7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tai modernu?

 Spektaklis „Contemporary?“ programoje „Atvira erdvė“ 

Helmutas Šabasevičius
Nr. 44 (1058), 2013-11-29
Šokis
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.

Nors šiuolaikinis Lietuvos šokis dar neapsisprendęs, kur ieškoti savo šaknų, naujasis spektaklis „Contemporary?“, įtrauktas į „Menų spaustuvės“ programą „Atvira erdvė ’13“, byloja, kad erdvės ir laiko distancija, iš kurios pradedama žvelgti į savo istoriją ir nūdieną su tam tikra saviironijos doze, jau susiformavo. Aktorių ir šokėjų Agnės Ramanauskaitės, Manto Stabačinsko ir Pauliaus Tamolės spektaklis „Contemporary?“ (premjera – lapkričio 22 d.) žadėjo atskleisti šiuolaikinio šokio kūrimo užkulisius. Pirmasis žingsnis šokio savistabos link žengtas, o naujasis kūrinys skatina galvoti ne tiek apie jį patį, kiek apie jo objektą. Šis impulsas, matyt, yra didžiausias artistų ir jiems talkinusios dramaturgės Sigitos Ivaškaitės nuopelnas, leidžiantis ir šią jauniausią Lietuvos teatro formą įtraukti į šiuo metu vis daugiau dėmesio sulaukiantį metateatro diskursą.

Spektaklio anonsas paskatino atmintyje ieškoti dešimties metų senumo įspūdžių ir netrukus išryškėjo choreografų Tomo Rodeno ir Pete’o Shentono trupės „New Art Club“ iš Didžiosios Britanijos spektaklis „This is Modern“, parodytas tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje 2003-iaisiais. Jo tema – modernusis šokis – buvo perteikta taikliai, šmaikščiai ir su pavydėtina teatrinio ritmo pajauta. To kaip tik trūksta ir daugumai lietuviško šiuolaikinio spektaklių, ir naujajam kūriniui, mėginančiam šį fenomeną reflektuoti. Nuoseklumas nėra privaloma postmodernistinės ir postdraminės epochos kūrinių savybė, tačiau žanras, kurį pasirinko spektaklio kūrėjai, vis dėlto reikalauja labai atidžios kūrybinės medžiagos analizės ir autoredakcijos – nesinori tikėti, jog temos, motyvai ir citatos, susiję su mūsų šokio kasdienybe – kad ir kokia ji būtų, – kūrėjams tėra į plastikinį maišą kaip pakliuvo sugrūsti drabužiai, po kuriuos kuičiamasi tiesiog iš reikalo.
Jau pati spektaklio pradžia su užkulisių projekcijoje lūkuriuojančiais šokėjais stokoja prasminės artikuliacijos – esi pasiruošęs tam, kad ketvirtosios sienos spektaklyje tikrai nebus, bet po šios introdukcijos sekantis epizodas suglumina ištęstumu pagal geriausias mūsų šiuolaikinio šokio tradicijas. Supranti, kad embriono pozomis tamsioje scenoje gulinčių šokėjų traukuliai įprasmina amžiną meno gimdymo ir menininko gimimo kančią, bet atrodo, kad išlavinti artistų kūnai tuo mėgaujasi be jokios saviironiškos distancijos, ir norisi, kad sodrus Pauliaus Tamolės balsas šitą seansą ryžtingai nutrauktų kur kas anksčiau. Ir kitose spektaklio vietose kol kas nesurastas tinkamas plastinis santykis tarp šokio ir sąmoningos jo refleksijos – nors galbūt šiuolaikinio šokio profesionalai jį gali geriau apčiuopti: kada šokama iš tikrųjų ir kada tas šokis tampa refleksijos tema.
Artistinė spektaklio medžiaga – tikrai aukštos kokybės. Visi aktoriai žinomi įdomiais darbais šokio ir teatro scenose, bet kaip idėjos autoriai ir choreografai jie pasirodė dar nepakankamai subrendę, o aštria kritikės plunksna ir tvirta nuomone garsėjanti spektaklio dramaturgė kol kas nesurado būdų suverti repeticijų ir improvizacijų metu atsiradusių scenų ant netrūkinėjančio vidinės dramaturgijos siūlo.
Improvizacijose – nemažai citatų, kurios iš labai arti pažįstantiems Lietuvos šokio pasaulį tikriausiai skaitomos kur kas lengviau, nei tiems, kurie nebepajėgia suspėti su vis intensyvėjančiais šios kultūros tempais. Tačiau ir nebesuspėjantiems aišku, kad atskiruose epizoduose švelniai apžaidžiami šio cecho grandų – Airos Naginevičiūtės, Loretos Juodkaitės, Birutės Banevičiūtės – kūrybiniai metodai ir plastinė kalba. Prieš savaitę Aidas Giniotis ir „Atviras ratas“ iš Carlo Gozzi „Trijų apelsinų“ lupo lietuviško dramos teatro režisūros realijas, o „Contemporary?“ naudojo ir šokio repeticijų salėse tikriausiai skambančias frazes apie „ilgas galūnes“, išsakė nuoskaudas dėl amžino „vyrų trūkumo“, nepasitenkinimą savo kūnu, susikaupusius skaudulius dėl dėmesio ir įvertinimo stokos, dėl parduotų dešimties bilietų ir daugiausia keturių spektaklių, kuriuos turi galimybę sušokti ilgai vaidmens laukiantis atlikėjas.
Kostiumų rinkimosi scenoje šmaikštus pasirodė kolegų iškart užgniaužtas Stabačinsko noras pasirinkti Adomo kostiumą (kiek dešimtmečių prireiks, kol šis vidinis ir išorinis tabu bus nugalėtas?), o Ramanauskaitės pageidavimas ilgos gražios suknelės su nuoga nugara neįtikino – juk spektaklis apie „contemporary“, o ne kokias nors komercinės choreografijos rafinerijas. O gal tai irgi iki šiol slopinamos šiuolaikinio šokio menininkių svajonės?
Spektaklyje nuskamba skaudūs, jaudinantys, esminiai profesijos klausimai. Ar iš tikrųjų šiuolaikinio šokio atlikėjas – jau profesija? Kokios sąlygos jam sudaromos palaikyti savo artistinę formą ir tobulėti? Tikriausiai todėl spektaklio pabaigoje naudojamas Airos Naginevičiūtės spektaklio „EGO ir ID“ vaizdo įrašas. „Tikras“ spektaklis tampa fonu „netikram“ savianalizės seanso rezultatui, apie kurio pradžią pranešė antrą kartą spektaklyje nuskambėjęs priminimas „išsijungti mobiliuosius telefonus“ ir gęstančios šviesos.
„Contemporary?“ – atviras spektaklis, o atvirumas visada jaudina, tik norėtųsi, kad teatre jis nepavirstų atvirumo štampais. Rodosi, „Bebaimio“ parafrazė – pokalbis su publika, kurį moderuoja Tamolė po Stabačinsko epizodo – premjeroje išprovokavo nuoširdžią, spontanišką jo analizę (nebent tai buvo ketvirtoji, programoje nenurodyta spektaklio herojė, o jos tekstas – scenarijaus dalis). Viena žiūrovė teigė įžvelgusi epizode šokėjo blaškymąsi, sunkią jo naštą ir „jos smeigimą...“ Tik kur? Nėra taip paprasta pasakyti – galvojant ir apie vieną epizodą, ir apie visą valandos trukmės spektaklį.

 

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.