Tikėti netikėtumai Kanų finale

Praėjusio numerio Kanų kino festivalio apžvalgą pradėjau nuo atidarymo nesusipratimo, šį kartą atsispirsiu nuo uždarymo ceremonijos netikėtumų, vėliau apžvelgsiu kelis neaptartus filmus, kiek leidžia kuklus straipsnio ženklų skaičius. Festivalis didelis, paralelinės programos liks beveik nepaliestos, tačiau tikiu, kad apie ryškiausius jų filmus bus progų pakalbėti jau lietuviškos kino kultūros kontekste.

Beveik visi apdovanojimai džiugina, nors ne vienas nuskambėjo kaip staigmena, nes mintyse turėjau visai kitokį jų žemėlapį. „Auksine palmės šakele“ apdovanota Justine Triet kartu su scenarijaus bendraautoriu Arthuru Harari sukūrė tikrai stiprų filmą su itin žmogiškais personažais – gerais, tačiau netobulais žmonėmis, pilnais silpnybių, baimių ir egoizmo. Kaip būti visaverčiu šeimos nariu ir kartu neprarasti savęs? Kur ta riba tarp įkvėpimo ir išnaudojimo? Filmas nebūtų toks, koks yra, be fantastiškos Sandros Hüller, kurios vaidmuo toks stiprus, kad ilgai neleido patikėti, jog „Kryčio anatomija“ („Anatomie d'une chute“) galėtų laimėti kitą prizą, nei už vaidybą. Nors filmo veiksmas vyksta Prancūzijos Alpių papėdėje, jis turi kažkokio skandinaviško jausmo, kuris, matyt, buvo artimas švedui žiuri pirmininkui.

Spėčiau, kad priėmus sprendimą dėl „Auksinės palmės šakelės“ ir Didžiojo žiuri prizo Östlundas galėjo nusiųsti atsiprašymo žinutę Hüller, nes tai jos garbė ir tuo pačiu metu bloga korta suvaidinti dvejuose geriausiuose konkurso filmuose (filmas gali gauti tik vieną apdovanojimą), prie kurių svorio ji neabejotinai prisidėjo. „Auksinė šakelė“ ir „Grand Prix“ iš dalies priklauso ir jai. Labai džiaugiuosi dėl Triet, kurios filmui neturiu priekaištų, tačiau Jonathano Glazerio dramos „Interesų zona“ („The Zone of Interest“) užmojis savo forma ir turiniu atrodo dar sudėtingesnis ir įgyvendintas nepriekaištingai. Manau, kad jį dažnai cituosime kalbėdami apie Holokausto pateikimą kine. Tai filmas, kurį norisi žiūrėti dar kartą nepaisant to, koks nepakeliamai sunkus, nes žinau, kad ne viena nuodugniai apgalvota detalė galėjo praslysti pro nuo festivalio pavargusias akis, o šis filmas kaip tik ir lavina akylą žvilgsnį, neleidžiantį pamiršti, jog tikrasis blogis ne visada iš pažiūros akivaizdus ir nėra jokio preteksto manyti, kad didžiausią XX a. nusikaltimą vykdė žmonės, kuo nors blogesni už mus.  

Aki Kaurismäki buvo apdovanotas trečiu pagal svarbą Žiuri prizu, kurį atsiėmė „Nukritusių lapų“ („Kuolleet lehdet“) aktoriai Alma Pöysti ir Jussi Vatanenas. Jie suvaidino porą, kurios susikūrimas kaurismakiškame Helsinkio slogutyje atrodo kaip didžiausias stebuklas, įkvepiantis vilties. Daug kas žadėjo Kaurismäki’ui didesnį prizą, bet iš patikimų lūpų girdėjau, kad tai (ne kaip žadėta) dar ne paskutinis režisieriaus filmas, tad galbūt kitąmet.

Hirokazu Kore-edos filmo „Monstras“ („Kaibutsu“) scenarijus, kurį parašė Yûji Sakamoto, buvo pripažintas geriausiu turbūt už taikliai panaudotą rašiomonišką pasakojimą. Incidentas mokykloje vaizduojamas iš kelių skirtingų perspektyvų, siekiant atkleisti besiformuojančių tapatybių trapumą ir aplinkos negebėjimą priimti kitoniškumo. Gal tai ir ne pats stipriausias Kore-edos filmas, tačiau meistriškas kūrinys, kuris nebijo paklaidinti žiūrovo scenarijaus labirintuose, reikalauja atidumo, atviros širdies ir leidžia geriau pažinti japonų mentalitetą. Tai paskutinis neseniai mirusio garsaus kompozitoriaus Ryuichi Sakamoto darbas kine.

Kitas japonas Kōji Yakusho už savitą laimę atradusio vyro vaidmenį Wimo Wenderso filme „Tobulos dienos“ („Perfect Days“) pripažintas geriausiu aktoriumi, o turkė Merve Dizdar buvo netikėtas (dėl Sandros Hüller), bet labai taiklus pasirinkimas. Jos vaidmuo Nuri Bilge Ceylano filme „Apie sausas žoles“ („Kuru Otlar Üstüne“) gal ir nėra pagrindinis, bet toks svarbus ir žavus, kad džiūgavau dėl jai skirto apdovanojimo. Filme įdomu stebėti, kaip jos vaidinama kukli, tačiau itin tvirta, talentinga ir išmintinga Nurai su vis nauja scena „apdeda“ nevykusį antiherojų savo sąmojingais žodžiais ir veiksmais.

Turbūt didžiausia staigmena tapo prizas vietnamiečių kilmės prancūzų režisieriui Trần Anh Hùngui už filmo „Dodino Bufano aistra“ („La passion de Dodin Bouffant“) režisūrą. Filmas, kurį galima pavadinti maisto erotika ar net maisto porno, pasakoja garsaus gurmano ir jo ilgametės šefės meilės istoriją. Skoniai šiame filme – tarsi atskira dimensija, kurioje rutuliojasi dviejų talentingų ir atsidavusių virtuvės virtuozų anaiptol ne tradiciniai santykiai. Tačiau istorija, nors ir kukli veiksmo požiūriu, gan tradicinė ir turėtų patikti plačiam žiūrovų ratui; kaip turėtų patikti ir maisto vaizdai bei XIX a. prancūzų virtuvės ypatumai. Kai nėra išsamesnių herojų psichologinių portretų, istorinio konteksto ar intriguojančio siužeto, gaminimo subtilybės perima dramaturgijos funkciją. Prancūziškai apdovanojimas skamba „Le Prix de la Mise en scène“, ir tai daugiau nei režisūra, nes apima viską, kas matoma ekrane. Išties, antrą kartą pagalvojus gal ir aišku, už ką šis prizas, nes vaizdai pritrenkiantys, kad ir koks kyla pasipriešinimas jų saldumui. Kulinarinio kino žanrui pravers tokia reabilitacija, nes, prisipažinsiu, po daugybės metų scenos stebėjimo ieškant kažko gero buvau jį palaidojusi.

Regis, vaidinti dažno Kanų svečio Weso Andersono filme yra savotiška garbė. „Asteroidų miestas“ („Asteroid City“) buvo viena didžiausių raudonojo kilimo premjerų Kanuose dėl, kaip visada, įspūdingo aktorių kolektyvo. Kadangi nesu didelė šio režisieriaus gerbėja, sunku pasakyti, ką nuspręs po kelių savaičių Lietuvos ekranuose pasirodysiančio filmo žiūrovai. Yra visi reikiami elementai, tik jie niekaip manęs nejaudino, gal todėl, kad žiūrint šį formos paradą sunkiasvorių filmų kontekste viskas atrodo kažkaip paviršutiniška ir be priežasties painu.

Panašių priekaištų turiu ir austrų režisierei Jessicai Hausner, kuri filme „Klubas Zero“ („Club Zero“) kuria stilingą, bet itin šaltą pasaulį, nepaliečiantį emociškai, nors tema ypač jautri. Filme jaunuolių grupė su bejėgiškumo jausmu kovoja sekdama radikalių idėjų apie valgymą turinčia mokytoja. Jos kultas tampa pabėgimu iš ankstesnių kartų jiems palikto griūvančio pasaulio. Tai filmas apie tikėjimo stoką ir fundamentalizmo grėsmę. Jis turėtų rezonuoti su jaunąja karta, kuri iš tiesų jaučiasi panašiai paveldėjusi pasaulį su devyniais milijardais Žemę toliau žlugdančių žmonių. Belieka išnykti.

Iš trijų itališkų filmų konkurse matyti seni Thierry Frémaux sentimentai Kanų konkursantų klubui. Čia vėl grįžo patriarchai Marco Bellocchio ir Nanni Moretti su senamadiškais ir nuobodokais filmais „Pagrobtas“ („Rapito“) bei „Ateities saulė“ („Il sol dell'avvenire“). Bellochio kažkodėl pasirodė svarbu šiandien į ekraną perkelti istoriją apie auklės slapta pakrikštytą žydų berniuką, į kurį ūgtelėjusį pareiškia pretenziją popiežius. Tai klasikinis istorinis filmas apie amžiną katalikų neapykantą judėjams, valdžios troškimo ir religinio fanatizmo temas, kuris konkurse atrodo nykiai. Tačiau ne taip blogai, kaip narciziški Moretti postringavimai apie kiną ir komunizmą, gal ir turintys kažkokią reikšmę Italijoje į valdžią grįžus fašistams, tačiau filmą apie Italijos komunistų partijos atsiribojimą nuo sovietų sunkiai rekomenduočiau kam nors mūsų platumose. Tiesą sakant, žiūrėdamas naujausius Moretti filmus jauti nejaukią ambiciją būti Fellini’u, tik ji tragiškai nesubtili ir verčianti abejoti jo kinu.

Nors Italijos kinas išgyvena jau ilgai trunkantį kūrybinį nuosmukį, yra keletas režisierių, kaip Pietro Marcello ir Alice Rohrwacher, kurie sugeba kurti išlaikydami sveiką santykį su tradicija, kiekvieną filmą įvilkdami į savo unikalaus žvilgsnio vietos ir laiko rūbą. „Chimera“ („La chimera“) yra paskutinė neformalios Rohrwacher trilogijos apie Italijos praeities ir dabarties santykį dalis. Kaip ir ankstesni filmai „Stebuklai“ bei „Laimingasis Ladzaras“, jis klausia – ką mes darome su praeitimi? Kodėl „Chimeroje“ puikiai Josho O’Connoro vaidinamas britų archeologas savo ypatingomis galiomis padeda vietiniams kapų vagims rasti ir plėšti etruskų kapus ir radinius parduoti tarptautiniam nelegalių archeologinių radinių tinklui? Tai dar vienas Rohrwacher filmas, kurio laisvo siužeto naratyve jungiasi sapnai, prietarai ir folkloras. Operatorės Hélène Louvart nufilmuotas trimis skirtingais juostos formatais filmas nepaprastai jaukus ir sodrus, kviečiantis dar kartą apmąstyti egoistišką žmogaus troškimą turėti ir valdyti, net jei tai didžiausia šventvagystė.

Anksčiau provokatyviais filmais ir tabu temomis garsėjusi Catherine Breillat perdarė Lietuvoje populiarų danišką filmą „Širdžių dama“ (rež. May el-Toukhy) apie aistros valdomą moterį, kuri sugriovė savo iš pažiūros tobulą gyvenimą užmezgusi seksualinius santykius su nepilnamečiu vyro sūnumi. Istorija tikrai „breilatiška“. Tačiau režisierė nieko nepridėjo nuo savęs ir nesukūrė geriau. Atvirkščiai – buvo sunku patikėti personažų santykiais ir net pagrindine šios istorijos dirigente – moters aistra. Efektas buvo priešingas – ne viena scena atrodė komiška, filmas priartėjo prie pastišo, nors nesitiki, kad tai galėjo būti režisierės intencija. Ir labai keista, kaip šis filmas atsidūrė konkurse.

Dar vienu klaustuku tapo amerikietiškas režisieriaus Jeano-Stéphane’o Sauvaire’o filmas „Juodos musės“ („Black Flies“), keliantis pirmosios pagalbos komandų psichologinės sveikatos klausimus itin manieringa ir perspausta kino kalba. Šis intensyvus ir dramatiškas filmas patyrė savo svarbią valandą Kanuose, bet atminty ilgam neliks.

Vienas laukiamiausių festivalio filmų buvo Toddo Hayneso „Amžiaus skirtumas“ („May December“), kuris pasirodė stiprus ir gal net lygiavertis „Monstrui“ kandidatas laimėti prizą už scenarijų. Tai filmas apie Natalie Portman vaidinamą aktorę, kuri atvyksta semtis įkvėpimo ir informacijos savo naujam vaidmeniui į seno skandalo supurtytus namus. Juose šeimą sukūrę gyvena Greis (Julianne Moor) ir Džo, laimingi nepaisant jų draugystės pradžią gaubiančio bulvarinių leidinių aprašyto skandalo. Filmą įkvėpė tikra istorija apie mokytoją, kuri už kaltinimus išprievartavus šeštoką buvo pasodinta į kalėjimą, kur pagimdė jo vaiką, o išėjusi už jo ištekėjo. Kempo estetikos ir humoro pilnas filmas neprimena ankstesnių Hayneso kūrinių, siūlo iš pažiūros pramoginį, tačiau psichologinių portretų nestokojantį filmą, kuriame įdomu stebėti, kaip po truputį skleidžiasi dviejų nuostabių aktorių vaidinamų moterų motyvai.

Kaip ir Aki Kaurismäki, britas Kenas Loachas niekaip negali nustoti kurti, nes jaučia, kad jų balsas yra tai, ko taip trūksta individualizmo liūne skęstančiam žmogui. Prisiekę kairieji ir aistringi humanistai, jie atstovauja ekonomiškai, politiškai ir socialiai neprivilegijuotiems žmonėms. Dviejų „Auksinių palmės šakelių“ savininkas sukūrė dar vieną iki kaulų čiulpų jaudinantį filmą. „Senasis ąžuolas“ („The Old Oak“) yra mažo kaimelio baro pavadinimas. Miestelis išgyvena nuosmukį, nekilnojamojo turto kainos taip nukritusios, kad parduoti namus niekas nesiryžta, o ir likti neatrodo išeitis, nes nėra nei darbų, nei perspektyvų. Vietinių skurdas neskatina empatijos miestelyje apgyvendintiems karo pabėgėliams iš Sirijos. Nors šie atvyksta su tuo, kas čia seniai prarasta, – bendruomeniškumu ir dėmesiu kitam. „Senasis ąžuolas“ yra vienintelė likusi miestelio viešoji erdvė, tampanti skirtingų pasaulėžiūrų atstovų taikiniu. Jos nori naujakuriais nepatenkinti nacionalistai, tačiau baro savininkas, užmezgęs šiltą ryšį su viena sire, ima organizuoti bendruomenės pietus, kurių tikslas – susipažinti ir nebijoti vieniems kitų, išjausti svetimus vargus ir džiaugsmus. „Kai valgai kartu, lieki kartu“ (When you eat together, you stick together), sako užrašas ant prieš daugelį metų darytos streikuojančių angliakasių nuotraukos. Praeitis priešpriešinama šiandienai pabrėžiant tai, kas prarasta, bet dar ne per vėlu susigrąžinti. Loacho kinas toks efektyvus, kad pavojingai priartėja prie propagandinio manipuliatyvumo, tik be jokių kėslų, iš tyro linkėjimo pasauliui būti šviesesniam. Jo idealizuotas bendruomenės portretas kutena susvetimėjusios visuomenės žiūrovų ilgesį priklausyti.

Pabaigoje dar šiek tiek prizininkų. Debiutuojanti britė Molly Manning Walker pelnė pagrindinį „Ypatingo žvilgsnio“ programos prizą už filmą „Kaip mylėtis“ („How to have Sex“). Festivalyje aplink jį buvo gan smarkus bruzdesys, nes filmas aktualia seksualinės prievartos tema turėtų priminti Harmony Korine’o „Laukines atostogas“ ar Abdellatifo Kechiche’o kūrybą. Aš neįžvelgiau filmo teminio ar stiliaus stiprumo. Gan atgrasus filmas, kurio pagrindas – neskoningo „tūso“ Graikijos kurorte vaizdai – nuslysta paviršiumi kalbėdamas apie tai, kas reikalautų kur kas gilesnio ir nuoseklesnio psichologinio herojų pjūvio.

Geriausiu festivalio debiutu tapo vietnamiečio Pham Thien Ano „Auksiniame kokone“ („Bên trong vỏ kén vàng“) iš programos „Dvi režisierių savaitės“. Daugiau nei trijų valandų filmas – tikras lėtojo kino pavyzdys. Tai kelio filmas, neriantis į Vietnamo istorinę ir kultūrinę gelmę, kurio kuklus siužetas veikia kaip pretekstas perteikti mistiškąją šalies pusę ir priartėti prie pamatinių būties prasmės klausimų.

„Auksinės akies“ (L’œil d'or) prizus pasidalino du geriausi festivalio dokumentiniai filmai:  hibridiškasis tunisietės Kaouther Ben Hania „Olfos dukterys“ („Les filles d'Olfa“) apie šeimą, praradusią dvi dukras dėl „Islamo valstybės“, ir marokietės Asmae el Moudir „Visų melagysčių motina“ („Kadib Abyad“) iš „Ypatingo žvilgsnio“ programos apie šeimos paslaptis, per skaudžias atskleisti. Režisierė su tėvu leidžiasi į tiesos paieškas žaisdama lėlių teatrą.