Fortepijono šventė miesto širdyje

Balandžio 18–22 d. sostinės Rotušė pakvietė klausytojus į 1-ąjį Vilniaus rotušės muzikos festivalį žaismingu pavadinimu „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“. Festivalio idėja – pasidžiaugti naujuoju Rotušės fortepijonu („Steinway“), pabrėžti instrumento universalumą. Be to, ir paminėti Vilniaus 700 metų jubiliejų. Šio renginio sumanytoja, organizatorė ir pagrindinė atlikėja pianistė Guoda Gedvilaitė demonstravo puikius vadybininkės ir renginių vedėjos gebėjimus. Jos nenustygstantis entuziazmas penkis festivalio vakarus kėlė nuostabą. Išties reikia būti Guoda Gedvilaite, kad pajėgtum laikyti visus festivalio organizacinių rūpesčių kampus, greta to parengti ir keturiuose festivalio koncertuose atlikti 42 (jei tiksliai suskaičiavau) kūrinius!

Festivalį pradėjo Gedvilaitės rečitalis „Spalvingas Bachas“. Monografinio tipo koncerte skambėjo Johanno Sebastiano Bacho aukso fondo kūriniai: Arija iš Goldbergo variacijų, Preliudas ir fuga c-moll iš pirmojo GTK tomo, Šeštoji prancūziškoji siuita E-dur ir ikoniškoji Bacho–Gounod „Ave Maria“. Prie aukso fondo priskirtinas ir intriguojančiomis autorystės bei aranžuočių (Bacho, Marcello ir Vivaldi) peripetijomis pažymėtas Obojaus koncertas d-moll, šįkart skambintas fortepijonu. Romantiškąją baroko muzikos traktuotę atskleidė virtuoziškos Egono Petri, Alexanderio Borovsky bei Wilhelmo Kempffo Bacho choralų ir kitų kūrinių aranžuotės. Bacho muzikos pasaulį papildė dvi Domenico Scarlatti sonatos ir garsusis Johanno Pachelbelio Kanonas. 

Programos sudarymo dramaturgija gerai apgalvota, nuosekliai kylanti link finalo – uvertiūros iš Kantatos, BWV 29. Šis kūrinys pagrįstai vadintinas paskutiniu koncerto kūriniu, nors po jo programoje dar kartą įrašyta Arija pradėjo ir pabaigė renginį. Arija skambėjo kaip poetiškas encore, aliuzija į besisukančią laiko spiralę, klasikiniu arkos principu įrėminanti visą programą.

Koncerto spalvingumas perteiktas išties netikėtai. Pianistė nustebino atskleisdama multiinstrumentininkės talentą, vienu metu atlikimui pasitelkusi dvi klaviatūras. Tačiau tai nebuvo dviejų manualų klavesinas, kaip būtų galima spręsti pagal kūrinius. Didesnę koncerto dalį scena su fortepijonu dalinosi sintezatorius. Pianistė keitė jo tembrus, imituodama skirtingus klavesino registrus, vargonus ar varpelį primenantį „Ave Maria“ balsą, per vieną kūrinį akrobatiškai keliskart pereidama nuo vieno instrumento prie kito ar netgi grodama abiem vienu metu. Nors eksperimentas įdomus ir, regis, publikai patiko, abejonių kelia akustinio ir sintetinio skambesio netolygumas: sklindantis per kolonėles dirbtinis garsas ir duslus plastikinių klavišų kaukšėjimas kokybe neprilygsta „gyvam“ instrumentui. Buvo šiek tiek apmaudu dėl taip „nukarūnuoto“ naujojo Rotušės fortepijono: atrodytų, jis negalįs perteikti visų pageidaujamų spalvų ir tembrų. Programos pateikimo koncepcija įdomi ir puoselėtina, tačiau jai įgyvendinti gal būtų tikslingiau pasitelkti tikrą klavesiną. 

Antrą festivalio vakarą scenoje išvydome koncertą-spektaklį. Aktorės Birutės Mar ir pianistės Eglės Andrejevaitės duetas pristatė kelerius metus brandintą programą „Žiema Maljorkoje“, poetiškai pasakojančią rašytojos George Sand ir Fryderyko Chopino meilės istoriją. Puikus režisūrinis darbas, trapi, subtili aktorinė meistrystė, dėmesys smulkiausioms detalėms – tokį įspūdį dvigubu (režisierės ir aktorės) amplua paliko Birutė Mar. Jos partnerė, spektaklyje perteikianti į muziką panirusio ligoto Chopino pasaulį, skambinusi Preliudų ciklą, op. 28, puikiai atliko savo vaidmenį: idealiai valdė scenos laiką, pynė bendrą muzikos charakterių ir kalbos ritmų giją, iliustravo ir įprasmino aktorės žodžius. Andrejevaitei natūraliai dera pianistinė aktorystė, nors kūrinių pabaigose dramatiškas rankų nuplėšimas nuo klaviatūros atrodo kiek pervaidintas šalia trapaus aktorės santūrumo. Pianistė nusipelno pagyrimo už dainingą, laisvą Chopino melodijų garso grožį, pjesių formos suvokimą, muzikos charakterių įvairovę.

Pagrindinis festivalio koncertas balandžio 20 d. sukvietė gausų būrį lietuviškos muzikos gerbėjų. Pirmoje dalyje skambėjo Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, diriguojamo Modesto Barkausko, atliekami kūriniai: Arvydo Malcio „Paukščių takas“, Ramintos Šekšnytės „De Profundis“. Pastarasis tą patį vakarą (įspūdingas sutapimas) atliktas ir Amsterdamo „Concertgebouw“ salėje! Šalia Lietuvos kūrėjų – kaip solidarumo ženklas į programą įtrauktas bei pavadinimą visam koncertui suteikęs Ukrainos kompozitoriaus Valentyno Silvestrovo orkestrinių pjesių triptikas „Tyli muzika“. Jo vėlyvoji kūryba paveiki pabrėžtiniu paprastumu, grožio estetika ir būdingomis intonacijomis. 

Fortepijonas prabilo antroje koncerto dalyje. Gedvilaitė skambino jai dedikuotą Loretos Narvilaitės pjesę „Garsas prabyla į tylą“. Pianistė puikiai suvaldė gana tirštą kūrinio faktūrą, ypač aktyvią tokatinio tipo vidurinę dalį, įspūdį paryškindama metronomo „intervencija“. Skaidrios, koloristinės prigimties kraštinės pjesės dalys užbūrė viršutinio registro skambesiu. Vakaro kulminacija tapo Gedvilaitės ir orkestro atliekamas Malcio Koncertas fortepijonui ir styginiams (originalioje versijoje orkestras papildytas keliais pučiamaisiais). Netradicinės dviejų dalių formos (greita–lėta) kūrinys ir jo atlikėjai buvo verti ovacijų. Įspūdingas tempas, sudėtingos ritminės struktūros, masyvios garso kaskados, regis, vos tilpo kamerinėje Rotušės scenoje, o solistės energija atrodė neišsemiama. Lėtoji opuso dalis panardino į skausmingų išgyvenimų būseną, į gilų, tylų susimąstymą.

Ketvirtas festivalio vakaras buvo skirtas teatralizuotai pramogai: Lietuvoje jau pažįstamas Gedvilaitės sumanytas „Claros Schumann salonas“ šįkart parodė programą „Valso triumfas“. Scenoje, be Gedvilaitės-Claros Schumann, dar matėme „Vienos operos žvaigždes“ – Joaną Gedmintaitę (sopranas) ir Eimantą Bešėną (tenoras), Johannesu Brahmsu pristatytą pianistą Motiejų Bazarą bei visą būrį Živilės Baronienės XIX a. apdarais padabintų istorinius asmenis įkūnijusių statistų.

Du teatralizuoti festivalio renginiai neišvengė tarpusavio konkurencijos, sakyčiau, ne Schumann salono naudai. Pastarajam norėtųsi palinkėti profesionalaus režisieriaus akies, nuoseklumo perteikiant koncepciją ir principo „mažiau yra daugiau“ taikymo. Puikiai ir profesionaliai dainavo bei vaidino Gedmintaitė, nustebino Bešėnas, Roberto Schumanno dainas užtraukęs lietuviškai. Gedvilaitės energija ir charizma tiesiog veržėsi pro žavingą Claros Schumann suknelę. Puikiai skambėjo kūriniai fortepijonui solo: Felixo Mendelssohno „Daina be žodžių“, op. 62 Nr. 6, Johanneso Brahmso pirmosios sonatos I dalis, Valsas As-dur, op. 39 Nr. 15, Fantazijų, op. 116, fragmentai bei Chopino „Žėrintis valsas“, As-dur, op. 34 Nr. 1. Tačiau akompanuojant dainininkams buvo justi pianistų nuovargis, galbūt ir repeticijų stoka.

Festivalį vainikavo koncertas „Dovana Vilniui“, kuriame visas solistų ir publikos dėmesys buvo skirtas fortepijonui. Skambino keturi pianistai: Guoda Gedvilaitė, Aleksandra Žvirblytė, Emilis Šarinskas ir Joris Mikužis. Pianistės Lietuvos publikai puikiai pažįstamos, o štai perspektyvius vaikinus norisi pristatyti. Šarinskas mokosi LMTA, Mikužis – Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, abu jie prof. Žvirblytės ugdytiniai. Pirmoje akademinio tipo koncerto dalyje skambėjo Bacho, Moszkowskio, Schumanno, Chopino, Debussy bei Mikužio kūriniai fortepijonui.

Po pertraukos į salę grįžusių klausytojų laukė visiškai kitoks koncerto formatas – atlikėjų kuriamas muzikinis vakarėlis, nuotaikingas šėlsmas, bematant įtraukęs publiką. Visi devyni šioje siautulingoje koncerto pusėje skambėję kūriniai – itin efektingi, atliekami net ir keliese prie fortepijono – tikrai tinkami koncerto pabaigai. Savita, gaivia muzikine raiška išsiskyrė Davido Liptako kūrinys „Piano Roll Blues“. Atlikėjai nuoširdžiai muzikavo, jų kūrybinis džiaugsmas, trykštantis lyg šampano purslai, pagavo ir užkrėtė savo nuotaika publiką, tad specifiniai fortepijoniniam ansambliui būdingi garso atakos formavimo netikslumai rodėsi nereikšmingi ir negadino bendro šventės įspūdžio.

Baigiant norisi pasveikinti organizatorius sėkmingai surengus pirmąjį festivalį. Renginys, stulbinęs intensyvumu, spalvingomis idėjomis ir neakademiniais sprendimais, pavyko. Belieka palinkėti jėgų ir entuziazmo ateityje rengiant antrąją fortepijono šventę Vilniaus rotušėje.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė