Sauja stiklo karoliukų

Birželio 9-osios vakare Vilniaus festivalio scenoje svečiavosi estų muzikai. Savo atvykimu mus pagerbė opuso „To the Mother“ autorius Peeteris Vähi. Estų bei austrų kompozitorių kūrinius atliko dirigentas ir smuikininkas Andresas Kaljuste, vokalistė Elina Nechayeva, o pagrindinis vaidmuo teko kameriniam orkestrui „Glasperlenspiel Sinfonietta“. Šiam festivaliniam orkestrui vadovauja mums pažįstamas dirigentas Andresas Mustonenas. Filharmonijos tinklalaidėje kalbėdamas apie Mustoneną violončelininkas Mindaugas Bačkus apibūdino jį esant eklektiškiausią, tą liudijo ir minimo koncerto programa. Tačiau koncertui Vilniuje dirigentą teko keisti dėl netinkamų Mustoneno politinių poelgių. Tą vakarą dirigavęs Andresas Kaljuste yra Talino kamerinio orkestro dirigentas, Talino muzikos ir baleto mokyklos klasikinės muzikos studijų kūrybinis vadovas.

Orkestro pavadinimas, reiškiantis „Stiklo karoliukų žaidimo simfonijetė“, iš dalies atskleidžia ansamblio meninę kryptį. Ne tik programa, bet ir jos interpretacija gurgždėjo lyg nebaigti šlifuoti skirtingų spalvų ir formų karoliukai. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo (iš eilės) Jaano Räätso kamerinis koncertas Nr. 1, op. 16, Peeterio Vähi pjesė „To the Mother“, Wolfgango Amadeus Mozarto motetas „Exultate Jubilate“, KV 165, Arvo Pärto „Summa“, Josepho Haydno simfonija Nr. 60 C-dur, Hob. I:60 („Il distratto“).

Vis dėlto kai kurių panašumų tarp kūrinių buvo galima išgirsti. Tai susiję su harmonija. XX a. disonansai čia ir nuskaidrinami, ir tarsi nuodėmė „išperkami“ įprastais klasikiniais trigarsiais. Tuo estų veikalų kalbėsena lyg priartėjo prie Vienos klasikų epochos, trapiai išsaugant stilistikos tąsą. 

Bet apie viską iš eilės. Räätso 1961 m. sukurtas koncertas, beje, iš tiesų vien styginiams, o ne kameriniam orkestrui, jau pats tapo neoklasicizmo klasika. Regis, laužytomis melodijomis, keletu harmonijos akimirksnių, kartais ritmo ir dinamikos dariniais kūrinys „pagauna“ Sergejaus Prokofjevo braižo virpesius. Iki šiandienos penkių dalių veikalas patrauklus savo dramaturgija – muzika bėga kaip filmas, tarpais vaidybinis, tarpais lyg animacinis. Tik orkestras jau pirmaisiais garsais nustebino nesukalibruotu (už termino priminimą dėkoju Laimutei Ligeikaitei) grojimu. Muzikines mintis savo meniniu asmenybiškumu daug aiškiau reiškė kviestinis orkestro dirigentas Kaljuste, instinktyviai virtęs to koncerto-kino juostos čaplinišku personažu. Apskritai Kaljuste natūraliu teatrališku temperamentu animavo viso vakaro atmosferą.

Scenon įžengusi dainininkė Elina Nechayeva festivalio buklete pirmiausia pristatoma kaip galingo balso kylanti operos žvaigždė. Jos pristatymą apibendrinant paaiškinama, kad mūsų viešnia imasi įvairios muzikos. Paminėta, kad vokalistė vos netapo netgi „Eurovizijos“ prizininke. Tikrai netradicines akademinių kūrinių traktuotes išgirdome ir Vilniuje, sakyčiau, kad jutome būtent mišrių žanrų suformuotą balsą. Skambant melodingam opusui „To the Mother“ solistė nuostabiai prisitaikė prie šalto styginių flažoletų virpėjimo, rūpestingai stengėsi kuo tiksliau išgauti disonansinės melodijos šuolius – mat savo eksperimentavimo polėkio vedama nutarė mėginti dainuoti solo obojui parašytą partiją. Dėl šiltos vaidybinės išraiškos, šalto aštroko tembro pjesė nuaidėjo tarsi kitas kūrinys, nei įsivaizduotume grojant gilų, šiltą, lyrišką obojų.

Kad „Glasperlenspiel Sinfonietta“ gali griežti visų istorinių epochų muziką, patyrėme, kai orkestras persimainė grodamas Mozarto motetą. Pasikeitė netgi garso išgavimo pobūdis, ką jau kalbėti apie atitinkamą frazuotę ir visą dramaturgiją. Savo mėgstamo kompozitoriaus veikalą ypač stengėsi dainuoti Nechayeva. Nors šiame, Vilniaus, koncerte ją, matyt, labiau patraukė eurovizinis stilius, kai užtenka siauro (ne operinio) diapazono, – pritrūksta balso kraštutiniuose registruose, kulminaciniam garsui, o balso tembras ne visais momentais perteikia mocartišką gyvybę. Už koloratūras giriama vokalistė jas neblogai išdainavo net nesulėtinus tempo, jei atmestume Mozarto atlikimui kol kas neišlavinto balso bruožus. Tačiau kartu atsižvelkime į žmogaus balso trapumą, daugybę šiam jautriausiam instrumentui kylančių aplinkybinių trukdžių.

Abejočiau, ar buvo verta „suromantinti“ Pärto „Summa“ – iš asmeniškesnio styginių kvarteto skambesio jį išplėsti dviem kvartetams ir kontrabosui. Ar kūrinio prasmė netapo lėkštesnė?  Raminančios egzistencinės nostalgijos, išaugusios iš konsonansų ir disonansų mirgėjimo, orkestrantai neišklausė. Galbūt simfonijetė buvo pakliuvusi į dirigentų kaitos peripetijas, nes čia vienos iš smuiko partijų ėmėsi pats Kaljuste (galbūt vietoj Mustoneno).     

Tvirčiausiai suskambo Haydno simfonija. Iš visų jėgų orkestras trenkė C-dur akordą ir, kartais suklibančių pučiamųjų bei pagelbėti pakviesto Pavelo Giunterio gerai girdimų mušamųjų lydimas, įšildė koncerto kulminaciją. Dirigento humoro jausmas nuspalvino keistos Haydno laikais simfonijos idėją: dabar sakytume – siuitą iš muzikos komiškai operai „Il distratto“ – „Išsiblaškėlis“. Išskirtinės temos net kuria personažų įvaizdžius, tik gaila, kad retkarčiais, susitelkus į lyrines melodijas, liko neišgirsti akompanimento pobalsiai.

Programai pasibaigus entuziastingą publiką išvydę svečiai ilgai nesibrangino: Kaljuste smagiai išbėgo scenon vėl su smuiku rankose ir pranešė su orkestru paruošę estišką suvenyrą – Pärto mokytojo (Heino Ellerio?) kūrinuką „Pagaliukų šokis“ („Stick Dance“). Sąmojinga ir grakšti pjesė vaizduoja šokinėjančiuosius į sukryžiuotų pagalių tarpus. „Tai estų liaudies žaidimas, galite pamėginti ir jūs“, – linksmai nusiteikęs komentavo Kaljuste.

Baigdama atsiliepimą, prisiminiau dirigento Roberto Šerveniko juokelį apie margą programą atliekantį dirigentą: tada tai ne dirigentas, o suvirintojas. Vis dėlto šįvakar karoliukai liko palaidi.