7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Antrojo impulso zonoje

 

Helmutas Šabasevičius
Nr. 23 (1037), 2013-06-07
Šokis
„Prologas“. M. Aleksos nuotr.
„Prologas“. M. Aleksos nuotr.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro iniciatyva atgaivinti Lietuvos choreografiją – sveikintina ir visokeriopai palaikytina. Pernai surengtas baleto artistų choreografinio projekto „Kūrybinis impulsas“ koncertas pranoko lūkesčius, bet impulsas taip ir liko impulsu – keli kūriniai buvo parodyti bendrovės „Puantas“ jubiliejuje, vienas kūrinys simbolišku pavadinimu „Belaukiant Godo“ – festivalyje „Naujasis Baltijos šokis 2013“, tačiau kūrybinės investicijos kol kas neatsipirko. Ir kažin ar greitai atsipirks, nes choreografija – menas, kuriam rastis ir nuosekliai plėtotis vieno dviejų impulsų neužteks. Ko gero, neužtektų netgi elektrošoko. Tai, kad pirminiam impulsui trūksta erdvės, kurioje jis galėtų sukelti rezonansą, parodė antrasis naujų choreografijos darbų koncertas. Parodyta dešimt šokio kompozicijų, dvi iš jų – svečių, dvi sukurtos šiuolaikinio šokio erdvėje dirbančių choreografų, likusių šešių autoriai – baleto artistai, tikslinė sumanymo, siekiančio pažadinti kūrybines trupės ambicijas, grupė.
 

Pirmoji kompozicija, kurios autorius – Andrius Žužžalkinas, tiesiogiai susijusi su „Kūrybinio impulso II“ įvaizdžiu: šviesos rate susipynę kūnai išsisklaido erdvėje ir trumpai stabteli iš viršaus srūvančių spindulių pluošte. Tačiau viltingą pradžią sekė gana eklektiška ir nevienodos meninės kokybės programa, o kai kurių epizodų choreografija pranyko vaizdo efektų šuoruose.
 
Nors Davido Isaaco Evanso „Šukes“ pagal Philipo Glasso muziką taip pat papildė projekcijoje sklandančios šaltos nuolaužos, pasirodė, kad kūrėjas jaučia muziką ir geba gana organiškai ją įkūnyti – šokėjos Grytė Dirmaitė ir Haruka Ohno gerai perteikė nepretenzingą, techniškai raiškią choreografo minties eigą. Tai buvo vienas iš nedaugelio epizodų, kuriuos žiūrėti neprailgo, norėjosi labiau įsigilinti į choreografinės mąstysenos principus ir aiškintis jos prasmes.
 
Gretos Gylytės „Nežinomybė“ pagal Lino Strockio muziką pirmiausiai sudomino išradingais vizualiais efektais, bet nepiktnaudžiavo laiku, išnaudojo technines šokėjų Grytės Dirmaitės, Ernesto Barčaičio ir Gedimino Bubelio galimybes.
Pernykščio „Impulso“ favoritas Martynas Rimeikis šįkart sukūrė „Kelionę“ pagal Maxo Richterio muziką – nuosaikų, santūrų, stilingą darbą, kurio neskubrias, išorinio dekoratyvumo vengiančias plastines formas prasmėmis pripildė šokėjai Rūta Juodzevičiūtė, Živilė Baikštytė, Davidas Ollero ir Andrius Žužžalkinas.
 
Živilė Baikštytė pasijuto tigre ir pagal Chancha Via Circuito muziką sukūrė ekspresyvią kompoziciją „Feliformia“, kurią įsijautę pašoko Kristina Gudžiūnaitė ir Ignas Armalis. Žmogaus-tigro įvaizdis, artimu planu akcentuotas ir vaizdo projekcijose, kostiumai, grimas, choreografinės grumtynės ir gaudynės iš šuolių bei akrobatinių kombinacijų tuo pat metu vertė galvoti ir apie miuziklą „Liūtas karalius“, ir apie Kačių duetą iš „Miegančiosios gražuolės“.
 
Šokėja Vaida Šniurevičiūtė savo choreografiniam debiutui pasirinko mįslingą pavadinimą: „Nejuokaukit, nėra žodžio Mes“. Pagal Jono Hopkinso muziką miglotą temą plėtojo ilgomis suknelėmis apsivilkusios Julija Turkina, Olga Lopatčenkova ir Agnė Steponkevičiūtė. Epizodui pristigo stilistinio nuoseklumo, judesių organiškumo, aiškesnės vidinės dramaturgijos.
 
Pernykščiame „Impulse“ nostalgišką „Elegiją“ sukūręs Igoris Zaripovas šį kartą turėjo kur kas daugiau minčių, bet, atrodo, jų nesuvaldė. Jo ir Olgos Konošenko pastatyta miniatiūra „Tiktai tau“ pagal Jevgenijaus Tichonovo sumontuotą įvairią muziką labiau priminė televizijos šou, pasirodė eklektiška, be aiškesnio konceptualaus karkaso, perkrauta įvaizdžiais (teigiama herojė balerina, iš laikrodžio švytuoklės nusileidžianti fatališka gražuolė palaidais plaukais, galiausiai iš palubių pasipilantis juodų skutų šuoras).
 
Šiuolaikinio šokio choreografės Erikos Vizbaraitės „Vandenyje“ pagal Ritos Mačiliūnaitės muziką sulėtintai judėjo Rūta Juodzevičiūtė ir Eligijus Butkus. Permatoma uždanga su joje atsispindinčiais raibuliais sukūrė akvariumo sienos iliuziją, bet choreografijos lėtumas stokojo aiškesnės erdvinės organizacijos, ryškesnių plastinių motyvų.
 
Baleto mokiusis Loreta Juodkaitė, išgarsėjusi savo koncentruotos jausminės kalbos kūriniais, „Ėjime“ pagal Tautvilo Gurevičiaus sumontuotą muziką kartu su Kristina Galalyte, Agne Steponkevičiūte, Karolina Rasa Šibikaite, Oriolu Figuerola ir Žilvinu Beniuševičiumi leidosi į lėtą saviieškos kelionę – tai tema, būdinga daugeliui šiuolaikinio šokio ir teatro kūrinių. Artistai, panirdami į transcendentinį garsų koliažą, galbūt ir pajunta šios neskubios, lyg iš improvizuojamų judesių kuriamos kelionės skonį, tačiau kibiras, iš jo šliukštelimas vanduo, išsirengimas iš juodų kombinezonų kol kas nesulimpa į vidinės būtinybės paskatintų režisūrinių ir choreografinių sprendimų seką.
 
Projekto svečiai šį kartą – tituluoti baltarusių menininkai Julija Diatko ir Konstantinas Kuznecovas, kurie savo tėvynainiams Aleksandrai Ivanovai ir Genadijui Žukovskiui, šokantiems Lietuvos operos ir baleto teatro baleto trupėje, pagal Dulce Pontes muziką pastatė „Fado“. Tai jausmų choreografijos kūrinys, žinoma, pasakojantis apie meilę – iš ekspresyvių apsikabinimų, aistringų pakėlimų, nutolimų ir finalinio prisišliejimo vienas prie kito. Epizodo emocinę gelmę perteikė aistringas balsas ir šokėjų įsijautimas, o ne gana iliustratyvi, nors ir ekspresyviai parodyta choreografija.
 
Minorinių nuotaikų fone „Kūrybiniame impulse II“ išsiskyrė Olego Gabyševo iš Sankt Peterburgo scenos vaizdelis „Macho“ pagal Ray Barreto muziką – choreografas ir šokėjas išlavintu kūnu ir efektingais judesiais, lyg televizijos talentų šou nugalėtojas, pasidalino patirtimi, kuo pasibaigia sumanymas čiulbant paukščiams atsisėdus ant kėdės paskaityti knygą.
 
Kaip ir pernai, gerą įspūdį paliko koncerto organizavimas (renginį režisavo Jelena Lebedeva ir Andrius Žužžalkinas), reklaminė kampanija, įspūdingi plakatai. Programėlėje – ilgas sąrašas žmonių, prisidėjusių prie „Impulso įgyvendinimo“. Jų indėlis į projektą – labai didelis, galima sakyti, daugeliu atvejų netgi nusveriantis choreografines idėjas, todėl tenka atsiimti spaudos konferencijoje užduotą klausimą apie „Kūrybinio impulso“ sklaidą – ko gero, jokioje kitoje Lietuvos teatrinėje erdvėje visavertis projektų parodymas būtų neįmanomas. Tik vienas kitas kūrinys be papildomų vaizdo ar sceninių efektų galėtų tinkamai funkcionuoti, išsaugotų savo choreografines prasmes.
 
Pasibaigus koncertui paskelbti „Kūrybinio impulso II“ laureatai – jais šiais metais tapo „Kelionės“ autorius Martynas Rimeikis, taip pat baleto artistai Grytė Dirmaitė ir Eligijus Butkus.

 

„Prologas“. M. Aleksos nuotr.
„Prologas“. M. Aleksos nuotr.
„Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
„Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
„Šukės“. M. Aleksos nuotr.
„Šukės“. M. Aleksos nuotr.