Filosofiškas minimalizmas

Jau ketvirtį amžiaus vykstančio Vilniaus festivalio išskirtiniu bruožu lieka ypatingas dėmesys lietuvių kompozitorių muzikai. Įprastomis sąlygomis festivalis užsakydavo net ir oratorinių žanrų opusus, pasirūpindamas ir premjerų parengimu. Šiemet panašiam monografiniam žanrui atstovavo Žibuoklės Martinaitytės autorinis koncertas, kurį parengė Lietuvos kamerinis orkestras, su akcentu – festivalio užsakytu kūriniu „Ex Tenebris Lux“ (2021). Birželio 9-osios koncerte tuo pačiu pavadinimu premjerinį kūrinį apsupo veikalai „Nunc fluens. Nunc stans“ (2020) bei „Šviesotamsos trilogija“ (2017). Taigi programa buvo suformuota prabangiu principu tiesiog iš pastarųjų metų opusų, bet ne jubiliejinė-retrospektyvinė, kas pasitaiko dažniausiai.

Anonsuodama koncertą autorė atviravo, kad pačių naujausių kompozicijų koncepciją lėmė pandemijos slėgimas. O peržvelgus jos kūrinių sąrašą (www.mic.lt) galima pastebėti šviesos žaismo tematiką rutuliojant beveik nuolat. Tiesioginiai tokių opusų pavadinimai – „Šviesos gradacijos“ fortepijonui (2018), „Šviesos link“ fleitai, klarnetui ir arfai (1996). Šiai tematikai, matyt, priklauso ir erdvės įvaizdžiai, tarkime, „Mėnulio takas“ 8 instrumentams (1992), „Basoon on the Moon“ (2004), „Tolumos mėlynumas“ mišriam chorui (2010) ir kiti.

„Tamsos ir šviesos santykį traktuojate įvairiai. Ar sutiktumėte trumpai atskleisti šios koncepcijos kilmę ir bent keletą sumanytų niuansų kūriniuose?“ – teiraujuosi kompozitorės. „Šviesa man yra dar efemeriškesnė už garsą, gal todėl ji atrodo tokia slėpininga ir nenuspėjama, – sako Martinaitytė. – Šviesos ir tamsos gradacijos – kaip dinamika muzikoje, su daugybe galimų subtiliai besiskiriančių variacijų. Kartu šviesa turi ir sakralinį aspektą, kai kalbame apie vidinę šviesą, jos nuolatinį siekį mūsų gyvenime. Galbūt iš šių paminėtų dalykų ir radosi minėtų kūrinių pavadinimai. Kartais jie iš tiesų labiau susiję su šviesos, kaip filosofinės kategorijos, simboliška garsine išraiška, kaip, tarkime, yra „Šviesotamsos trilogijoje“ ar naujausiame „Ex Tenebris Lux“. Kitais atvejais, kaip kūrinyje „Šviesos gradacijos“, šviesa muzikoje perteikiama gana tiesiogiai – tarsi nuolatinis mažų dalelių mirgėjimas, kartais pavirstantis akinančiu žibėjimu.“

„Kadangi šviesa yra pagrindinis dailės kūrinių segmentas, įdomu Jūsų bendravimo su dailės darbais patirtys, įspūdžiai, inspiracijos – kiek tai susiję su Jūsų muzikiniu pasauliu“? – toliau kamantinėju autorę. „Vizualieji menai mane visuomet labai įkvepia, tiek senųjų meistrų darbai, kaip iš gilios tamsos iškylantys Rembrandto nutapyti veidai ar Vermeerio paveikslai, kuriuose šviesa tampa vos ne vienu iš subjektų, o kur dar visa impresionistinė tapyba! Labai įkvepia šviesos instaliacijos, ypač amerikiečių menininko Jameso Turrello: pasitelkęs minimalias, beveik nepastebimas šviesos gradacijas jis kuria labai intensyvią patyriminę dramaturgiją. Tiesiog nesuvokiama, bet puikiai juntama šviesos magija“, – savo požiūriu dalijasi kompozitorė.

Trumpai žvilgtelėkime, kaip šviesos nuojautas ir burtus skleidžia Martinaitytės kūriniai. Visų pirma jos muzikinę kalbą pavadinčiau poetiniu minimalizmu. Poetiniu, nes muzika skamba elegantiškai, nepaisant net gausaus ekspresyvumo. Regis, lengvumo jauseną sukuria kondensuotai naudojamos raiškos priemonės: ilgų ir itin greitų garsų (tremolo) kontrastas, siauros apimties intervalai, dominuojant sekundoms, tercijoms, išsiplečiant iki kvintų (užkabinant sekstas). „Jei gerai nugirdau, kai kurių koncerto opusų atraminiai garsai sukasi aplink la, kiti remiasi la? Ar tai tiesiog programos sutapimas, ar Jūsų individualaus mąstymo simbolis?“ – tikslinuosi su kompozitore. Ji konkretizuoja: „Garsas la pastarojo kūrybinio periodo opusuose dažnai tampa garsinės kelionės pradžia arba tikslu, siekiamybe. Du koncerto programoje skambėję kūriniai tai aiškiai demonstruoja. Šis la garsas – kaip stipri gravitacinė traukos jėga, kuriai sunku atsispirti, o kiti garsai galbūt turi kiek mažesnę trauką.“

Martinaitytės muzikos tėkmę formuoja faktūros dinamika, taip pat – teatriškai kontrastingos registrų spalvos bei garso stiprumo pokyčiai. Šiam negausiam metodų rinkiniui kūrėja suteikia įvairiausias prasmes.

Tirštai dramatiškų, absoliučiai beviltiškų – kaip ilgai atrodė – jausmų persunktas nuaidėjo „Ex Tenebris Lux“ styginiams. Beveik pusvalandžio trukmės kūrinys iš esmės skambėjo lyg gedulo muzika, su nedrąsia išsigelbėjimo viltimi pabaigoje. Kompozitorė medijose paaiškino veikalą grindusi asmeniškomis su pandemija susijusiomis dramomis, ir šis jos jausmų autentiškumas tikrai ryškiai buvo suvokiamas. Opusą pradėjo ir ilgai rutuliojo žemiausios tesitūros kontrabosai, violončelės, atmosferą dar labiau įkaitino įsitraukusi altų grupė. Su smuikais palaipsniui jausmai nušvito lyg saulei patekėjus.

Pandeminio graudulio ir skaidrios vilties mintis perteikia karantino laikotarpiu sukurtas diptikas „Nunc fluens. Nunc stans“ mušamiesiems solo (atliko Pavelas Giunteris) ir styginiams (pagal Boecijaus posakį „Dabartis, kuri teka, kuria laiką. Dabartis, kuri išlieka, kuria amžinybę“). Pirmasis opuso atlikimas, beje, taip pat patyrė karantino skaudulį, kai gruodžio mėnesį nuskambėjo tik virtualiai publikai (dirigavo Vilmantas Kaliūnas, solo mušamaisiais – P. Giunteris), maža to, tai buvo vienas pirmųjų, jei ne pats pirmasis, tokiu būdu įvykęs Nacionalinės filharmonijos koncertas. Ir anuomet klausantis, ir per aptariamąjį vakarą šių eilučių autorei atrodė, kad abi kūrinio dalys, nors atskirtos juntama cezūra, kontrastuoja ne išoriškai, bet vidujai, kad laiką ir jo neegzistavimą, nutekančias kasdienybės kliautis ir sustojusias palaimos akimirkas perteikia greitų ir tįstančių garsų susikryžiavimas. Tai nepaprastai gražus, filosofiškos lyrikos persmelktas kūrinys.

Šį tekstą kreipdami link giedresnių tonų, aptarkime nerūpestingai raibuliuojančią „Šviesotamsos trilogiją“ („Chiaroscuro Trilogy“) fortepijonui (atliko Petras Geniušas) ir styginiams. Beje, šis opusas yra įrašytas neseniai tarptautinį ažiotažą sukėlusioje kompozitorės autorinėje plokštelėje „Saudade“ (skambina Gabrielius Alekna, diriguoja Giedrė Šlekytė, išleido suomių kompanija „Ondine“). Forma ir žaismingos muzikos pobūdžiu trilogija kiek primintų klasikinį fortepijoninio koncerto žanrą. Trilogijos dalyse galima įžvelgti klasikinei formai būdingų funkcijų. Pirma dalis „Tunelis“ nuosekliai perteikia judėjimą šviesos link, kitaip sakant, parodo kūrinio idėją. Spalvingą, žaismingą scherzo primintų „Meteoritų“ judėjimo garsinis, lyg iš taškelių, paveikslas. Filosofiško pobūdžio trečia dalis „Tamsa šviesoje“ įkrauta finalinio, apibendrinančio žvilgsnio.

Pagyros žodžiai, be abejonės, skirtini koncerto atlikėjams – modernios muzikos meistrams, atlikimu sukūrusiems ne menkesnę šventę nei patys kūriniai. Perkusiniais instrumentais tarytum „tapė“, kaip ir kompaktinėje plokštelėje, P. Giunteris, fortepijonu mąstė, žaidė P. Geniušas, garsų spalvyną įrašui ir virtualiam bei Vilniaus festivalio koncertams „išpureno“ Lietuvos kamerinis orkestras. Festivalyje su įkarščiu dirigavo naujosios muzikos misionierius, gerai pažįstamas ansamblio „Synaesthesis“ dirigentas Karolis Variakojis.