Balsai iš viduramžių

Vilniaus festivalis pratęsė pernai pradėtą tradiciją ir birželio 17 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje pakvietė klausytojus į senosios sakralinės muzikos koncertą. Jį surengė vokalinis vyrų ansamblis iš Latvijos „Schola Cantorum Riga“ (vadovas Guntaras Prānis). Beveik 25 metus gyvuojantis ansamblis pristatė programą „Illumina. Grigališkasis choralas ir improvizacijos mušamiesiems“, o kartu atsivežė ir perkusininkų Rihardo Zaļupės ir Ivaro Kalniņio duetą.

Nors koncerto pavadinime minimas grigališkasis choralas, savo chrestomatiniu pavidalu šis senovinis vienbalsis bažnytinis giedojimas nuskambėjo vos keliose giesmėse: pasirodymą pradėjusiame procesionale „Calicem salutaris“, kurį giesmininkai atliko eidami per visą bažnyčią altoriaus link su 115 psalme, responsorijume „Fundata est“ ir dar vienoje kitoje giesmėje. Didžiumą kūrinių vis dėlto sudarė labiau grigališkojo choralo inspiruoti arba iš jo tradicijos išaugę kūriniai: vėlesnio laikotarpio viduramžių giesmės su daugiabalsiais intarpais ir neretai instrumentiniu pritarimu, ansamblio vadovui G. Prāniui imant griežti ratukine ryla arba pritariant perkusininkams.

Šitoks pritarimas ir ritmizuotas giesmių atlikimas klausytojams suteikė galbūt įprastesnės ir patrauklesnės viduramžiškos spalvos, nei būtų „grynojo“ grigališkojo choralo atveju. Kita vertus, „Schola Cantorum Riga“ atstovauja pirmiausia savo regiono – buvusios Livonijos ir jos sostinės Rygos – bažnytinės muzikos tradicijai, kurios pirmasis manuskriptas „Missale Rigense“ („Rygos mišiolas“) datuojamas XV amžiumi. Tad ansamblis galbūt labiau orientuojasi į savo lokalinę grigališkojo choralo atlikimo tradiciją, kuri, natūralu, galėjo gerokai skirtis nuo chrestomatinio, IX–X a. įtvirtinto Romos katalikų bažnytinio giedojimo pavidalo.

Nuo 1995 m. gyvuojantis „Schola Cantorum Riga“ (nariai: Jānis Kurševs, Jānis Moors, Aigars Reinis, Ansis Klucis, Kaspars Milaševičs, Dainis Geidmanis) turi sukaupęs gana nemažos stilistinės apimties repertuarą dėl savo narių vokalinės meistrystės, kuria galėjome įsitikinti koncerte.

Greta tokių žinomų ir iki šiol bažnytinėje praktikoje skambančių tekstų kaip himnas „Veni Creator Spiritus“ skambėjo ir specifiškesnių, iš Pietų kultūrų atkeliavusių giesmių: pavyzdžiui, Marijos dorybėms ir, pagal viduramžišką tradiciją, grožybėms skirta piligrimų giesmė „O Virgo Splendens“, datuojama 1379 m., iš žymiajame Monserato vienuolyne Ispanijoje saugomo rankraščio „Llibre Vermell de Montserrat“, arba Kastilijos karaliaus Alfonso X, vadinamo „El Sabio“, giesmė „Santa Maria, strela do dia“. Nuskambėjo ir ankstyvojo daugiabalsumo – organumo – pavyzdžiai iš XII a. prancūziško rinkinio „Codex St. Martial“: giesmės „Res est admirabilis“ ir „Benedicamus Domino“.

Apskritai programa buvo gana įvairi, joje rado vietą ir populiari hebrajiška giesmė „Ma navu“, atlikta galbūt kaip pagarbos ženklas žydiškajai Vilniaus praeičiai, ir bisui pagiedota ištrauka iš neseniai mirusio Franco Zeffirelli filmo „Brolis saulė, sesuo mėnulis“, skirto šv. Pranciškui Asyžiečiui, muzikos.

Koncertą užbaigė šiuolaikinis kūrinys „In Domino gaudeamus“, kurio autorius – vienas iš koncerto perkusininkų R. Zaļupe.

Grigališkojo choralo ir ankstyvosios viduramžių muzikos kūriniai neretai derinami su tam tikru instrumentiniu pritarimu arba, sakytume, „komentaru“. Žinomiausias to pavyzdys – Hilliardo ansamblio ir saksofonininko Jano Garbareko programos. „Schola Cantorum Riga“ giesmių a cappella atsvarai pasirinko perkusininkų duetą. Šis ne tik pritarė giedotojams, bet ir pateikė solo improvizacijų, kuriomis pradėtos trys koncerto programos dalys, taip ir pavadintos – „Impresijos“.

Gausiai susirinkusiai publikai „Schola Cantorum Riga“ pasirodymas labai patiko; grigališkojo choralo puristai galbūt liko kiek nusivylę. Bet kuriuo atveju tokio tipo koncertai Vilniaus festivalyje pasiteisina: viena vertus, suteikia festivaliui laisvesnės, demokratiškesnės (nes koncertai nemokami) atmosferos, kita vertus, atsiranda ryšys su autentiška, gyva dvasine tradicija. O kad jau rengėjų žvilgsnis nukrypo į Baltijos kaimynes, kitais metais būtų labai smagu Šv. Kazimiero bažnyčioje išgirsti elitinį estų vokalinį ansamblį „Vox clamantis“ (vadovas Jaanas-Eikas Tulve), aukščiausiu lygiu atliekantį tiek senąją, tiek naująją (pavyzdžiui, Arvo Pärto) muziką.