Bazelio kamerinis orkestras ir Andrius Žlabys

Birželio 19 d. Valdovų rūmuose vykęs priešpaskutinis 23-iojo Vilniaus festivalio koncertas iš kitų išsiskyrė pirmąsyk į Lietuvą atvykusiu kolektyvu – Bazelio kameriniu orkestru. Šveicarų orkestras pratęsė įdomių, naujų, intriguojančių festivalio programų sąrašą. Tikrai niekada Vilniuje nėra skambėję šiame koncerte atlikti šveicarų kompozitorių kūriniai. Bet tai dar ne visa šio koncerto intriga. Su svečiais koncertavo visuomet laukiamas pianistas Andrius Žlabys, jis skambino du Wolfgango Amadeus Mozarto koncertus. Bet ne tuos pianistų pamėgtus ir dažnai atliekamus, o retai koncertų salėse skambančius. Tai Mozarto kūrybos ankstyvojo laikotarpio koncertai: Nr. 9 Es-dur, KV 271 („Jenamy“) ir Nr. 12 A-dur, KV 414. Taigi koncertas Valdovų rūmuose tapo dar vienu ypač įdomiu ir kokybišku festivalio vadovės Rūtos Prusevičienės projektu.

Pirmąjį šveicarų orkestro pasirodymą Vilniuje pasveikino Rygoje reziduojantis Šveicarijos ambasadorius Latvijai, Lietuvai ir Estijai Konstantinas Obolensky, prieš koncertą dalyvavęs susitikime su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku.

Pirmąjį programos kūrinį klausiausi tikrąja prasme „ištempusi ausis“. Kompozitoriaus Franko Martino (1890–1974) 1920 m. sukurta nedidelė pjesė styginiams „Pavane couleur du temps“ alsavo prancūzų impresionistų atmosfera, lyrine elegiška nuotaika. Susipažinus su vėlesniais laikais parašyta šio autoriaus muzika, akivaizdu, kad tai kūrybinio kelio pradžios darbas. Martinas didesnę gyvenimo dalį praleido Olandijoje. Kompozitoriaus muzikinė kalba labai ryškiai evoliucionavo, laisvėjo, jo individualaus stiliaus paieškos krypo konstruktyvizmo link. (Programos tekstą rengusi Justa Adomonytė-Šlekaitienė primena, kad Lietuvoje ne kartą buvo atliktas vienas žymiausių jo kūrinių – „Petite symphonie concertante“, op. 54.) Orkestras kūrinį grojo be dirigento, dėmesingai reaguodamas į koncertmeisterės Julijos Schröder stryko ir kūno gestus.

Kitas šveicariškas koncerto numeris – antroje dalyje skambėjęs Heinzo Holligerio „Eisblumen“ („Ledo gėlės“) iš ciklo „Scardanelli“. Holligeris mums geriau pažįstamas kaip ypač garsus obojininkas ir dirigentas. Tačiau greta atlikėjiškos veiklos jis visą sąmoningą gyvenimą taip pat rašo muziką. Jo kūrybos derlius gausus ir įvairus – nuo obojui ir kitiems solo instrumentams, kameriniams ansambliams ir orkestrams skirtų opusų iki operų. „Eisblumen“ inspiravo vokiečių poeto Friedricho Hölderlino eilėraščių ciklas, pasirašytas Scardanelli slapyvardžiu. Holligeris šiame opuse pasitelkia mikrotonus: garsai tylutėliai skimbčioja, klaidžioja, virpa, momentais ryškiau arba visai vos girdimai. Gal ši muzika pasakoja apie tas ant apšalusio lango atsiradusias ledines gėles? Klausydamasi kūrinio jas netikėtai prisiminiau. Kompozitorius, žinoma, sekė poeto eilių raišką, bet mums, tų eilių po ranka neturintiems, ne nuodėmė leistis į fantazijas... Kieno ranka piešdavo tas nuostabias gėles, neturinčias jokių atitikmenų realybėje? 

Šveicarų kompozitorių muzika skambėjo pramaišiui su Mozarto fortepijoniniais koncertais. Beje, pirmą kartą girdėjau Andrių Žlabį atliekant Mozartą. Gal kur nors kitur jis jį yra grojęs. Pirmiausia A. Žlabys atliko dvyliktą koncertą, sakytum, paprastesnį už devintąjį. Kai jis energingu mostu „užvedė“ orkestrą, salė tarsi nušvito. Orkestro muzikantai akivaizdžiai pagyvėjo ir įsitraukė į azartišką žaidimą su pianistu. A. Žlabys nebūtų savimi, jei jo interpretacijoje nepajustume asmeniško, intymaus santykio su muzika. Jis tikrai nesekė kuriais nors etaloniniais mocartistais, bet grojo taip, kaip jaučia ir mąsto „čia ir dabar“. Sakyčiau, romantiškai... O gal bethoveniškai. Mat labai temperamentingai buvo atliekamos greitosios kūrinio temos, o keliose vietose, ypač solinėse kadencijose, kone vulkaniškai. Lyrinėms temoms pianistas suteikė raiškų ir paveikų pavidalą, prilygstantį žodžiais užrašytai poezijai.

Panašiai būtų galima nusakyti ir kito, devintojo, Mozarto koncerto interpretaciją. Tik pats koncertas, nors sukurtas penkeriais metais anksčiau, yra kur kas turiningesnis, įdomesnis ir brandesnis. Kas taip paveikė dvidešimt vienų metų genijų, kad sukūrė tobulą visomis prasmėmis kūrinį? Matyt, jauno kompozitoriaus kūrybinę fantaziją kurstė susitikimas su Paryžiuje sutikta pianiste Victoire Jenamy – jai koncertas ir paskirtas. Regis, šis susitikimas paliko ne vien šviesių, bet ir skausmingų išgyvenimų, aiškiai girdimų antrojoje minorinėje koncerto dalyje. Tokia minorinės tonacijos dalis Mozarto koncertuose atsirado pirmą kartą. Kraštinių dalių veržlų pobūdį staiga pakeičia skausmu alsuojanti muzika. A. Žlabys ją pateikė kaip jautrų ir itin liūdną dviejų asmenų pokalbį. Fortepijonas prabilo beveik žmogaus balsu. Pianistas pasitelkė tikslias skambesio spalvas, dinamiką, frazių artikuliaciją.

Nepaprastai jausmingai nuskambėjo kadencija, tarsi kokia nedrąsių klausimų grandinė. Koncerto finalas grąžino į judrų gyvenimo ritmą. Tempas – pašėlusiai greitas, šiek tiek gal net dusinantis. Bet orkestras į solistą reagavo tiksliai, nors viskas buvo atliekama be dirigento, galvos ir kūno judesiais dirigavo pats pianistas.

Po ilgų ovacijų A. Žlabys atliko Johanno Sebastiano Bacho vargonams parašytą Choralą f-moll. Šis koncertas pianistą su šveicarų muzikantais suvedė pirmą kartą. Gal ši pažintis išaugs į artimesnę kūrybinę draugystę? Nuoširdžiai to linkime.