Trisdešimt trečiasis tarptautinis šokio festivalis „Aura“ savo programą pradėjo Izraelio choreografo Emanuelio Gato darbu „Kartotojai“. Šokio teatro „Aura“ būstinėje – kino teatro „Romuva“ salėje – parodytas spektaklis sudomino savita erdvine ir ritmine struktūra, kurioje „Auros“ šokėjai, apsirengę minimalistiniais Kristinos Čyžiūtės-Svirskienės sukurtais kostiumais, tapo lygiaverčiais choreografo partneriais. Tikslios judesių reakcijos derėjo su plastiškomis paslankių kūnų bangomis, smulkios rankų pirštų trelės tarytum pratęsė fortepijono muzikos garsus.

Rašytojui, sociologui, literatūros kritikui Roger Caillois skirtame esė Marguerite Yourcenar pavadino jį „žmogumi, kuris mylėjo akmenis“. Caillois surinko didžiulę mineralų kolekciją. Ne viename savo kūrinių jis poetiškai apdainavo mineralus, svarstė jų pasaulio ir žmogiškosios vaizduotės ryšius. Regis, už kadro skambantys poetiški Caillois, ir ne tik jo, tekstų fragmentai suteikia šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) atidarymo filmui „Paskutinieji dalykai“ („Last Things“, rež. Deborah Stratman) tai, ko nėra filmo vaizduose, ką mintyse turi prikurti pats žiūrovas.

Rugsėjo 9 d. baigėsi 80-asis tarptautinis Venecijos kino festivalis. „Auksiniu liūtu“ apdovanota Yorgoso Lanthimoso „Frankenšteino“ variacija „Prasti reikalai“ („Poor Things“). Damieno Chazelle’o vadovaujama žiuri taip pat įvertino Agnieszkos Holland „Žaliąją sieną“ („Zielona granica“) ir Ryûsuke Hamaguchi filmą „Blogis neegzistuoja“ („Aku wa sonzai shinai“). Daugelis kritikų sutinka, kad šiais metais apdovanojimai paskirstyti kone nepriekaištingai.

Laura Rascaroli, kinotyrininkė iš Airijos, rugsėjo pabaigoje dalyvaus Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) mokslinėje konferencijoje „Asmeninė perspektyva ir eseistinė forma dokumentikoje ir mene“ bei pristatys mažiau žinomus garsios menininkės iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR) Penny Siopis filmus. Juose – archyviniai ir vadinamieji rasti kino kadrai, kuriuose fragmentuotai įamžintos Siopis šeimos istorijos, taip pat – apartheidą išgyvenusių žmonių patirtys.

Austrijoje reziduojančią dirigentę Giedrę Šlekytę kartkartėmis galime išgirsti koncertuojant Lietuvoje, tačiau visavertė profesinė jos veikla pulsuoja užsienyje. Baigusi Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau akademines studijas ji tęsė Graco menų universitete, Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje, Ciuricho menų universitete. Dirigentės patirtį Šlekytė kaupia ir simfoninės muzikos, ir operos srityje, ir abi šios sritys kaskart pasipildo rinktinėmis partitūromis, garsiais orkestrais bei scenos partneriais. Pasižvalgius į artimiausius jos koncertinius planus matyti koncertas su Duisburgo simfoniniu orkestru, su Frankfurto radijo, „Wiener Symphoniker“, Suomijos radijo orkestrais, gastrolės Japonijoje etc.

Rugsėjo 7–28 d. neabejingieji muzikiniam paveldui kviečiami į unikalų renginį – tarptautinį Josepho Achrono muzikos festivalį, kuris vyks jau antrus metus ir pasklis po Šiaulių kraštą (Šiaulius, Pakruojį, Joniškį, Joniškėlį). Josephas Achronas (1886–1943) – vienas žymiausių litvakų kompozitorių ir smuikininkų, tačiau Lietuvoje jo kūrybinis palikimas dėl nepalankiai susiklosčiusių XX a. istorinių aplinkybių dar nėra pakankamai įvertintas. Kaip yra rašiusi žydų muzikos tyrinėtoja muzikologė Kamilė Rupeikaitė, „XIX a. antroje pusėje Lazdijuose gimęs virtuozas, nuo mažumos žavėjęs Varšuvos, Peterburgo, vėliau Berlyno, kitų Europos miestų klausytojus, o galiausiai tapęs žinomu Los Andželo menininku, smuikininkas ir kompozitorius Josephas Achronas Lietuvoje yra praktiškai nežinomas. Tai vienas iš daugelio atvejų, ypač palietusių litvakų kilmės menininkus ir mokslininkus.“

Vienas garsus Apšvietos amžiaus mokslininkas yra sakęs, jog stilius – pats žmogus. Kaip tik ši frazė įkyriai, bet maloniai mintyse tyvuliavo paskutinio Vilniaus festivalio koncerto metu, klausantis Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi“. Pradedant veikalo pavadinimu, kurį, manding, labai greitai išmokome tarti gražia lotynų kalba nuo pat kūrinio premjeros 1997 m. rugpjūtį, baigiant giliai įsimintina kai kurių artefaktų raiška: dunksintys akmenys, bažnyčių varpų melodijų polifoniją sukuriantys tikrieji varpai (ačiū Dievui, kad niekas nesusiviliojo to kur nors pamėgdžioti, nusavinti), – visa tai ir galėjo rastis tik Narbutaitės kūryboje, autentiškai muzikinėje, bet ir linkusioje gerokai peržengti muzikinio teksto ribas. Nes pati autorė savaimingai kuria savo stilių iš daugybės meninių, istorinių, estetinių, etinių ir asmeninių sluoksnių. O kadangi pasakyta „pradedant“ ir „baigiant“, tai ne mažiau svarbu išplėtoti dar ir tąjį „tęsiant“, kuris atsiduria tarp karštinių pozicijų. Apie tai ir norėtųsi pasidalinti, bet tebūnie dar ir trumpas intermezzo.

Birželio 22-osios koncertas buvo turtingas tiek kontekstų, tiek meninių lobių. Kūrinių autorius ir atlikėjus kaip reta saistė įvairialypės – estetinės bei žmogiškosios – istorijos. Tad pirmiausia žvilgtelėkime į programą. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro styginiai atliko Valentino Silvestrovo „Himną – 2001“, visos sudėties orkestras – Mieczysławo Karłowicziaus Simfoniją e-moll („Atgimimo“) bei su Lucu ir Arthuru Jussenais (Nyderlandai) – Felixo Mendelssohno Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui E-dur. Dirigavo Andrzejus Boreyko (Lenkija).

Šiais metais Vilniaus festivalis klausytojus kviečia į dešimt skirtingų muzikinės odisėjos etapų, kurių kiekvienas tampa ir dovana Vilniaus 700-ajam gimtadieniui. Birželio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje nuskambėjo aštuntoji „odisėjos“ dalis, subūrusi violončelių muzikos mylėtojus. Scenoje jėgas suvienijo du homogeninės sudėties ansambliai – „Polish Cello Quartet“ ir „Cello Club“.

Šiaip jau stengiuosi vengti pasikartojančių antraščių, tačiau šiuokart to daryti negaliu ir nenoriu. Mat įsimintina pažintimi prieš dvi savaites pavadinau Vilniaus festivalyje pasirodžiusio „Paganini Ensemble Vienna“ koncertą. Šį kartą, birželio 17 d., įvyko dar viena, ir vėl tikrai įsimintina, pažintis: pirmą kartą mūsų scenoje su Lietuvos kameriniu orkestru ir jo vadovu bei vakaro solistu Sergejumi Krylovu koncertavo pianistė iš Pietų Korėjos Yeol Eum Son.