7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šokis

Monika Jašinskaitė

Pažink kitą

Keturi „Shock Academia“ vakarai

Balandžio mėnuo. Tarptautinis festivalis. Studentai. Šiuolaikinis šokis. Visi žodžiai reiškia dinamiką, kitimą, naujumą. Leidžia numanyti augimą ir šventę.
 
Trečioji „Shock Academia“ – Tarptautinis studentų šiuolaikinio šokio festivalis – vyko Vilniuje balandžio 2–6 dienomis. Jei per tris pirmuosius vakarus neužklydote į Menų spaustuvę ar šeštadienį į „Teatro cechą“ Sluškų rūmuose, greičiausiai šios šventės net nepastebėjote. Vis dėlto šis festivalis – puiki proga pažvelgti į tai, ką jau turime ir ką galėtume turėti.
 

Kaip ir 2011 metais vykusi antroji „Shock Academia“, šiųmetė prasidėjo Airos Naginevičiūtės choreografija „Druska“. Tai buvo vienas iš trijų kertinių festivalio darbų. Grynojo šokio spektaklyje pasirodė tos pačios, tik jau

„Iš visos širdies tave myliu, Magdalena“ (Lenkijos nacionalinės Ludwiko Solskio dramos mokyklos šokio kurso studentų baigiamasis darbas). B. Barczyko nuotr.
„Iš visos širdies tave myliu, Magdalena“ (Lenkijos nacionalinės Ludwiko Solskio dramos mokyklos šokio kurso studentų baigiamasis darbas). B. Barczyko nuotr.
„Aš papasakosiu apie...“ (Latvijos kultūros akademijos studentai). Goodlife photography nuotr.
„Aš papasakosiu apie...“ (Latvijos kultūros akademijos studentai). Goodlife photography nuotr.
„Druska“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio kursas). Goodlife photography nuotr.
„Druska“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio kursas). Goodlife photography nuotr.
„Pamečiau tave“ (Aušra Krasauskaitė ir Darius Berulis). Goodlife photography nuotr.
„Pamečiau tave“ (Aušra Krasauskaitė ir Darius Berulis). Goodlife photography nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Plastinis konspektas pagal „Romeo ir Džuljetą“

Judesio spektaklis Rusų dramos teatre

Vis dažniau Rusų dramos teatro spektakliuose tenka susidurti ne tik su režisūrinėmis, bet ir su choreografinėmis ambicijomis. Galima manyti, kad toks įdomus teatro kalbos posūkis susijęs su šiame teatre dažnai dirbančia režisiere, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagoge, prieš keletą metų garsėjusios Telšių teatro studijos „Aglija“ vadove Laima Adomaitiene. Naujausias tokio pobūdžio darbas sukurtas svečio iš Vengrijos – Budapešte dirbantis pedagogas, režisierius ir choreografas Peteris Uray pastatė judesio spektaklį „Romeo ir Džuljeta“, kurio afišoje, ko gero, net ir nebereikėtų Williamo Shakespeare’o pavardės, o šalia aktorių pakaktų personažų vardų be paaiškinimų ir socialinių nuorodų.
 

Reklaminė spektaklio kampanija buvo korektiška ir tiksli – žadėta daugiau mažiau tiek, kiek

„Romeo ir Džuljeta“. D. Matvejevo nuotr.
„Romeo ir Džuljeta“. D. Matvejevo nuotr.
„Romeo ir Džuljeta“. D. Matvejevo nuotr.
„Romeo ir Džuljeta“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Ivaškaitė

Maži nepradingstantys atsiminimai

Suomių šokio spektaklis „Pradingimas“ „Menų spaustuvėje“

Yra gyvenime dalykų, kurie mus gali paversti geresniais žmonėmis. Tai nereiškia, kad staiga tampame didžiais humanistais ir keliaujame į Afriką gelbėti badaujančių vaikų ar nykstančių gyvūnų. Dažniausiai tai yra labai maži dalykai, trumpam suteikiantys nuostabią palaimos minutę. Na, kai kuriems tai gali būti galvos masažas, kitiems – gabaliukas burnoje tirpstančio šokolado. Tomis akimirkomis atrodo, kad jei tik jos galėtų tęstis ilgiau arba mes galėtume jomis mėgautis kasdien, iš tiesų įgautume daugiau pozityvumo – taptume šiek tiek geresni.
 

Po suomių trupės „Kind people“ šokio spektaklio „Pradingimas“ („Disappearance“), rodyto „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje kovo 23 d., atsitiko kažkas

„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
Kristina Steiblytė

Choreografiniais punktyrais

Šokėją ir choreografą Petrą Lisauską kalbina Kristina Steiblytė

Vienas žinomiausių šiuolaikinių danų choreografų Palle Grangøj naujausią savo darbą „Men & Mahler“ kūrė su tarptautine šokėjų komanda, vienas jos narių – Petras Lisauskas. Pasikalbėti apie patirtį kuriant šį spektaklį bei kitus buvusius ir būsimus kūrybinius projektus su Petru susitinkame Danijoje, „Granhøj Dans“ patalpose Orhuse, kur šis spektaklis ir prasidėjo.
 
Prieš „Men & Mahler“ premjerą esi pasakojęs apie Palle’s Grangøj obstrukcijos techniką. Ką apie darbą su šiuo choreografu galėtum papasakoti dabar, kai spektaklis jau pastatytas ir ne kartą parodytas?
Man šis bendradarbiavimas – mažos svajonės išsipildymas. Į eksperimentinį aktorių-šokėjų kursą įstojau nežinodamas, kas yra šiuolaikinis šokis, nematęs nė vieno spektaklio. Būdamas, regis, antro kurso studentas, pamačiau „Naujajame Baltijos šokyje“ dalyvavusių „Granhøj Dans“ kompanijos spektaklį „8IQ – no woman no cry“. Jis mane sužavėjo universalumu: čia buvo ir kalbama, ir dainuojama, ir šokama. Tada gimė noras kada nors bendradarbiauti.

O obstrukcijos technika, kuria naudojantis kurtas šis spektaklis, yra fizinių arba emocinių sąlygų, iš kurių turi išsisukti, sukūrimas. Jei šokant atsiranda kliūtis, judesį turi perimti kita kūno dalis. Per repeticijas buvo gražių momentų, kai pajauti šokamos kombinacijos muzikalumą bei ritmą ir matai, kaip visiškai suvaržytas šokėjas toliau šoka vien

„TUAŠ“. Nuotr. iš „Žuvies akies“ archyvo
„TUAŠ“. Nuotr. iš „Žuvies akies“ archyvo
„VVV+v“. Nuotr. iš „Žuvies akies“ archyvo
„VVV+v“. Nuotr. iš „Žuvies akies“ archyvo
Sigita Ivaškaitė

Be emocijų

Sąžiningai apie Gyčio Ivanausko „BollyWood“

Kaip neverta pradėti dar vieno teksto apie šiuolaikinį Lietuvos šokį? Tiksliau, apie šokio teatrą, kurio pastarojo meto kūryba jau net nustoja pretenduoti į meninį vertinimą, kurio iki šiol dar siekta. Tiesiog pasakyti, kad vasario 14 d. Vilniaus (vis dar) „Ūkio banko“ teatro arenoje įvyko naujausia Gyčio Ivanausko teatro premjera „BollyWood“, sukvietusi didžiulį būrį įsimylėjėlių, būtų banalu ir neskoninga. Be to, apie tai jau pranešė informacinė bulvarinė spauda. Kalbėti apie tai, kad vėl teko nusivilti... Viena vertus, neįdomu, kita vertus, kaip daug kas atkirstų, – nestebina.
 

Teigti, jog tą vakarą niekas nenudžiugino, būtų neteisinga: sutiktas pažįstamas choreografas tikrai pralinksmino klausimu, kiek sumokėta už būsimą recenziją. Išgirdęs neigiamą atsakymą pašnekovas iš karto suprato, jog ir tekstas nebus pozityvus. Galbūt paradoksalu, tačiau mintys, atėjusios į galvą spektaklio metu ir po jo, buvo

Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Skaidrė Baranskaja

Menas be geografinių ar vidinių ribų

Pokalbis su choreografu Richardu d’Altonu

Baleto menas bene glaudžiausiai susijęs su muzikos menu. Šiuos du meno pasaulius sėkmingai „dalijasi“ ir menininkai, turiningai papildantys vieni kitų meninės kūrybos pasiekimus: pagal kompozitorių opusus statomi baleto spektakliai, inicijuojami specialūs muzikiniai užsakymai, šokėjas muziką perteikia judesiais, muzika lydi šokį ne tik scenoje, bet ir repeticijose. Baleto menas, kaip ir muzika, yra kupinas įvairių stilių bei metodikų įvairovės. Tad muzikams smalsu, kas aktualaus vyksta baleto pasaulyje ir kaip šokėjai tobulina savo meistriškumą.
 

Pažvelgus į Lietuvos nacionalinio baleto trupės darbą, akivaizdžiai pastebimas nusiteikimas naujiems proveržiams. Ilgą laiką iki tobulumo šlifuodama akademiškų, tradicinių klasikinių baletų pas bei dirbdama daugiausiai su vietiniais arba kviestiniais žymiais Rusijos pedagogais, trupė galiausiai

Richardo d’Altono užsiėmimo akimirka. M. Aleksos nuotr.
Richardo d’Altono užsiėmimo akimirka. M. Aleksos nuotr.
Monika Jašinskaitė

Londonas – puiki vieta „kempinėms“

Pokalbis su Ieva Kuniskis

Dar negirdėta lietuvių choreografė Londone pristato naują šokio spektaklį – prieš kelias savaites mirgėjo Lietuvos žiniasklaida. Taip buvo pranešta apie Vilniuje gimusios ir augusios, dabar Jungtinės Karalystės sostinėje gyvenančios Ievos Kuniskis (g. 1982) premjerą „Išėjau pieno“ („Gone to Get Milk“). Kadaise taupiusi pinigus, kad tik galėtų pamatyti festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklius, šiandien ji jau baigusi Midlesekso universiteto šokio studijų programą ir žengia į profesionalią šokio sceną šiuolaikinio šokio centre „The Place“.

 
Judesio menas Tau pažįstamas nuo vaikystės. Tavo tėtis vadovavo pantomimos būreliui, pati lankei Jekaterinos Deineko šokio pamokas. Vis dėlto atvykusi į Londoną iš pradžių studijavai grafinį dizainą ir fotografiją. Kodėl galiausiai pasirinkai šokį?

Kitas specialybes studijavau ieškodama savo vietos. Nors man visada labai patiko šokis, nemaniau, kad galėčiau jį studijuoti. Atrodė, kad jei nešokau baleto nuo 3 metų, tai jau niekada šokėja nebūsiu. Esu labai

„Išėjau pieno“ („Gone to Get Milk“) www.juditakunis.com
„Išėjau pieno“ („Gone to Get Milk“) www.juditakunis.com
Helmutas Šabasevičius

Naujausia šokio spektaklio redakcija

Anželikos Cholinos „Karmen“ puolė į Maskvos glėbį

ACH teatro afišose vis dažniau mirga Maskvos pavadinimas. Spalio 24 d. „Ūkio banko“ teatro arenoje buvo parodytas šokio spektaklis „Karmen“, kurio premjera Rusijos sostinėje numatyta Aleksandro Puškino dramos teatre lapkričio mėnesį.

Lietuvoje „Karmen“ gyvavo nuo 1998-ųjų, kai Anželika Cholina pastatė jį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tuomet tai buvo iššūkis šio teatro artistams, kuriems teko žodžius iškeisti į judesio kalbą. „Karmen“, iš esmės atnaujinta 2004 metais, – brandžiausias, muzikiniu, dramaturginiu, režisūriniu, choreografiniu ir vaizdiniu požiūriu labiausiai vientisas spektaklis ne tik choreografės ligšiolinėje kūryboje, bet ir pastarųjų dešimtmečių Lietuvos šokio kultūroje.
Nors Maskvai Anželika Cholina tikina sukūrusi kitokią „Karmen“, ankstesni spektakliai nesiduoda užmirštami. Spektaklio struktūroje naujovių yra, bet jos neatrodo esminės – veikiau redakcinio pobūdžio. O panašumų apstu – ta pati muzikinė dramaturgija, režisūriniai akcentai, talentingas, įtaigus

„Karmen“ Nuotrauka iš ACH teatro archyvo
„Karmen“ Nuotrauka iš ACH teatro archyvo
  < PUSLAPIS IŠ 45  >> Archyvas