Viva Vivaldi ir festivalis

Vėl negaliu nepradėti straipsnio nuo to, koks sunkus laikas dabar meno renginiams. Pats pabandęs muzikuoti beveik po metų pertraukos, pajutau, kaip sunku tai daryti, todėl puikiai suprantu ir atlikėjus, ir organizatorių rūpesčius. Pirmasis Vilniaus festivalio koncertas „Viva Vivaldi!“ įvyko birželio 6 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Po karantininės pertraukos tai buvo vienas iš retų filharmonijos renginių, kuriame galėjome tapti „gyvaisiais“ klausytojais.

Prieš porą metų Vilniaus festivalio publiką nepaprastai sužavėję atlikėjai – koloratūrinis mecosopranas Vivica Genaux ir smuikininko Thibault Noally vadovaujamas orkestras „Les Accents“ – visą karantino laiką noriai rengėsi sugrįžti į Vilnių ir pademonstruoti naują programą. Jos pagrindas – Antonio Vivaldi muzika.

Dainininkė V. Genaux pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiria barokui. Per daugiau kaip 20 karjeros metų solistė yra dainavusi Händelio, Vivaldi, Scarlatti, Glucko, Donizetti, Rossini, Meyerbeerio ir kitų kompozitorių operose bei oratorijose. Jos gastrolių keliai driekiasi per Europą, Izraelį, Australiją, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Solistė yra pelniusi daugybę įvairių apdovanojimų, apie ją sukurtas dokumentinis filmas. Su V. Genaux koncertuojantis baroko muzikos orkestras iš Prancūzijos „Les Accents“ atlieka vokalinę ir instrumentinę XVII–XVIII a. kūrybą, prikelia iš užmaršties Antonio Caldaros, Nicolos Porporos, Giovanni Bononcini, Alessandro Stradellos kūrinius, daug dėmesio skiria to laikotarpio italų smuiko muzikai. Tai natūralu, nes jo vadovas yra puikus smuikininkas.

Vilniaus festivalį svečiai atvėrė programa „Viva Vivaldi!“. Įstabus italų baroko genijus Vivaldi rašė daugiausia instrumentinę muziką, kuri net ir plačiajai publikai yra daugiau ar mažiau žinoma. O štai vokalinė... Taigi buvo įdomu ją išgirsti, juolab kad tik teoriškai galime numanyti, kaip tada buvo dainuojama. Vis dėlto suabejojau, ar tuomet dainininkai galėjo vadinamojo „Raudonojo šventiko“ muziką dainuoti taip drastiškai, hipertrofuotai teatrališkai, o dar su kartais pasitaikančiomis intonacinėmis problemomis? Nors techniškai atlikėja dainavo gerai. O kaip reagavo mūsų publika? Tokia baroko versija jai labai patiko! Klausytojai, matyt, išsiilgę gyvo dalyvavimo koncerte, plojo, rėkavo ir stojosi iš vietų, o koncerto pabaigoje išsireikalavo net dviejų bisų.

Programoje girdėjome Vivaldi operų „La fida ninfa“ („Ištikimoji nimfa“), „Farnace“ („Farnakas“), „Catone in Utica“ („Katonas Utikoje“), „Griselda“ („Grizelda“) bei pastišo-serenados „Andromeda liberata“ („Išvaduotoji Andromeda“) arijas. Taip pat skambėjo trys instrumentiniai kūriniai: Koncertas styginiams C-dur, RV 115 ir du Koncertai smuikui ir styginiams e-moll, RV 275 bei g-moll, RV 326. Klausydamasis tiek daug Vivaldi muzikos, nors aš ją labai mėgstu, netikėtai prisiminiau Igorio Stravinskio išsakytą mintį, kad Vivaldi parašė ne kelis šimtus kūrinių, bet tiesiog vieną jų perrašė kelis šimtus kartų. Na, jeigu ir taip, pabandykite tai padaryti šitaip efektingai!

Nuo to laiko, kai 1706 m. Vivaldi pasitraukė iš kunigystės ir tapo maestro di violino (smuiko mokytoju) mergaičių prieglaudoje Pio Ospedale della Pietà, Venecijoje, – jis užsiėmė vien muzika, parašė didžiąją dalį kūrinių, įskaitant daugybę operų ir koncertų. 1718 m. kompozitorius ėmė daug keliauti. Nepaisant šių kelionių, prieglauda jam kiekvieną mėnesį mokėjo už du koncertus orkestrui ir repeticijas su orkestru, turėjusias vykti mažiausiai keturis kartus. Archyviniai įrašai rodo, kad tarp 1723 ir 1729 metų jam buvo sumokėta už 140 koncertų. Bene žinomiausias Vivaldi kūrinys yra koncertų smuikui ciklas „Keturi metų laikai“, kurio šįkart neišgirdome, bet juo buvo pradėtas pernykštis Vilniaus festivalis, o prieš keletą metų šį ciklą ir dar porą Vivaldi koncertų smuikui įrašęs Lietuvos kamerinis orkestras su meno vadovu smuikininku Sergejumi Krylovu tapo pirmuoju Lietuvos kolektyvu, išleidusiu įrašus elitinėje „Deutsche Grammophon“.

Vivaldi muziką galima laikyti inovatyvia, laužančia tradicines schemas. Jis suteikė šviesumo koncerto struktūrai, nuolat ieškojo harmonijos kontrastų, įvedė modernesnes melodijas, temas. Be to, Vivaldi sugebėjo kurti neakademinę muziką, kuria žavėjosi ne siauras intelektualų aristokratų ratas, bet ir plačioji publika (ką, žinoma, įrodo ir mūsų klausytojų šėlsmas). Dėl to Vivaldi buvo populiarus net ir tokiose šalyse kaip Prancūzija, kuri tuo metu buvo gana užsidariusi į savo muzikinės tradicijos rėmus. Baroko epochoje išplito instrumentinė muzika – ir kamerinė, ir orkestrinė. Orkestrus savo rūmuose išlaikė didikai, operos teatrai ir netgi didesnės bažnyčios. Orkestrai grieždavo per įvairiausias šventes ir padėdavo sukurti iškilmingą nuotaiką. Tokią nuotaiką ši muzika sukūrė ir Vilniaus festivalio pradžiai. Taigi, tegyvuoja Vivaldi! Ir sėkmės nelengvomis sąlygomis prasidėjusiam Vilniaus festivaliui!