Šviesą nešantys

Gedulo ir vilties diena žymi ypač skaudžią datą – 1941 m. birželio 14-ąją Sovietų Sąjunga pradėjo masinius trėmus į Sibirą. Šimtams tūkstančių žmonių – tai sudaužyti gyvenimai, mirtys, badas bei milžiniška trauminė patirtis net ir vėlesnėms kartoms. Gedulo ir vilties diena kasmet priverčia susimąstyti, kaip stipriai tai paveikė asmeninę šeimos istoriją bei mūsų tautos ir regiono visuomenę. Šiandien, visai čia pat, rusų sukeltas karas Ukrainoje atgaivina šią kolektyvinę atmintį. Tačiau būtent tos iš kartos į kartą perduodamos tautų, šeimų ir individų patirtys suteikia jautrumo ir stiprybės nesuvokiamo žiaurumo akivaizdoje.

Vilniaus festivalio koncertas „Baltijos malda“, vykęs birželio 14 d. Šv. Kazimiero bažnyčioje, tauriai praskaidrino šią vilties dieną. Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“, vadovaujamas Vaclovo Augustino, su smuikininkės Dalios Dėdinskaitės ir violončelininko Glebo Pyšniako duetu „Duettissimo“ savitai išreiškė Baltijos šalių brolystę su už mūsų visų laisvę kovojančiais ukrainiečiais. Programoje greta Baltijos kompozitorių kūrinių dar skambėjo norvegų, italų bei britų sakralinė muzika. Daugiakultūrės programos šaknis tarsi atliepė ir koncerto erdvė: viena pirmųjų Lietuvoje barokinių bažnyčių mena laikus, kai Vilniuje sugyveno įvairios tautos, skirtingos kultūros ir religijos.

Puiki tokios programos pradžia – Anatolijaus Šenderovo „Dialogues“ smuikui ir violončelei. Intymus pokalbis tarp dviejų instrumentų, tarsi pritaikytas „Duettissimo“ ansambliui, alsavo laisve ir aistra. Tai ne dviejų nepažįstamųjų pažintis, o atviras senų bičiulių pokalbis, kuriame ilgainiui atsiskleidžia gilesni ir prasmingesni išgyvenimai, kuriamos naujos prasmės. Tai labai dinamiškas ir artimas dviejų lygiaverčių scenos partnerių ryšys. Be to, per laisvai plėtojamas melodijas kūrinyje atsiskleidė ir žydų tradicinės muzikos atspindžiai.

Atvirą dueto pokalbį pakeitė Arvo Pärto „Da Pacem Domine“ – choro a cappella malda, prašanti Viešpaties suteikti taiką. Iš IX a. grigališkojo choralo atkeliavusi giesmė estų kompozitoriui tapo atspirties tašku kuriant jam būdingą šviesų, lengvą, minimalistinį skambesį. Choro „Jauna muzika“ atliekamas kūrinys persmelktas ramybės ir santūrumo. Tačiau jame slypi ir vidinė ugnelė, neleidžianti užsnūsti pasinėrus į pamaldžią meditatyvią būseną. Ji slepiasi sumaniai paslėptose faktūros „siūlėse“, kurių užčiuopti, ko gero, neįmanoma.

Pärto kūrinys susišaukė su tūkstantmetėmis bažnytinėmis tradicijomis, o norvegų kompozitoriaus Olos Gjeilo „Serenity“ (O Magnum Mysterium) sugrąžino į XXI amžių. Manyčiau, kad tokia vaizdinga, kone kinematografiška kompozicija savo pusėn palenktų net ir didžiausią sakralinės arba apskritai klasikinės muzikos skeptiką. Skaidrios faktūros homofoniškos choro partijos kuria nepaprastą lengvumą ir tampa pagrindu lyriškai smuiko melodijai. Net ir pasiekus kulminaciją kompozitorius jos nesodrina nė vienu tamsesniu akordu. Dainingą, vis iškylančią ir tarsi išnykstančią smuiko melodiją Dėdinskaitė nepastebimai „siuvinėjo“ į bendrą kūrinio audinį. Choro partijoje kartais praslydę netikslumai, mano ausimis, tik suteikė papildomo žavesio, ypač tuomet, kai vaiskūs sąskambiai susiliejo kažkur bažnyčios skliautuose.

Kiek kitokią nuotaiką žadino italų jaunosios kartos kompozitorės Mariannos Acito „L’urlo del figlio“ („Sūnaus šauksmas“) chorui a cappella. Šią kompoziciją Acito kartu su choru „Jauna muzika“ pristatė rudenį Pordenonės tarptautinės sakralinės muzikos festivalyje, o Vilniuje įvyko lietuviška jos premjera. Inspiracijų kūriniui Acito sėmėsi iš kartėliu persmelkto italų poeto Davido Maria Turoldo eilėraščio, kuriame kalbama apie abejingumą ir apatiją skausmui net tada, kai kenčia patys artimiausi. Kūrinys gana ryškiai išsiskyrė iš programoje vyraujančios šviesios neoklasikinės ar neoromantinės muzikos, pasižymėjo gana netolygia plėtote, nuolatiniu kismu ir trūkinėjančia polifonine faktūra. Vis dėlto norėtųsi dar kartą išgirsti „L’urlo del figlio“ ir pamėginti vėl pasinerti į muzikos ir poetinio teksto kuriamą keistą atmosferą.

Po Acito kiek eklektiškų ir įdomių interpretacijų Jurgio Juozapaičio „Ave Maria“ duetui ir chorui (taip pat premjera Lietuvoje) staiga tapo kelione tarp dangaus ir žemės. Choras skleidė švelnias ir lengvutes harmonijas, sklindančias aukštyn link bažnyčios skliautų, o dueto sąskambiai ir nerimastinga nuotaika tarsi įžemino ir sudarė pusiausvyrą. Malda čia įgavo naujų reikšmių.

Dar vienas programos vidurio atradimas – žinomo britų sakralinės muzikos kūrėjo Johno Tavenerio „Svyati“. Nors pavadinimas reikštų „O, Šventasis!“, jo fonetiškas giminaitis slavų kalbose, reiškiantis „šviesa“, atrodė kur kas artimesnis šio kūrinio teikiamai amžinosios šviesos vilčiai. Taveneris kompoziciją parašė netekęs artimo bičiulio, o įkvėpimo jam suteikė slavų ortodoksų mirusiojo išlydėjimo apeigų tradicija. Choras gieda, kol karstas išnešamas iš bažnyčios, o šventiką arba Kristaus ikoną čia reprezentuoja nuo dainininkų toliau esanti violončelė su improvizacine melodija. Kelių posmų kūrinys kiekvienąkart tarsi iš naujo plėtoja muzikinę medžiagą ir rituališkai atkartoja tą pačią kelionę. Pyšniako išgaunamas skaudus violončelės verksmas, bažnyčios erdvėse magišką galią turintis žemų balsų burdonas į bendrą kompozicijos skambesį įnešė slaviško ir Artimųjų Rytų skambesio. Turiu pripažinti, labiausiai laukiau šio kūrinio ir sakau bravo atlikėjams, kurie puikiai susidorojo su šia sudėtinga užduotimi.

Po sodrios Tavenerio „atsisveikinimo eisenos“ grįžome prie kiek lyriškesnės programos pusės. Latvio Pēterio Vasko kompozicijos „Plainscapes“ vientisa, ilga plėtotė, tirštos, gretimų intervalų faktūros virsta į gana skaidrų, lyg nebevaldomą šėlsmą, įsipina ir intriguojantys styginių balsai, kol galiausiai visa tai pertraukia paukščių čiulbesys. „Plainscapes“ – gaivališkas, lengvas ir tyras, kartais šaižesniais sąskambiais papildytas pavasario ar ankstyvos vasaros audros skambesys.

Šį gyvybe alsuojantį kūrinį pakeitė paskutinė koncerto kompozicija – ukrainiečių kompozitoriaus Myroslavo Skorykio „Melodija“. Didžiosios dalies Lietuvoje vykstančių koncertų puošmena – įsimintina daininga melodija – įsuko jautrius „Jaunos muzikos“ ir „Duettissimo“ verpetus ir ilgesinga gaida, skirta ukrainiečių tautai, užbaigė vakarą.

„Baltijos malda“ padovanojo šviesos kupiną bendrystę, leidžiančią įžvelgti viltį net ir tamsiausiuose įvykiuose ar prisiminimuose. Net ir jie laisvų žmonių kūryboje gali virsti šilumą teikiančia kontempliacija.