Be ribų

Sėkmingai įsibėgėjęs Vilniaus festivalis šiemet kaip niekad simbolizuoja muzikos ir muzikantų nemarumą, kad ir sunkiomis sąlygomis. Pandemijos fone Nacionalinė filharmonija – viena iš intensyviausiai atsigavusių įstaigų – surengė puikių koncertų, kūrinių premjerų, pritraukė žinomų atlikėjų. Mielai į gyvus koncertus sugrįžta ir publika, tik gaila, dar ribojama atstumų ir negalinti užpildyti salės sausakimšai. Savo gerbėjų ratą turi ir Gedimino Gelgoto įkurtas ir vadovaujamas orkestras NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras), tad birželio 13-ąją jie irgi turėjo progą „gyvai“ susitikti Vilniaus festivalyje.  

Išlaikantis specifinį įvaizdį, NIKO nuo pat pradžių vertinamas nevienareikšmiai: vieni ištikimai seka jo kelią ir sveikina pastangas į akademinės muzikos sritį įnešti savitą jėgą ir raišką, šiuolaikinį tempą, aktyvią vadybą, sėkmę pritraukiant publiką. Kitiems jie – popsas. Matyt, tiesa slypi kur nors per vidurį, o jau kuris laikas vyraujančios stilistinių ir net vertybinių ribų persipynimo tendencijos tai netgi pateisina ir netrukdo kolektyvui sėkmingai koncertuoti (žinoma, iki pandemijos) ne vienoje prestižinėje pasaulio scenoje, Nacionalinėje filharmonijoje taip pat.  

Kuo NIKO neabejotinai žavi – tai čia grojančių jaunų muzikantų talentu ir artistiškumu: nepakeičiamos žaviosios smuikininkės Augusta Jusionytė, Dalia Simaška, Julija Ivanovaitė, nauji dalyviai violončelininkai Liudvikas Silickas, Augustinas Sokalskis, kontrabosininkas Vincas Bačius. Taip, atlikėjų elgesys ir įvaizdis scenoje dabar ne mažiau svarbus nei grojimo kokybė, ir galiu pasakyti, kad dažnai tenka nusivilti matant orkestrą, ansamblį ar solistą, nors ir puikiai grojantį, sėdintį (arba stovintį) abejingai, susiraukus, įsistebeilijus į natas. NIKO visuomet griežia be partitūrų, atmintinai! Ir artistiškai.

Dar viena Gelgoto ir NIKO tradicija – visada kruopščiai, su menkiausiomis režisūrinėmis detalėmis apgalvota programos dramaturgija, scenarijus, kas byloja apie atsakingumą prieš klausytoją ir profesionalumą. Tai labai gražiai pasireiškė ir Vilniaus festivalio programoje „Pabaiga yra pradžia. G. Gelgotas, NIKO ir R. Marcinkutė-Lesieur“, kurios jautriai apmąstyta eiga sudarė vieną didžiausių vakaro įspūdžių.

Kitas pastebimas bruožas – tam tikras jų atliekamos muzikos stilius, iš esmės grįstas minimalizmu, kurio vyravimą kolektyvo programose, matyt, padiktavo paties Gelgoto kūrybinis braižas ir jį žavintys pasaulio kompozitoriai. Tai, žinoma, šiek tiek riboja repertuaro stilistikos lauką, bet, dievaži, Maxą Richterį jie atlieka tiesiog dieviškai! Koncerte skambėjęs Richterio „On the Nature of Daylight“ buvo tikra sielos atgaiva, kaip ir nuostabiai lyriškas Pēterio Vasko duetas „Castillo Interior“ – šį opusą įsijautusi griežė smuikininkė J. Ivanovaitė ir dainingai, giliu garsu kontrabosą valdęs V. Bačius. O prie įžymiojo Arvo Pärto „Fratres“ su vargonais prisijungus Renatai Marcinkutei-Lesieur, apėmė kone sakralinis išgyvenimas, stipriai pakylėjęs emocinę koncerto tonaciją.

Beje, grodamas vargonais vakarą pradėjo ir pabaigė pats Gelgotas, įnešdamas dar daugiau teatrališkumo ir asmeninio dalyvavimo scenoje ne tik diriguojant kūrinius. Ypač intensyvi Gelgoto raiška pasireiškia atliekant savo paties kompozicijas. Šį kartą, tarp kitų autorių kūrinių (greta minėtų, dar Karsteno Gundermanno „Faust“), skambėjo Gelgoto „Mountains. Waters. (Freedom)“, „Unknown 21, Free“, „An End Is a Beginning“ ir naujausio, šių metų „karantininio“ kūrinio „Praisedance“ premjera. Pastaroji kompozicija publiką sužavėjo į styginių muzikos skambesį įnešusi žmogaus balsą ir žodį: „Netekę galimybės pamatyti, pajausti, išgirsti mums brangių žmonių ar aplinkos, mes suvokėme, kad visa tai turime prisiminti, apie tai svajoti ir dainuoti, ir tiesiog, kad mes galime“, – yra sakęs kompozitorius ir apie tai angliškai dainavo priėjęs prie mikrofono.

Nors dabartinėmis sąlygomis taip trokštamo artumo ir nuoširdumo nestokojusi kompozicija emociškai sušildė, vis dėlto į filharmonijos sceną ji įnešė ir jau minėto popso prieskonio. Dar labiau juo padvelkė ir kitas koncerto elementas – „pritariantieji smuikai“ (Augustina Vizbaraitė, Iveta Janulytė, Brigita Pažerauskaitė), įprastai sakant – „bekai“. Gal šios smuikininkės tiek patirties, kiek kitos solistės, dar neturi, tačiau joms skirta užduotis visą koncertą nejudant stovėti (grojo itin retai) ir nuolankiai žiūrėti į dirigentą mane vertė pasijusti nejaukiai. Čia norėčiau priminti esminį, sakyčiau, sisteminį atlikėjo funkcijos skirtumą klasikinėje ir popmuzikoje. Tarkime, klasikoje taip pat yra akompanuojančios, antrųjų smuikų partijos ir pan., tačiau tai nereiškia kažkokio nereikšmingo, „pridėtinio“, butaforinio statuso. Muzikantas (ir jo atliekama partija) yra lygiateisis muzikinio vyksmo (kūrinio partitūros) dalyvis, nors pagal tematikos dėstymą – nebūtinai pagrindinis. O popkoncerte įprasta stebėti pritariančiąsias vokalistes, kurių užduotis yra tiesiog sudaryti į akis nekrentantį garsinį ir vizualų foną pagrindiniams solistams, grupės žvaigždėms. Beveik scenografijos dalimi tapusios aptariamo koncerto „pritariančiosios“ smuikininkės man būtent tai ir priminė. Nežinau, ar muzikinių „rūšių“ riba jau peržengta, bet tikiuosi, kad tokius niuansus NIKO vadovas apmąstys.

Kad ir kaip būtų, šis koncertas įnešė nepaprasto grožio, emocingų sąskambių, jaunatviško nuoširdumo ir dar kartą įrodė, kad Vilniaus festivalio idėjų įvairovė neišsemiama.