Be didelių skrupulų, bet su geriausiais filmais

Kanai, Kanai, Kanai... Sunku paneigti, kad tai svarbiausias atskaitos taškas metiniame kino cikle ir tirščiausia gerų filmų programa. Tik vis dažniau festivalio sūkuryje savęs klausiu – kas dar, be ekranuose rodomų sunkiasvorių kūrėjų filmų, čia man patinka? Yra neginčijamo žavesio keliasdešimtūkstantinėje kino paliestų žmonių minioje, vis susiraizgančioje eilių gyvatėmis prie kino teatrų. Taip pat ant kiekvieno šaligatvio, kiekviename bare, restorane ar eilėje vykstančiuose pokalbiuose apie kiną (nors neretai ir labai pragmatišku kampu). Kokybės ir svarbos jausmas didžiulis, tačiau sunku atskirti, kas tikra, o kas – inercija ir įvairių politinių bei finansinių jėgų pasekmė. Visas tas miesto ir festivalio prabangos bei tuštybės sluoksnis, tinkamesnis Holivudui, gviešiasi nustelbti kino magiją, kurią kartais lengviau pajusti mažuose festivaliuose. Juose jau visai netrukus dominuos tie patys Kanų filmai.

Šių metų atidarymo filmas sukėlė įtarimų dėl programos nepriklausomybės ir to, kas vis dėlto čia yra svarbiausia. Deja, ne visada talentai. Rodos, kur pasisuksi Kanuose – visur turtingosios Saudo Arabijos pėdsakai. Šalis, kurioje tik prieš penketą metų buvo atšauktas kino teatrų draudimas, sparčiai kopia į dominuojančią poziciją industrijoje, investuodama dabar jau ne tik į regiono kiną. Jonny Deppas, akivaizdu, buvo geras rinkodaros žingsnis siekiant pritraukti užsienio kompanijas į savo naujutėles studijas. Nuo lauko reklamos iki filmų titrų – Raudonosios jūros kino festivalio fondo (Red Sea Film Festival Foundation) matomumas neleidžia suklysti, kad Saudo Arabija bet kokia kaina nori atsidurti pačiame kino pasaulio centre.

Atidarymo filmas „Žana diu Bari“ („Jeanne du Barry“) toks blogas ir nesvarbus, kad atsiranda daug vietos spekuliacijoms. Kokia kaina festivalis atidarytas režisierės Maïwenn, atvirai ir kartais agresyviai deklaruojančios savo priešiškumą MeToo judėjimui, filmu su Jonny Deppu? Raudonojo kilimo žvaigžde, teismo pripažintu kaltu dėl smurto prieš žmoną? Transliuoti jų teismo procesai tapo trąša ir taip gajoms mizoginiškoms nuotaikoms. Kiek kainuoja atsidaryti filmu, tarp kurio prodiuserinių kompanijų – skambus „Russian World Vision“ pavadinimas? (Apskritai kino industrijos požiūrio į darbą su Rusija klausimas vertas atskiro straipsnio).

Festivalis be didelių skrupulų. Būtų lengviau suprasti pasirinkimą, jei filmas būtų geras arba svarbus temos požiūriu, bet... Žana diu Bari buvo mylimiausia Liudviko XV kurtizanė ir kartu moteris, apdovanota aštriu protu, žavesiu ir grožiu, padariusi bene didžiausią socialinį šuolį istorijoje. Patraukli asmenybė ir epocha ekranui, jei tik į jos vaidmenį savęs neimtų projektuoti narciziškoji Maïwenn. Rodos, užliūliuota savo pačios kruopščiai kadruojamo autoportreto, ji nepasinaudojo klodais potencialo, slypinčio spalvingoje istorinėje figūroje, apie kurią taip ir nesužinome daugiau, nei pasako filmo aprašymas. Išėjo viso labo įspūdingų, bet ne visada skoningų kostiumų pakaba, be gyvasties ir gelmės, šalia ne ką įdomesnio Deppo vaidinamo karališkojo meilužio.

Kitoje kostiuminėje dramoje iš konkurso galima rasti kur kas talpesnį moters personažą. Gal ir nėra aišku, kodėl brazilas Karimas Aïnouzas ėmėsi filmo apie tironiško anglų karaliaus Henriko VIII ir jo paskutinės žmonos santuoką, bet ilgainiui Alicios Vikander vaidinama karalienė Kotryna įtikina savo karštu tikėjimu ir bebaimiškumu. Ji rizikuodama gyvybe slapta veikė prieš jai galvą nukirsdinti pasiruošusį karalių, kuris nutiesė kelią protestantiškai šalies ateičiai. „Ugnies kurstytoja“ („Firebrand“) gal ir ne pats stipriausias Aïnouzo filmas, ir jis tikrai nekeičia žanro, tačiau režisūra turi kažką, kas prikausto prie ekrano.

Grįžtant prie festivalio atidarymo, savotišku atsaku oficialiajam tapo antro pagal svarbumą konkurso „Ypatingas žvilgsnis“ pradžios filmas „Meilės prigimtis“ („Simple comme Sylvain“) ir jo režisierės kanadietės Monios Chokri kalba, kurioje ji pasmerkė fizinį, seksualinį ir psichologinį smurtą. Ji kalbėjo apie etiką kino aikštelėje, kritikavo režisieriaus kultą ir kvietė dirbti horizontaliose struktūrose. Tai buvo atsakas į gana garsiai girdimą kritiką Kanų nejautrumui dėl Maïwenn, Deppo ir dėl netinkamu elgesiu aikštelėje kaltinamos Catherine Corsini, kurios filmas „Sugrįžimas“ („La Retour“) buvo išimtas, vėliau sugrąžintas į konkursą, bet taip ir liko su keistu etiniu klaustuku.

Nieko nesitikėjau iš „Meilės prigimties“, nes visai nepatiko ankstesnis Chokri filmas „Auklė“ („Babysitter“), bet naujasis nustebino gerai subalansuotu tonu, neperspausta ironija, labai organiška vaidyba ir tiksliai išplėtota tema apie skirtingas meilės sampratas ir formas. Filmo herojė Sofi atsiduria tarp dviejų vyrų: ilgamečio partnerio, su kuriuo ją sieja nors ir neintymūs, bet harmoningi, socialiai ir intelektualiai lygiaverčiai santykiai, bei naujos simpatijos iš visiškai kito socialinio sluoksnio. Naujasis meilužis Sofi pasiūlo mažiau rafinuotą, bet aistros kupiną gyvenimą ir iš bohemiško burbulo nuleidžia ant žemės. Taikliai parašyto scenarijaus struktūra lengvai lipdosi aplink Sofi senjorams dėstomo filosofijos kurso turinį ir skatina įdomius svarstymus apie klasinį mobilumą, romantinių santykių ir partnerystės vietą šiuolaikiniame gyvenime, kuriame individo laisvė vis dažniau atsiduria prioritetų viršuje.

Santykiai, tik jau visai kitokie, atsiduria ir Justine Triet filmo „Kryčio anatomija“ („Anatomy of a Fall“) centre. Filmas greičiausiai lems Sandrai Hüller pelnytą prizą už vaidybą. Hüller vaidinama rašytoja teismo salėje turi gintis nuo kaltinimų nužudžius savo vyrą, kurio žūtį jų nuošalioje sodyboje Alpėse gaubia paslaptis, o liudyti stoja jos mažametis sūnus. Procese po truputį atskleidžiamos sudėtingos poros santykių detalės tiesiog kausto prie ekrano. Tai vienas tų filmų, kurie palieka abejonės krislą net pasibaigę, o temos apie laisvę šeimoje, kūryboje bei pasiaukojimą vs išnaudojimą leidžia kurti nevienplanius personažus.

Iki šiol geriausias matytas pagrindinio konkurso filmas – Jonathano Glazerio „Interesų zona“ („The Zone of Interest“). Jis seka Michaelio Haneke’s „Balto kaspino“ pėdomis ir kamerą nukreipia ne į blogio aukas, o jo vykdytojus, iš pažiūros gyvenančius niekuo neypatingą gyvenimą kitoje mirties stovyklos sienos pusėje. Ilgiausiai tarnavęs Aušvico komendantas Rudolfas Hössas ir jo žmona Hedwiga atkakliai kuria svajonių gyvenimą sau ir savo vaikams naujutėliuose namuose. Hedwiga puoselėja pavyzdinį arijų sodą ir namus, o Rudolfas strateguoja, ką daryti, kad nebūtų perkeltas. Jiems čia geriausia vieta žemėje. Siaubas filme kuriamas itin tiksliai pasirinkta kino kalba, kuri priartina šį filmą prie šedevro. Iš tradicinio kinematografiškumo apdaro išrengtas vaizdas toks nepakeliamai plikas ir realistiškas, kad, rodos, leidžia užuosti naujai pastatytų namų dažų kvapą, sumišusį su degančių kūnų tvaiku, girdėti sienomis nuaidinčius klyksmus ir krosnių degimą. Garsinis fonas toks stiprus, kad nuo pirmų filmo sekundžių gerklėje stringa gumulas, o įsitempę veido raumenys tokie lieka iki pat pabaigos. Reikėtų vardinti visą didelę filmo dailininkų, specialiųjų efektų ir garso kūrėjų komandą, kuri kartu su operatoriumi Lukaszu Zalu, kompozitore Mica Levi ir Glazeriu sukūrė kažką, kas, spėčiau, labiausiai priartėja prie hiperrealistiško blogio banalumo portreto.

Šis filmas privertė sėdėti kėdėje sulaikius kvapą, o kiti pareikalavo kitokios ištvermės – kantrybės ir pasitikėjimo režisieriais esant labai prabangiai filmo trukmei. Pavyzdžiui, kinų dokumentikos meistras Wang Bingas ir jo trijų su puse valandos dokumentinis filmas „Jaunystė“ („Jeunesse“) apie nagingus ir energingus tekstilės fabrikų darbininkus. Jie siuva pigius drabužius greitam vartojimui Vakaruose. Prieiga siūlo aštrią pigios darbo jėgos ir greito vartojimo kritiką, tačiau Wang Bingas nesiekia pasitelkti savo personažų kaip įrankių socialinei kritikai, paversdamas juos aukomis, atvirkščiai – šias temas palieka skleistis savaime, savo dėmesį sutelkdamas į veržlios herojų jaunystės portretą.

Dar vienas labai ilgas filmas – „Auksinę šakelę“ jau turinčio turko Nuri Bilge Ceylano „Apie džiovintas žoleles“ („Kuru Otlar Üstüne“), kuris panašiai kaip ir „Žiemos miegas“ nukelia į gilią žiemą tolimoje provincijoje. Kiek reikia drąsos kurti trijų su puse valandos filmą, kurio centre – labai nepatrauklus, bet tuo pačiu metu itin žmogiškas personažas. Istorija apie puikybe sergantį dailės mokytoją, kuris svajoja apie paskyrimą į Stambulą ir savo laiką stumia konkuruodamas dėl aplinkinių simpatijų. Netrukus jis bus apkaltintas netinkamais santykiais su viena mokine, įsivels į meilės trikampį su savo kambario draugu ir mokytoja iš kito kaimo. Čia svarbi ne tiek istorija, kiek ilgi ir intelektualūs personažų pokalbiai. Viena visiškai netikėta scena staiga sugriauna kino iliuziją ir lieka kaip neįminta mįslė. Ceylanas gauna mano asmeninę šakelę už režisūrą.

Atrodo, Wimas Wendersas į naująjį filmą „Tobulos dienos“ („Perfect Days“) sudėjo visą savo susižavėjimą Japonija, jos kultūra ir japonų mentaliteto ypatybėmis. Jį keri miesto architektūra, viešosios erdvės ir jose savo vietą randantys gyventojai. Tai istorija apie paprastą bet pavydėtiną laimę, kurią su tvirtu nuoseklumu puoselėja Tokijo tualetų valytojas Hirajama. Labai gražus filmas su besikartojančia kasdienybe ir pritarti kviečiančiu garso takeliu, bet po jo kažkodėl lieka jausmas, kad tai Jimo Jarmuscho „Patersono“ plagiatas.

Japonų meistras Hirokazu Kore-eda filme „Monstras“ („Kaibutsu“) taip pat kai ką skolinasi, tačiau kur kas subtiliau, panaudodamas Akiros Kurosawos „Rašiomono“ struktūrą. Filmas pasakoja apie vienišą mamą ir jos aštuonmetį sūnų, kuris vieną dieną ima elgtis keistai ir mama priežasties ieško mokykloje. Ar jis tapo patyčių ir mokytojo smurto auka? Ta pati situacija išgyvenama ir pateikiama iš skirtingų joje dalyvavusių personažų perspektyvos, žinoma, turint mintyje, kad vienos tiesos nebūna, bet kartu rodoma ir į filmo pavadinime esančią pravardę, kurios reikšmė kinta su kiekvienu ją ištarusiu balsu.

„Oskaru“ nominuotos tunisietės Kaouther Ben Hania „Olfos dukterys“ („Les filles d'Olfa“) – turbūt vienas originaliausių konkurso filmų, apie kurį kalbant skamba hibridinio kino terminas. Tai dokumentinis filmas apie motiną ir keturias jos dukteris, iš kurių su ja liko tik dvi, kai vyriausios buvo užverbuotos ISIS. Filmu siekiama atsekti radikalizmo priežastis ir pasitelkiama atkuriamosios dokumentikos technika. Kai scenos tampa per skaudžios, jas vaidina aktorės. Atsakymų režisierė ieško ne tik sekdama seserų gyvenimo etapus, bet ir svarstydama apie auklėjimo bei kultūros primestą socialinį moters vaidmenį arabų pasaulyje.

Vienas laukiamiausių konkurso filmų – Ramata-Toulaye Sy filmas „Banel ir Adama“ („Banel e Adama“) iš Senegalo, nes žadėjo kažką naujo ir neįprasto. Tai jaudinanti neįmanomos meilės istorija, kurios fone subtiliai skleidžiasi ekologijos ir feminizmo temos. Formaliai įdomus ir tematiškai ambicingas debiutas kupinas ne visada aiškiai suprantamų simbolių, magiškojo realizmo ir atvirų interpretacijai scenų. Netobulas, bet labai jaudinantis, nepaprasto grožio filmas primena, koks per mažai reprezentuojamas yra Afrikos kinas ir ką mes prarandame.

Visai kitaip yra su suomių legenda Aki Kaurismäki, kurio filmus, atrodo, jau esame pamatę į priekį. Jo garsiosios proletariato trilogijos tęsinys „Nukritę lapai“ („Kuolleet lehdet“) – beveik tobulas ir sunku jam rasti taiklios kritikos, tačiau bendrame festivalio kontekste jis atrodo tarsi paimtas iš muziejaus ir tik papildytas šiandienos ženklais, pavyzdžiui, per radiją vis skambančiomis žiniomis iš karo Ukrainoje.

Smalsu, ką pasirinks dviejų „Auksinių palmės šakelių“ laureatas Rubenas Östlundas, šiemet vadovaujantis festivalio žiuri. Tarp jo geriausių visų laikų filmų – Caraxo, Haneke’s, Kubricko, Roy Anderssono, Formano, Cassaveteso, Scorsese’s ir Buñuelio filmai. Pamačius pusę konkurso, spėju ir labai norėčiau, kad tai būtų Jonathano Glazerio filmas, bet dar laukia tokių metrų kaip Weso Andersono, Keno Loacho ir visad stiliaus naujumu bei nestandartine išmintimi džiuginančios italės Alice Rohrwacher, austrės Jessicos Hausner kūriniai, tad bus įdomu. Tikriausiai beveik visi konkurso filmai bus parodyti Lietuvoje ir apie kiekvieną jų dar turėsime progų pakalbėti išsamiau.