Prie grimo stalo besiskiriančių moterų, nežiūrinčių viena į kitą, pora: viena kalba veidrodžiui, kita atsako įsmeigusi žvilgsnį į tolį; balto šilkinio chalato gobtuvo išryškintos raudonos prostitutės lūpos; kunigo ašara; violetinė vyriausios sesers suknelės spalva – tai tik keli kiekvienam žiūrinčiajam individualūs, į atmintį įstringantys elementai iš balandžio 20 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) įvykusios režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ pagal prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesę (vertė Akvilė Melkūnaitė) premjeros.

Kompozitorius Jokūbas Tulaba sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Bydermanas ir padegėjai“ (rež. Gildas Aleksa, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2024), „Make Love“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2023), „80 pasaulių per vieną dieną“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Titas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Skambutis tėvui“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2021), „SoDra, Mon Amour“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2021), „Tik suaugusiems“ (rež. Justas Tertelis, „Atviras ratas“, 2019), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2019), „Hotel Universalis“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2019), „Zygfrydas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2018), „CV, arba Kas aš esu?“ (rež. Tertelis, „Atviras ratas“, 2018), „Vėjo prigimtis“ (rež. Aleksa, Kauno miesto kamerinis teatras, 2018), „Teroristas“ (rež. Aleksa, „Atviras ratas“, 2017), „Ilgoji pertrauka“ (rež. Olga Lapina, Keistuolių teatras, 2016) ir kt.

Pradėti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvos apžvalgą norisi paminint tai, jog nei tapytojo kūryba, nei laikmetis, kada didžioji dalis parodoje rodomų darbų buvo sukurti (XX a. 8-asis ir 9-asis dešimtmetis), šio teksto autoriui nėra itin gerai pažįstami, o tai formuoja žvilgsnį iš savotiškos „nežinančiojo“ perspektyvos. Tebuvo žinoma tai, kad Kuras laikomas Lietuvos moderniosios tapybos klasiku, kartu su kitais vadinamosios „ketveriukės“ nariais (Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda) svariai atnaujinusiu brežnevinio laikotarpio bei vėlesnę tapybą, prisidėjusiu prie asambliažo meno plėtotės ir per ilgus dėstytojavimo metus paveikusiu ne vieną tapybos studentų kartą.

Tądien įėjusi į vėsią laiptinę ir palypėjusi vienu laiptų segmentu turėjau pasirinkti – pirmiau Kairė ar Dešinė? Kaip atkakli kairiarankė, žinoma, žengiau tvirtą žingsnį į kairę, kur mano akis užpuolė didelės juodos dėmės baltame fone. Štai taip aš patekau į Mikalojaus Povilo Vilučio grafikos pasaulį Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.

Prabėgo jau penkeri metai be vieno ryškiausių šiuolaikinės muzikos kūrėjų Anatolijaus Šenderovo. Jį visada traukė muzikoje apmąstyti žmogaus prigimties paradoksą – nuolatinę sąveiką tarp neaprėpiamų gėrio ir blogio pradų; iki skausmo alinantys prieštaravimai įkvėpdavo jį parašyti ir neįtikimo grožio lyrinę melodiją, ir stichišką, atrodytų, nebesustabdomą tutti... Paskutiniai Šenderovo kūriniai iki jo išėjimo 2019 m. kovo 25-ąją vis labiau bylojo apie akistatą su neišvengiamais gyvenimo ciklo procesais, būties laikinumo ir trapumo suvokimą, muzikoje išsiliejusį skaidriu liūdesiu. Kažin, kuo gyventų ir ką rašytų šiandien šis didžiuliu talentu pasižymėjęs ir itin subtiliai laiką jautęs kūrėjas?

Gildas Aleksa vadovauja teatro trupei „Teatronas“, yra vienas iš šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ bei šiuolaikinio cirko centro „Cirko Sapiens“ iniciatorių ir meno vadovas. Režisavo tokius spektaklius kaip „Make Love“ („Teatronas“, 2023), „80 pasaulių per vieną dieną“ („Teatronas“, 2022), „Titas“ („Teatronas“, 2022), „Skambutis tėvui“ („Teatronas“, 2021), „SoDra, Mon Amour“ („Teatronas“, 2021), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ („Teatronas“, 2019), „Teroristas“ („Atviras ratas“, 2017) ir kt. Apdovanotas „Fortūnos“ statulėle už spektaklių „Zygfrydas“ („Teatronas“, 2018), „Vėjo prigimtis“ (Kauno miesto kamerinis teatras, 2018) ir „Otelas“ („Teatronas“, 2018) režisūrą.

Prieš septyniolika metų, tik ką įkūrus teatrą „Atviras ratas“, jaunas aktorius Justas Tertelis pristatė monospektaklį pagal savo dramaturginį debiutą „Vienaveiksmė monopjesė PRAdedančiam aktoriui“ . Pjesė, narstanti jauno aktoriaus pirmuosius kartus ir nerimą, buvo ne kartą pasičiupta kitų pradedančiųjų egzaminų darbams ar stojimams į vaidybos studijas. Nuo šios vienaveiksmės pjesės debiuto praėjo beveik dvidešimt metų ir dabar jos autorius yra ne tik aktorius, bet ir dramaturgas, režisierius bei „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, o naujas spektaklis „PRAeis“ (2023) skirtas vidutinio amžiaus aktoriui ir žiūrovui nuo trisdešimt trejų metų.

Vilniuje parodos atsidaro ir užsidaro pagreitėjusiu tempu. Į kasdienybę nebetelpa. Ypač tos, kurios ne pakeliui. Kartais iš įprastų trajektorijų išstumia atidarymas, kartais – žinojimas, kad kažkas tuoj užsidarys. Šįkart – abu variantai. Galerijoje „Drifts“, įsikūrusioje T. Vrublevskio gatvėje, prie Katedros, buvo paskutinė diena, kai veikė jauno menininko Gasparo Zondovo paroda „Dubio“. Užsukau eidama į violončelininko, fliuksuojančio kompozitoriaus ir fotografo Antono Lukoszevieze’s parodos „Dramblys peizaže“ atidarymą Prospekto galerijoje, kuri yra beveik prie Seimo. Atsitiktinis pabaigos ir pradžios sutapimas sujungė dvi patirtis, ypač kai galvodama apie pirmąją Gedimino prospektu žingsniuoji link antrosios, tarsi nešdama tai, ką matei, link to, ką dar išgirsi ir išvysi.

Daugelis, kurie esame gimę bent kiek anksčiau nei 2000-aisiais, turbūt pamename legendinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“, kai žiūrėjome į jaunus, vos pilnametystės sulaukusius ir jau suaugusius vaidinančius, atlikėjais tapti svajojančius dalyvius. Televizorių ekranuose buvo galima labai intymiai ir itin išdidintai stebėti kiekvieną jų prieš kameras atskleistą detalę, ir nebūtinai jų mintys būdavo gilios. Bet jiems patiems jų suvokimai, aplankę einant tikslo link, atrodė dideli ir svarbūs. Na, ir tame realybės šou atsirado tokia hitu tapusi daina, kurios tekstas skamba maždaug taip: „o, mama, man jau aštuoniolika...“.

Valstybinis simfoninis orkestras gimtadienio koncertuose visuomet pateikia ką nors naujo ir įdomaus arba tiesiog gražaus. Regis, 35-asis gimtadienis labiausiai įsimins kaip nepaprastai gražios muzikos šventė. Koncerto programoje buvo pateikti nuostabiausi fragmentai iš Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ ir labai retai pas mus skambanti Richardo Strausso „Alpių simfonija“. Operos fragmentus atliko įžymusis tenoras Edgaras Montvidas ir jauna, karjerą pradedanti solistė Gabrielė Bukinė. Orkestro meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas simfoninis orkestras visą vakarą tiesiog švytėjo, grojo iš tiesų šventiškai. Spėju, šią programą tikėtasi atlikti orkestro namuose, rekonstruotoje Kongresų rūmų salėje. Tačiau statyboms užsitęsus koncertas vasario 8 d. įvyko Nacionalinėje filharmonijoje.