Polifoninių perlų vėrinys

Birželio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertavo vienas garsiausių Ukrainos pianistų Alexey’us Botvinovas. Atlikėjas jau gerai žinomas Lietuvoje, čia yra surengęs ne vieną reikšmingą koncertą. Botvinovo meninės veiklos laukas įspūdingai intensyvus, platesnis, nei įprasta pianistui: jis yra įvairių festivalių, projektų sumanytojas ir įgyvendintojas, buvęs Odesos nacionalinio operos teatro meno vadovas.

Penktasis šių metų Vilniaus festivalio koncertas išsiskyrė itin solidžia programa: Botvinovas atliko Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijas“, BWV 988. Ciklas truko ilgiau nei valandą, tačiau savo gyliu, turinio ir patirčių intensyvumu atstojo dviejų dalių rečitalį.

Bachas kūrinio dramaturgines gijas supynė į sudėtingą darinį, harmoniniais ryšiais susietą bachišką mikrokosmą. Ciklą sudaro 30 variacijų, sugrupuotų į dešimt segmentų. Pirmos dvi kiekvienos grupės pjesės – žanrinio, lyrinio ar virtuozinio pobūdžio miniatiūros, kuriose Bachas retai nutolsta nuo pamėgto polifoninio komponavimo stiliaus. Trečioji grupės dalis – griežtas kanonas. Kanonai tarpusavyje siejami intervalinės plėtotės principu: pirmame (Variacija Nr. 3) imituojantis balsas pasirodo unisonu, antrame (Variacija Nr. 6) – sekundos, trečiame (Variacija Nr. 9) – tercijos intervalais ir t.t. Intervalų laipteliais Bachas klausytoją lydi iki ciklo finalo, dramaturginės kulminacijos momento, kuriuo pagal struktūros logiką turėtų tapti paskutinė, 30-oji ciklo dalis. Tačiau čia klausytojo laukia žaisminga kompozitoriaus išdaiga – quadlibet, populiarus Bacho laikais namų muzikavimo tradicijos žanras, pabrėžiantis paprastą, humoristinio pobūdžio ir aiškiai pasaulietinį kūrinio charakterį. Čia netikėtai susitinka ir laisvai improvizuojant polifoniškai susipina dviejų vokiečių liaudies dainų intonacijos. Galima spėti, kad toks netikėtas variacijų pabaigos sprendimas perteikia Bacho pasaulėžiūrą, teigiančią gyvenimo džiaugsmą ir nenuspėjamumą.

Atsitraukus nuo dešimtainės ciklo struktūros, matome stambesnį, dviejų dalių kūrinio planą. Pirma ciklo dalis iš dalies pianistiškai ir dramaturgiškai „lengvesnė“, skaidresnė nei antroji. Kompozitorius tarsi žaidžia, įvairiais būdais imituodamas italų, prancūzų baroko klavesino meistrų stilių. Ciklo vidurį, lyg kryžkelė, žymi 16-oji variacija, išsiskirianti sudėtingesne struktūra.

Antroji variacijų ciklo pusė – kompozitoriaus ieškojimų, fantazijos, drąsių harmoninių ir faktūrinių eksperimentų laboratorija. Nesant tipinio variacijų formą apibendrinančio finalo, ciklo lyriniu dramaturginiu centru tampa 25-oji variacija Adagio. Ši pjesė savo trukme lenkia visas kitas, o neįtikėtini Bacho laikams chromatizmai primena klaidžiojimą žmogaus sielos labirintuose. Glenas Gouldas, žymiausias XX a. „Goldbergo variacijų“ atlikėjas, šią dalį apibūdino kaip „daugiausiai alteracijų ir moduliacijų turinčiu kūriniu nuo Gesualdo iki Wagnerio“, o klavesino virtuozė Wanda Landowska poetiškai pavadino „juoduoju Bacho muzikos perlu“.

Ciklą pradeda ir baigia arija, kurią kūrinio pabaigoje girdime neišvengiamai kitaip nei pradžioje. Genialus Bacho atradimas: natos tos pačios, tačiau klausytojas, išgyvenęs koncerto patirtį, jau kitas. „Goldbergo variacijose“ galima įžvelgti užkoduotas filosofines kompozitoriaus mintis apie amžiną laiko spiralę, egzistencinį būties trapumą.

Botvinovo pianistinei paradigmai būdingi bruožai: romantinis emocinis muzikos poveikis, intensyvus dramaturginis plėtojimas, dinamiškas, klausytojo dėmesio nepaleidžiantis muzikinių minčių formavimas ir maksimalus instrumento galimybių naudojimas. Atlikėjo grojimo maniera santūri, netrikdanti Bacho muzikos tėkmės. Pianistinė manualinė technika puiki, judesių taupumas ir koordinacija – nepriekaištingi. Solistas suprantamai perteikė sudėtingą kūrinio formą ir demonstravo puikų polifoninės faktūros valdymą. Botvinovo išgaunamas fortepijono skambesys labai kokybiškas, raiškus, informatyvus. Jis gausiai, drąsiai naudojo pedalus, pasitelkė ryškius crescendo ir diminuendo, suteikdamas muzikos audiniui šiek tiek romantinį atspalvį. Kai kuriose variacijose terasinė dinamika, būdinga dviejų manualų klavesinui, buvo pabrėžtinai ryški dėl puikaus atlikėjo polifoninio girdėjimo. Pianisto artikuliacija apgalvota ir išraiškinga, nors kai kuriuose epizoduose legato sėkmingai galėtų pakeisti biresnis klavesininis touché. 

Judriose, greito tempo variacijose Botvinovas demonstravo pavydėtiną smulkią pianistinę techniką. Kartais virtuoziškumas imdavo dominuoti, vos pastebimai modifikuodamas bazinę ritmo pulsaciją, kritiškai svarbią kūrinio struktūrai. Tačiau lėtesnius, lyrinius epizodus Botvinovas interpretavo giliai, prasmingai, melodinės linijos skambėjo skausmingai ir trapiai. Ypatingą įspūdį padarė finalinė Aria da capo: po viso ciklo ji suskambo tauriai, ilgesingai, viltingai, perteikdama tikėjimą pasaulio tvarka ir teisiųjų pergale.

Atsidėkodamas už gausius plojimus pianistas įtaigiai ir emocingai paskambino mūsų publikai gerai pažįstamą ukrainiečių kompozitoriaus Myroslavo Skoryko „Melodiją“ iš kino filmo „Kalnų perėja“.

Du Vilniaus festivalio fortepijono (Mūzos Rubackytės ir Alexey’aus Botvinovo) rečitaliai, surengti per mažiau nei savaitę, prasmingai papildė vienas kitą, pademonstravo unikaliai plačias instrumento raiškos ir menininkų požiūrių, repertuaro bei interpretacijų galimybes. Džiugu, kad festivalis gali pasiūlyti skirtingas patirtis ir įvairovę.