7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie laukimą

Simfoninės pasijos pagal Edvardo Griego muziką „Laukimas“ premjeros įspūdžiai Vilniaus festivalyje

Rasa Murauskaitė
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Muzika
„Laukimas“. Dirigentas Eivingas Gullbergas Jensenas. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. Dirigentas Eivingas Gullbergas Jensenas. D. Matvejevo nuotr.

Sakoma, kad istorijos, kurias pasakojame, formuoja mūsų savivoką, tai, kas mes esame. Tad permąstyti, kitaip papasakoti seniausius žmonijos mitus, pasakas, epus yra pretenzingas bandymas į žmonių mąstymą įdiegti naujas perspektyvas. Iki skausmo pažįstama Pero Giunto istorija – nepaprastai gražus ir jautrus norvegiškas epas, kuriam ypatingą reikšmę muzikos istorijoje suteikė Edvardo Griego muzika Henriko Ibseno dramai. Vienas jos „daugtaškių“, kurį tekstu ir naujomis prasmėmis užpildė simfoninės pasijos solistams, chorui ir orkestrui „Laukimas“ kūrėjai, – tai neįtikėtinai paslaptingas ir talpus Solveigos personažas. Birželio 21 d. Vilniaus festivalio baigiamajame koncerte Lietuvos rusų dramos teatre jis vedė publiką į metafizinę kelionę link suvokimo, kokia yra meilės ir ištikimybės kupino laukimo prigimtis.

 

„Laukimas“ – Bergeno festivalio, Tivolio „Summer Classical“, Bilbao teatro „Arriaga“, Geteborgo simfoninio orkestro, Islandijos simfoninio orkestro ir Vilniaus festivalio koprodukcija. Kūrinio idėjos autorius ir režisierius – Calixto Bieito (Katalonija, Ispanija), libreto autorius – vienas žymiausių dabarties norvegų rašytojų Karlas Ove Knausgårdas, vaizdo projekcijas kūrė Sarah Derendinger (Šveicarija). Pasaulinė kūrinio premjera gegužę atidarė Bergeno festivalį, o Vilniaus festivalis juo vainikavo savo įvairialypę šių metų programą.

 

Nauji muzikinės scenos kūriniai dažniausiai grindžiami originalia muzikine medžiaga, bet „Laukime“ girdime puikiai pažįstamą Griego muziką. Daugiausia, be abejo, tai ištraukos iš muzikos dramai „Peras Giuntas“, tačiau įtraukta ir keletas epizodų iš kitų kompozitoriaus darbų. Viena gražiausių kada nors parašytų melodijų, paprasta, jautri, bet nepaprastai talpi ir šiaurietiškai santūri „Solveigos daina“ – lyg savotiškas pasijos leitmotyvas. Apskritai, romantinė muzikinė kalba „Laukime“ sujungiama su romantinę dvasią išsaugančiu, tačiau jau mūsų laikus liudijančiu tekstiniu pasauliu, atskleidžiančiu šių dienų genijaus Knausgårdo talentą.

 

Solveiga, kurios lūpomis pasijoje pasakojama istorija, – tai moters archetipas, įkūnijantis metafizinį laukimą. Tai moteris, kurios visas gyvenimas tarsi oponuoja dabarties standartams, kurie veikiau pasmerktų, o ne išaukštintų moterį, savo gyvenimą paskyrusią vyro laukimui. Juk iš pirmo žvilgsnio Solveiga – tai pasyvumas, ambicijų atsisakymas, savęs vyrui atidavimas. Viena vertus, tokia „sąmonės praraja“ tarsi atskleidžia visuomenės pokyčius, kita vertus, verčia šioje istorijoje paieškoti kažko daugiau, bandant suprasti, apie ką iš tikrųjų mums kalba Solveigos personažas. Manau, kad jis įkūnija tai, ką žmogus (nesvarbu, vyras ar moteris) šiandien vis labiau pamiršta – besąlygišką meilę ir ištikimybę kitam, atsidavimą vienam gyvenimo tikslui, o svarbiausia – nepalaužiamą apsisprendimą. Galų gale tai ir pasakojimas apie buvimą „čia ir dabar“, neprojektuojant savo gyvenimo į ateitį, kai nuolatos viliamasi ar bijoma, o mėgaujantis esaties akimirka. Genialiai tai įkūnija Knausgårdo žodžiai: „Dievo karalystė yra tik akimirka, toji akimirka, kurioje auga lelija laukuose ir skrenda paukštis danguje. Paukštis toje akimirkoje gali susukti lizdą ten, kur pastaruosius ketverius metus jo jauniklius pasiglemžė vištvanagis. Praeities nėra, ateities nėra, egzistuoja tik tas lizdas ir jame išsiritantys paukščiukai. Toje akimirkoje nėra vištvanagio, kuris atskridęs juos pasičiups, paukščiai to nenumato.“

 

Būtent libreto autoriaus Knausgårdo darbą „Laukime“ įvardyčiau kaip didžiausią privalumą. Dar skaitant pirmąją knygą iš monumentalaus literatūrinio ciklo „Mano kova“, pasakojančio apie jo paties gyvenimą, neapleidžia klausimas, kaip šio žmogaus kalbėjimas tampa artimas žmonėms, turintiems visiškai kitokias asmenines ar kultūrines patirtis. Vėliau, perskaičius įvairią jo publicistiką (kad ir nuostabų „New York Times“ spausdintą tekstą „A Literary Road Trip Into the Heart of Russia“, kuriame rašytojas pasakoja apie rusų tautos istorijas, didžiuosius jos autorius ir kaip tai iš esmės apibūdina šių dienų Rusiją), o dabar ir klausantis „Laukimo“, tapo galutinai aišku, kad šis autorius tiesiog turi universalaus kalbėjimo dovaną. Jo tekstuose užfiksuoti asmeniniai patyrimai, savistabos momentai artimi daugeliui, todėl tokie paveikūs. Mikrokosmas čia tampa makrokosmu. O „Laukimo“ tekstas dar ir estetiškai nepaprastai gražus, masinantis mus pačius kitokiomis akimis pažvelgti į savo gyvenimą ir aplinką, o ir nuotaika pritinkantis Griego muzikai. Nuostabu, kad Knausgårdo tekstas atrodo lygiavertis Griego muzikai, nė kiek jai nenusileidžia.

 

Kitas puikus „Laukimo“ kūrėjų pasirinkimas – tai Solveigos vaidmenį atliekanti norvegų sopranas Mari Eriksmoen. Galima sakyti, kad „Laukime“ Eriksmoen ne atlieka, o tampa Solveiga. Tokia, kokią įsivaizduojame – trapi, sutrikusi, bet kartu ryžtinga ir giliamintė. Ji drąsi ir stipri, į gyvenimą žvelgia atviromis, bet kartais kiek naiviomis akimis. Eriksmoen raiškus, natūralus kalbėjimas, vaizdo projekcijose atsivėręs labai išraiškingas jos veidas, „kalbančios“ akys, nepretenzingas, iš kalbėjimo natūraliai išsiveržiantis dainavimas puikiai tinka šio kūrinio koncepcijai. Kaip, beje, ir vaizdo projekcijos. Man neretai šis sceninių kūrinių elementas atrodo balastas, o ne papildoma kokybė. Tačiau šveicarų videomenininkės Derendinger darbas buvo labai organiškas (vien dėl to, kad dalis vaizdo kuriama „čia ir dabar“), o tarsi šokiruoti turėję jo elementai (kaip gimimo momento vaizdai) – labai skoningai ir tiksliai susieti su kitomis turinio raiškos formomis.

 

Nors neabejotinas kūrinio dėmesio centras yra Solveiga-Eriksmoen, negalima nepastebėti ir kitų „Laukimo“ atlikėjų. Visų pirma kiek neįprastoje pozicijoje – scenos gale – grojęs orkestras žavėjo lanksčiu, niuansuotu, lengvu Griego muzikos perteikimu. Chorines partijas atliko choras „Vilnius“, o „laukiamo“ Pero Giunto balsu tapo Lietuvoje gyvenantis norvegų baritonas Steinas Skjervoldas. Šis atlikėjas ne kartą paliko puikų įspūdį dainuodamas ir šiuolaikinius sceninius kūrinius, ir kamerinę muziką. „Laukime“ jo vaidmuo nedidelis, tačiau atliktas be priekaištų. Pasijos premjerai Lietuvoje, kaip ir Bergeno festivalyje, vadovavo norvegų dirigentas Eivingas Gullbergas Jensenas.  

 

„Paukščiui nerūpi, kas jam nutiks“, – rašė librete minimas Kierkegoras. Ar ir mes galėtume tokie būti? Nesirūpinti, kas mus ištiks? Tai išlaisvintų mus nuo kančios, nuo skausmo. Tai atvertų mums Dievo karalystę? – klausiama „Laukimo“ librete. Galbūt laukimas ir yra apie tai?.. Būtent klaustukas, o ne taškas, geriausiai tinka reziumuojant šio kūrinio įspūdį, nes klausimų jis palieka daugiau negu atsakymų.

„Laukimas“. Dirigentas Eivingas Gullbergas Jensenas. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. Dirigentas Eivingas Gullbergas Jensenas. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. Dirigentas Eivingas Gullbergas Jensenas. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. Dirigentas Eivingas Gullbergas Jensenas. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. Mari Eriksmoen. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. Mari Eriksmoen. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. Mari Eriksmoen. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. Mari Eriksmoen. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. Choras „Vilnius“ ir Steinas Skjervoldas. D. Matvejevo nuotr.
„Laukimas“. Choras „Vilnius“ ir Steinas Skjervoldas. D. Matvejevo nuotr.