo mašinėlių ritmu, savo gyvenimą leidžia vyras ir moteris. Jie taip ir nepasiryžta pakeisti ar naujais išgyvenimais nuspalvinti savo darbinės aplinkos, kuri jiems patiems atrodo bevertė. Tai drama apie norą gyventi kitaip, ištrūkti iš rutinos kiauto ir sykiu apie spazmuojančią baimę ką nors keisti nusistovėjusiame gyvenime.
Aušros Krasauskaitės „Akvariumuose“ atsispindi ir individualios vidinės dramos. Įtampa išauga per Dovilės Binkauskaitės solo, atsiskyrus nuo posėdžių kambaryje užsidariusių ir spragėsiais diskutuojančių kolegų. Tarsi zoologijos sodo narve uždarytas gyvūnas, šokėja desperatiškai bando griauti kasdienybės rutiną nesąmoningu protestu. Pabaigoje juo užsikrėtę visi akvariumo dalyviai, tarsi nubudę iš letargo miego, bando rasti išėjimą ar kontaktą su žiūrovais kitapus stiklo sienos. Tik, deja, tam reikia daugiau laiko ir abipusių pastangų – sulaužyti barjerus, nutraukti tylą, pradėti matyti, bendrauti ir suprasti vieniems kitus.
Plėtojant dramaturginę idėją bendradarbiauta su teatrologe Silvija Čižaite-Rudokiene. Tačiau kiti spektaklio komponentai – šviesos, garso takelis, scenografija ir kostiumai – sumanyti ir realizuoti pačios Aušros Krasauskaitės. Šiuo darbu ji prisistato kaip stipri ir daug žadanti kūrėja. Savarankiškai, iniciatyviai, apdairiai arba intuityviai subūrusi atlikėjų komandą, choreografė įtaigiai komunikuoja su publika. Ir spektaklio aplinka, ir pasirinkta tema byloja apie norą megzti tiesioginį dialogą.
