Kaip išvengti Afrikos bendro vardiklio kalbant apie skirtingų choreografų iš Malio, Maroko, Senegalo, Dramblio Kaulo Kranto, Pietų Afrikos Respublikos darbus? Galbūt to visai ir nereikėtų daryti. Juolab kad 23-ius metus rengiamo festivalio „Aura“ anonsuose cituota Pietų Afrikos choreografė Boyzie Cekwana teigia, kad „nerasime žmogaus, netgi kilusio iš Afrikos, kuris kitam asmeniui galėtų apibrėžti, kas iš tiesų yra Afrika“.
Tačiau išvardintų kraštų kūrėjams svečiuojantis Kaune ir susitikus pokalbio su festivalio žiūrovais, nepavyko išvengti klausimų apie Afrikos šokio ypatumus. Nenuostabu, kad šokėjai nebandė slėpti susierzinimo, išgirdę stereotipiniais įvaizdžiais grindžiamus palyginimus, esą visi šiame žemyne šoka nuo gimimo. Kontrargumentas buvo Germaine Acogny replika, kad visi europiečiai taip pat nepradeda groti pianinu nuo vaikystės.
Drąsus buvo organizatorių užmojis suteikti festivaliui šiuolaikinio Afrikos šokio kryptį. Tačiau kaip pristatytume Rumunijos, Belgijos, Vokietijos, Suomijos, Lietuvos bendrą spektaklių programą JAV ar Kinijos publikai? Šiuolaikinis Europos šokis? Galėtume daug ginčytis, kad šios šalys neatspindi tikrosios „senojo kontinento“ gausos ir įvairovės.
Atidarymui organizatoriai taikliai ir simboliškai parinko Tchekpo šokio trupės pasirodymą „Trys lygiai“. Iš Benino kilęs choreografas Tchekpo Dan Agbetou šiuo metu reziduoja Bylefelde (Vokietija). Idėją plėsti festivalio koordinates pristatant naujas kultūras ir paskatino sena pažintis su šiuo choreografu, Vokietijoje jau kuris laikas organizuojančiu šiuolaikinio afrikietiško šokio pristatymus.
Tchekpo, bendradarbiaudamas su penkiais šokėjais, kvestionuoja europietišką stereotipais apaugusį Afrikos kultūros ir jos gyventojų suvokimą sąmonėje. Scenoje – puikiai sudėti vyriški kūnai, daug plastikos bei asociacijų su kai kuriais iš Afrikos genčių perimtais ir visame pasaulyje išpopuliarėjusiais šokio stiliais: nuo kubietiškos salsos iki jazz ir show dance, gatvės šokių ar net kapueiros užuominų. Tačiau valandos trukmės pasirodymo prasmė sunkiai leidžiasi perprantama. Atmetus europietiškoje sąmonėje įsišaknijusius stereotipus, Afrikos kontekstas, skirtingi etninių regionų raiškos būdai, kodai ir siužetai praplaukia prieš akis tarsi pirmieji įrašai baltame popieriaus lape. Ne veltui spektaklio scenografiją sudarė krūvelės suglamžytų lapų, kurie vėliau buvo išbarstyti po sceną.
Keistos kovos ir imtynių momentus primenančios kompozicijos ant/po/su stalu suteikė naujų reikšmių įprastam baldui. Galbūt čia ir kyla idėjinis konfliktas, pasirinktas kaip choreografijos komponavimo ašis – nuolatinis kūniškumo, juslinių potyrių bei dvasinių išgyvenimų balansavimas kiekviename žmoguje. Toks choreografo įžvelgtas trilypumas („Trys lygiai“ – kūnas, siela, jausmai) būdingas ne vienam šių postmoderniųjų laikų asmeniui.
Antrame Tchekpo Dan Agbetou darbe „Glamonėti vėją“ („Caresse du vent“) išryškėja šio choreografo ir atlikėjo gebėjimas kurti ypatingą, estetiškai vizualų emocinį lauką. Viena iš ne(w)kritikos atstovų taikliai sakė – Tchekpo kuria ir buria vaizdais bei plastika. Tokią Afriką, egzotika bei magija dvelkiantį kontinentą, mes ir įsivaizduojame. Įdomus dalykas, savotiškai jungęs ir intrigavęs visoje afrikietiškoje festivalio dalyje – tai pasirodymų scenovaizdžiui naudojami paprasti baldai, atliekantys visiškai nebuitines funkcijas. Turbūt nebuvo nė vieno pasirodymo, kuriame nebūtų panaudotas stalas ar kėdė. Paradoksalu, juk kėdė – grynai Vakarų kultūrą, kūno anatomiją ir mentalitetą simbolizuojantis baldas. Ir Azijos, ir Afrikos šalyse priimtinesnis „atpalaiduoto stuburo“ sėdėjimo būdas bei žemesnės kūno pozicijos. Kai choreografas, padedamas šviesų ir garso dizainerio Chriso Umney, privertė kėdes skraidyti, pabandė jas „prisijaukinti“ ir kitokiais ritualiniais judesiais bei garsais su jomis „komunikavo“ konkurencijos, gailesčio, baimės, džiaugsmo, liūdesio ir kitų asmeninių išgyvenimų temomis, buvo kuriami ne tik estetiškai ekspresyvūs paveikslai, bet ir paradoksalios asociacijos.
Festivalyje buvo ir daugiau šiuolaikinį Afrikos šokį pristatančių choreografų vyrų. Keisčiausia galbūt tai, kad nepasitaikė mišrių kūrybinių partnerysčių. Maroko atstovo Taoufiqo Izeddiou performansas „Aaleef“ pasižymėjo ir unikalia šokio išraiška, ir stipriu idėjiniu pranešimu. Šviesos siena padalintos scenos tamsiojoje pusėje Taoufiqas grumiasi, kovoja (garsais ir gestais) keldamas neseniai įvykusio Arabų pavasario asociacijas. Atlikėjas, pasikvietęs į sceną partnerį, gyvai grojantį tradiciniu instrumentu, grumiasi tarp tradicijos ir globalaus pasaulio keliamų laisvės pagundų. Tik antroje pasirodymo dalyje šokėjas, persirengęs moterišku kostiumu, žengia į apšviestą scenos dalį. Maroke kuriantis choreografas pateikia publikai daug simbolikos, kultūrinio identiteto paieškų ir specifinę kūno plastiką.
Pirmoji moteris – festivalio žvaigždė Germaine Acogny, turinti jorubų tautos šaknis, dvigubą (Senegalo ir Prancūzijos) pilietybę, vokietį vyrą ir begalinę aistrą šokiui. Ji nemėgsta globalizacijos, bet dainuoja apie ją ir priverčia atsistoti pusę Kauno dramos teatro salės „krutinti klubų“. Beje, jai 69-eri. Ji tiesiog yra. Epitetų galima prikurti begalę: modernaus Afrikos šokio motina, Afrikos kultūros ambasadorė, šokio mokyklos „Ecole de Sables“ įkūrėja ir visų Lietuvoje šiemet prisistačiusių Afrikos šokio trupių mokytoja, patarėja, globėja, įkvėpėja. Būtent apie save ir savo požiūrį į pasaulį Germaine Acogny pasakoja spektakliu „Atsigręžiant į viltį“ („Sangook Yaakaar“). Kaip rašoma programėlėje, Germaine šoka „už savo sužeistą Afriką ir gina ją džiaugsmu“. Ji kalba universalia ir visiems suprantama judesio kalba. Kalba apie tai, kad norint ką nors pakeisti pirmiausia reikia pradėti nuo savęs.
Charizmatiškas duetas Kettly Noёl ir Nelisiwe Xaba – labiausiai provokuojantis ir laužantis stereotipines nuostatas. Iš kelių susitikimų ir internetinio susirašinėjimo gimusi moterų draugystė ir sceninis kūrinys „Susirašinėjimas“ („Corespondances“) fragmentiškai, paradoksaliai, bet tiksliai atspindi šiandieninės moters padėtį, skirtingai įsivaizduojamus visuomeninius vaidmenis, santykius ir galimas situacijas.
Noёl ir Xaba profesionalioms šokio mokykloms (šiuo atveju PAR ir Malio) bei konceptualiam šiandieninės Afrikos šokiui atstovauja puikiai. O kur dar gebėjimas universaliomis priemonėmis sukurti žavingą groteską. Juoda kokteiline suknute ir tradicine Marilyn Monroe poza prie mikrofono kuriamas fragile moters įvaizdis kalba ne apie meilę ir gailestį badaujantiems ir skurdo nualintiems vaikams, o apie potraukį pinigams. Ir raugėti į mikrofoną yra taip pat žavu, kaip ir dainuoti gimtadieninį pasveikinimą prezidentui. Feministiniu požiūriu garsėjančios Annie Lennox dainos „Sweet Dreams“ citata – akivaizdi užuomina, kad afrikietiškas duetas tikrai neturi jokių tabu, nei politinių, nei orientacijos. Paminėtos Obamos ir Sarkozy pavardės rodo, kad klausimas apie lygias lyčių galimybes net nesvarstomas, replika apie „pirmojo“ pasaulio šalis primena, kad skaičiuoti „pirmais antrais trečiais“ išmokė didieji Vakarai. O silikoninės pirštinės su „pilnais pieno speniais“ pasižymi tokia daugiaprasme simbolika ir stipriu vizualumu, kad net garso operatoriaus „neįstojimas“ garso intensyvumu bei stiprumu maudynių piene įspūdžio nesugadino.
Tie, kurie nerado afrikietiškose šiuolaikinio šokio citatose intriguojančio kabliuko, šiųmetiniame festivalyje galėjo matyti jau nebe pirmą kartą pristatomus Austrijos, Izraelio, Lenkijos ir Lietuvos (pačios „Auros“) atstovų pasirodymus. Tačiau „Europos šiuolaikinio šokio“ spektras šiuo atveju per platus, kad skirtingų šalių spektaklius būtų galima apžvelgti viename straipsnyje.
