Kameriniame vakare – primiršti opusai

Vilniaus festivalio koncertas birželio 11 d. Nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas reprezentuoti XX a. vidurio sovietmečiu primirštą muziką. Pianistė Mūza Rubackytė ir styginių kvartetas „Mettis“ atliko Dmitrijaus Šostakovičiaus ir Mieczysławo Weinbergo fortepijoninius kvintetus. Kartu pristatė ir savo naują kompaktinę plokštelę „Shostakovich–Weinberg. Dramatic Russian Legacy“ (kompanija „Ligia Digital“), kurioje šie kūriniai įrašyti. M. Rubackytė ir „Mettis“ jau bendradarbiavo didžiosiose scenose: 2018 m. istorinėje Invalidų rūmų salėje Paryžiuje Lietuvos valstybės 100-mečio proga atliko plataus istorinio bei kultūrinio konteksto programą, su Šveicarijos leidybos kompanija DORON serijoje „Great Lithuanian live recordings“ išleido koncertinį Ferenco Liszto „Malediction“ įrašą, grojo Vilniaus festivalyje.

Šio vakaro programa pavadinta „Dramatiškasis XX a. palikimas“. Dramatiškas dėl situacijos, kuri palietė abu menininkus. Sovietinio totalitarizmo metai. 1936 m. Šostakovičius išgyveno „dėl Vakarų įtakų muzikoje“ sukritikuotos jo operos „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Tais dešimtmečiais buvo reikalaujami grandioziniai socialistinį realizmą šlovinantys kūriniai, atspindintys totalitarinio pasaulio „didybę“. Ir štai 1940 m. vasario 23 d. Maskvoje suskambo naujas kamerinis Šostakovičiaus opusas – Kvintetas fortepijonui, dviem smuikams, altui ir violončelei g-moll, op. 57. Čia kompozitorius pasinėrė į apmąstymus, dvi pirmąsias kūrinio dalis grįsdamas vakarietiško baroko tradicija. Apie kvintetą sklandė įvairios legendos. Neva penkių dalių ciklą sukūrė praplėsdamas 1938 m. parašytą Pirmąjį kvartetą, o fortepijono partiją taikė sau. Gal todėl muzikoje daug intymumo, šviesos, tarsi tikėjimo geresne ateitimi. Netikėtas sprendimas kompozitoriui lėmė sėkmę: kūrinys apdovanotas pačia aukščiausia – Valstybine – premija.

Trapi, lyrinę koncepciją įprasminanti muzika koncerte žavėjo puikiu atlikėjų ansambliniu mąstymu. Maža girdėti, būtina intuityviai jausti vaizdinių kūrimo vienį. Pirmoje dalyje Prelude. Lento raižė melodijų reljefai. Ekspresyviai į nuotaiką įvedė violončelė, aukštame registre pasiekdama fortissimo. Iškiliai, sunkiu žingsniu (pesante) klausytojai buvo vedami į jaudinantį atsivėrimą: pianistė skambindama pabrėžtinai fiksavo kiekvienos, net ir šešioliktinės gaidos reikšmingumą, atvesdama reljefišką melodiją iki būtino kvarteto įsiliejimo į prasidedantį pasakojimą. Tai įžanga, pasibaigusi organiškomis fortepijono–kvarteto replikomis.

Efektingai skambėjo Poco piu mosso šviesus, instrumento pedalo netamsinamas epizodas. Lengvų staccato palydima melodija. Ji parašyta legato, tačiau charakteris – tarsi būtų prancūzų galantiškos muzikos atspindys. Net ir ostinatinė smuiko melodijos palyda dvelkė ta pačia dvasia. Kaip ir tęsiami alto, kitų styginių išsisakymai. Lento epizodas sukūrė ekspresyvų fortepijono palaikomą kvarteto unisoną. Ir vis dėlto geriau būtų girdėti, kaip kompozitoriaus parašyta: styginiai – fortissimo, o fortepijonas – forte.

Fugoje (Fugue. Adagio) fortepijonas leido „išsisakyti“ styginiams ir tik tada skambėdamas unisonu žemame registre įsijungė į pokalbį. Efektingas kitas, triolėmis grįstas epizodas, atvedantis iki dramatiškos įtampos, kurią įtikinamai įtvirtino fortepijono ekspresija. Tačiau viskas vėl rimsta iki visus raminančios morendo situacijos.

Scherzo. Allegretto dalis – kiek pašaipūniška. Šokį galima pajusti iš triolių judėjimo. Tačiau ypač aktyvuotas marcato nebuvo paviršutiniškas. Gal tuo kompozitorius ir norėjo parodyti sovietinio „gyvenimo džiaugsmo“ grimasą? Tuomet atlikėjams pavyko tai perteikti, nes pašaipūnišką nuotaiką įtaigiai kūrė vidurinėje dalyje, tarsi lengvai laidydami vieni kitiems žaismingas replikas. Šįkart, manyčiau, tutti epizoduose geriau skambėtų fortepijonas forte, o kvartetas fortissimo.

Intermezzo. Lento dalyje išraiškingai pateikta fortepijono tema aukštame registre. Chromatizmai, polifonijos detalės sukūrė vidinę įtampą įprasminančią nuotaiką. Su raiškiais pirmojo smuiko dialogais buvo sukurta efektinga kulminacija. Tarsi šaržo štrichas nepaliaujamai skamba fortepijono ostinatinis bosas. Besikartojančios fortepijono frazės baigia šį įtampos prisodrintą paveikslą.

Finale. Allegretto – puikus ansamblinės atlikėjų kūrybos pavyzdys. Kartu pajausta šviesi nuotaika ir nostalgijos proveržiai, prasmingų replikų pynės, fortepijono solo epizodas – tarsi improvizacija, o rimstantys unisonai – tyli ekspresija, pasibaigianti tarsi užliūliuojančiu fortepijono lopšinės motyvu.

Kitas vakaro autorius – Weinbergas. Jis nugyveno sudėtingą gyvenimą. Mama – Odesos žydų teatro artistė. Žydų šeima genama per Europą ir Aziją. Odesa, Varšuva, Kišiniovas, Lodzė, Baku, Taškentas, Minskas, Maskva. Kad išliktų, keičiamos religijos. Tačiau išlikimas ir prasmės ieškojimas – svarbiausi motyvai žmogaus gyvenime. Net jo neviltis dėl gyvenimo vertės yra egzistencinė problema. Tai atsispindi ir kūryboje. Genamo kūrėjo darbų sovietmečiu nežinojome. Kompozitoriaus dvasią palaikė Šostakovičius. Gal todėl ir kūrybai turėjo didelį poveikį. „Bendraudamas su juo aš tarsi iš naujo gimiau“, – rašė Weinbergas. 1943–1948 metais keletas Weinbergo darbų buvo uždrausti. Skaudžiai jį paveikė vadinamoji „Maskvos daktarų byla“. 1948 m., „ždanovščinos“ metu, jis galėjo pragyventi tik rašydamas muziką teatrui ir cirkui. Nors intensyviai kūrė visą gyvenimą: operos, simfonijos, kameriniai opusai, muzika teatrui. Pasikeitus politinei situacijai jo kūrinius yra groję kai kurie svarbiausi Rusijos atlikėjai ir dirigentai (Emilis Gilelsas, Leonidas Koganas, Kirilas Kondrašinas, Mstislavas Rostropovičius, Kurtas Sanderlingas ir kt.). Ankstesni Weinbergo darbai demonstruoja neoromantines tendencijas, vėliau girdime net ir atonalumą.

Penkių dalių Weinbergo Fortepijoninis kvintetas f-moll, op. 18, sukurtas Antrojo pasaulinio karo metais. 1945 m. Maskvoje įvyko premjera, grojo E. Gilelsas ir Didžiojo teatro kvartetas.

M. Rubackytės ir „Mettis“ atliekamas monumentalus kūrinys skambėjo efektingai. Raiškūs dialogai antroje dalyje. Fortepijono unisonai, bravūrinių oktavų briliantai suteikė ypatingą spalvinį koloritą. Žaismingas Strausso valso šaržas, gražūs styginių solo epizodai, ketvirtoje dalyje išraiškingas fortepijono solo, tarsi improvizacija, penktojoje – džiazo ritminės faktūros, ne visur suvaldyta polifonija, tačiau su raiškiu stretto, secco, pizzicato ir dolce deriniais rodė atlikėjų meistrystę ir, svarbiausia, gebėjimą kartu mąstyti ir kvėpuoti. Tai liudijo bendro muzikavimo sukurti spalviniai potėpiai ir nepakartojama nuotaika.