Gedulo ir vilties diena žymi ypač skaudžią datą – 1941 m. birželio 14-ąją Sovietų Sąjunga pradėjo masinius trėmus į Sibirą. Šimtams tūkstančių žmonių – tai sudaužyti gyvenimai, mirtys, badas bei milžiniška trauminė patirtis net ir vėlesnėms kartoms. Gedulo ir vilties diena kasmet priverčia susimąstyti, kaip stipriai tai paveikė asmeninę šeimos istoriją bei mūsų tautos ir regiono visuomenę. Šiandien, visai čia pat, rusų sukeltas karas Ukrainoje atgaivina šią kolektyvinę atmintį. Tačiau būtent tos iš kartos į kartą perduodamos tautų, šeimų ir individų patirtys suteikia jautrumo ir stiprybės nesuvokiamo žiaurumo akivaizdoje.

Birželio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertavo vienas garsiausių Ukrainos pianistų Alexey’us Botvinovas. Atlikėjas jau gerai žinomas Lietuvoje, čia yra surengęs ne vieną reikšmingą koncertą. Botvinovo meninės veiklos laukas įspūdingai intensyvus, platesnis, nei įprasta pianistui: jis yra įvairių festivalių, projektų sumanytojas ir įgyvendintojas, buvęs Odesos nacionalinio operos teatro meno vadovas.

Tauragės pilyje, kuri yra visai ne pilis, o XIX a. carinės Rusijos statytas muitinės pastatas, buvęs ir mokykla, ir ligonine, ir dar daug kuo, bet visų daug maloniau vadinamas pilimi, veikiančio muziejaus darbuotojos Renatos Jančiauskienės kabinete, laikinai paverstame meno erdve, veikia instaliacija „Negalvokite, kad tai yra ko aš ieškau, tai yra ką aš radau“: pora sienų nuklota spausdintuvu išspausdintais lapais, kuriuose – didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos portalų puslapiai. Menininkė į paieškų laukelį įvedė žodį „Tauragė“ ir vartė nacionalinius leidinius. Paieškų rezultatus spausdino ir su kolege klijavo. Siena nuklota beveik tik kriminalinėmis, politinių skandalų antraštėmis...

Birželio 9-osios vakare Vilniaus festivalio scenoje svečiavosi estų muzikai. Savo atvykimu mus pagerbė opuso „To the Mother“ autorius Peeteris Vähi. Estų bei austrų kompozitorių kūrinius atliko dirigentas ir smuikininkas Andresas Kaljuste, vokalistė Elina Nechayeva, o pagrindinis vaidmuo teko kameriniam orkestrui „Glasperlenspiel Sinfonietta“. Šiam festivaliniam orkestrui vadovauja mums pažįstamas dirigentas Andresas Mustonenas. Filharmonijos tinklalaidėje kalbėdamas apie Mustoneną violončelininkas Mindaugas Bačkus apibūdino jį esant eklektiškiausią, tą liudijo ir minimo koncerto programa.

Turbūt neperlenksiu sakydama, kad Niccolò Paganini vardą žino milijonai žmonių, nebūtinai muzikantų. Šį smuikininką gaubiančios legendos, paslaptingi pasakojimai apie neva su piktąja dvasia susietą gyvenimą kurstė ir tebekursto kūrėjų ir paprastų mirtingųjų fantaziją. Sukurta daugybė emocingų tekstų, išliko įvairių menininkų liudijimų, pasakojimų ir net susukta meninių filmų apie Paganini pasirodymus koncertuose, kuriuose jo griežimas dažnai būdavo siejamas su antgamtinėmis jėgomis, tiesiai sakant, šėtono veikimu.

Jau 27-ą kartą rengiamas prestižiškiausias klasikinės akademinės muzikos forumas – Vilniaus festivalis – birželio 2 d. pradėtas Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam šįkart dirigavo publikai ir atlikėjams pažįstamas ir pamėgtas jaunas maestro iš Prancūzijos Victorienas Vanoostenas. Atidarymo koncerto programa solidi ir gerai apgalvota. Ją pradėjo premjera – Mindaugo Urbaičio „Bruckner Revisited“ (kūrinio sukūrimą Vilniaus festivaliui parėmė LATGA, 2023), o užbaigė naują kūrinį inspiravusi didingoji romantiko Antono Brucknerio Ketvirtoji simfonija.

Praėjusio numerio Kanų kino festivalio apžvalgą pradėjau nuo atidarymo nesusipratimo, šį kartą atsispirsiu nuo uždarymo ceremonijos netikėtumų, vėliau apžvelgsiu kelis neaptartus filmus, kiek leidžia kuklus straipsnio ženklų skaičius. Festivalis didelis, paralelinės programos liks beveik nepaliestos, tačiau tikiu, kad apie ryškiausius jų filmus bus progų pakalbėti jau lietuviškos kino kultūros kontekste.

Kanai, Kanai, Kanai... Sunku paneigti, kad tai svarbiausias atskaitos taškas metiniame kino cikle ir tirščiausia gerų filmų programa. Tik vis dažniau festivalio sūkuryje savęs klausiu – kas dar, be ekranuose rodomų sunkiasvorių kūrėjų filmų, čia man patinka? Yra neginčijamo žavesio keliasdešimtūkstantinėje kino paliestų žmonių minioje, vis susiraizgančioje eilių gyvatėmis prie kino teatrų. Taip pat ant kiekvieno šaligatvio, kiekviename bare, restorane ar eilėje vykstančiuose pokalbiuose apie kiną (nors neretai ir labai pragmatišku kampu). Kokybės ir svarbos jausmas didžiulis, tačiau sunku atskirti, kas tikra, o kas – inercija ir įvairių politinių bei finansinių jėgų pasekmė. Visas tas miesto ir festivalio prabangos bei tuštybės sluoksnis, tinkamesnis Holivudui, gviešiasi nustelbti kino magiją, kurią kartais lengviau pajusti mažuose festivaliuose. Juose jau visai netrukus dominuos tie patys Kanų filmai.

Balandžio 18–22 d. sostinės Rotušė pakvietė klausytojus į 1-ąjį Vilniaus rotušės muzikos festivalį žaismingu pavadinimu „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“. Festivalio idėja – pasidžiaugti naujuoju Rotušės fortepijonu („Steinway“), pabrėžti instrumento universalumą. Be to, ir paminėti Vilniaus 700 metų jubiliejų. Šio renginio sumanytoja, organizatorė ir pagrindinė atlikėja pianistė Guoda Gedvilaitė demonstravo puikius vadybininkės ir renginių vedėjos gebėjimus. Jos nenustygstantis entuziazmas penkis festivalio vakarus kėlė nuostabą. Išties reikia būti Guoda Gedvilaite, kad pajėgtum laikyti visus festivalio organizacinių rūpesčių kampus, greta to parengti ir keturiuose festivalio koncertuose atlikti 42 (jei tiksliai suskaičiavau) kūrinius!

Praėjusią savaitę pristatyta 76-ojo Kanų kino festivalio programa, kurioje – nauji tokių režisierių kaip Martinas Scorsese, Wesas Andersonas, Catherine Breillat, Wimas Wendersas, Hirokazu Kore-eda ir Toddas Haynesas darbai. Šių kūrėjų filmų premjeros vyks tiek konkursinėje, tiek nekonkursinėje programoje, o tai reiškia, kad tik keli išrinktieji turės galimybę laimėti aukščiausią festivalio apdovanojimą – „Auksinę palmės šakelę“. Visų režisierių filmai anksčiau rodyti festivalyje.