Optimizmą ir pesimizmą skiriantis klausimas – stiklinė pusiau pilna ar pusiau tuščia? Šaltą žiemos vakarą pro duris įžengusi į Taikomosios dailės ir dizaino muziejų pamačiau tuščius stiklinės pusbrolius puodelius. Ar aš radikali pesimistė? Ne, šiuo atveju esu realistė – išdėliotuose induose neteliūškuoja joks skystis. Tačiau priėjusi arčiau ir apmąsčiusi, ką regi mano akys, kviečiu kartu pasamprotauti apie radikalaus optimizmo būseną.

Aktorė Ieva Pakštytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Gyvenimas dar prieš akis“ (rež. Kirilas Glušajevas, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2023), „Žemaitėjė“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2023), „Graži ir ta galinga: mimozos ir sirenos“ (KJT, 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Antigonė“ (rež. Māra Ķimele, Klaipėdos dramos teatras, 2019), „Motina“ (rež. Rabašauskas, KJT, 2019), „Audra“ (rež. Povilas Makauskas, KJT, 2019), „Graži ir ta galinga: Lietuvos moterys“ (KJT, 2018) ir kt.

Sausio 18 d. Vilniuje duris atvėrė naujas Lietuvos žydų (Litvakų) kultūros ir tapatybės muziejus. Su grupele meno entuziastų jame teko apsilankyti savaite anksčiau, kai dauguma salių dar nebuvo pripildytos eksponatų. Šviesios erdvės Pylimo gatvėje išsaugojo autentišką ąžuolinį buvusių žydų butų parketą, laikotarpiui būdingą gipsinę lubų puošybą ir dalį spalvinio sienų dekoro, o viršutinių aukštų laiptinės langai ir pereinamasis koridorius atveria kvartalo stogų panoramas nematytais rakursais.

Praėjusių metų rugsėjo–gruodžio mėnesiais viena po kitos vyko keramikės Onos Grigaitės parodos – „Kontrolinis darbas“ Marcinkonių stoties galerijoje (https://verpejos.lt/ona-grigaite-kontrolinis-darbas) ir „O kur stirniukas?“ galerijoje „Artifex“ (https://www.7md.lt/daile/2023-11-03/Onos-Grigaites-paroda-O-kur-stirniukas). Šios menininkės kūryboje labai dažnai galima atsekti įvairias istorijas, kurios kelia vertybių klausimus ir skatina apgalvoti tiek aktualius, tiek primirštus dalykus. Apmąstant pastarosiose parodose atrastus sureikšminto nereikšmingumo momentus – dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės pokalbis su autore.

Suskubti apsilankyti Algirdo Šeškaus parodoje „Nendrės skaitymas“ skatino ne tik intriguojantis pavadinimas, bet ir – ne ką mažiau – noras pamatyti fotografo tapybą. Vis dėlto po parodos aplankymo pasitelkti „fotografo“, „tapytojo“ ir panašius įvardijimus ėmė atrodyti šiek tiek klaidinga. Vietoj jų, ko gero, tinkamiausia čia būtų „menininko“ sąvoka, šiuo atveju nurodanti ne apibrėžtumo stygių ar sąmoningą ambivalentiškumą, o gebėjimą prie to, kas rūpi, prieiti skirtingais būdais. Galbūt dėl to Šeškaus tapyboje galima įžvelgti tiek fotografijos, tiek tapybos tradicijų įtakas, susipynusias ir atsiskleidžiančias drauge. Šios ir kitos idėjos toliau aptariamos su parodos „Nendrės skaitymas“ kuratore Virginija Januškevičiūte.

Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“, kurį jis parašė 1940 m. karo belaisvių stovykloje Gerlice, Silezijoje, tapo vienu dažniausiai griežiamų kūrinių pasaulyje. Viena tokios sėkmės priežasčių galima laikyti nepaprastą kompozitoriaus išradingumą ir kalbos naujumą, šiandien skambantį kaip niekad aktualiai ir stebinantį nė kiek ne mažiau nei prieš aštuoniasdešimt metų. Taip pat muzikantai mėgsta iššūkius, o šis opusas pasižymi kraštutinai sunkiais techniniais uždaviniais tiek paskiriems instrumentams, tiek visam kvartetui ansamblio prasme. O svarbiausia priežastis turbūt yra faktas, kad Messiaenas, iš XX a. žymiausių kompozitorių modernistų išsiskiriantis ypatingu pamaldumu ir atsidavimu krikščionybės atspindėjimui muzikoje, sunkiausiomis aplinkybėmis pranoko pats save, ne tik įveikdamas išgyventą Antrojo pasaulinio karo neviltį ir siaubą, bet ir sukurdamas nemirtingą gyvenimą teigiančią odę karo, mirties, naikinimo ir netikėjimo pergalėjimui. Kūrinį pats kompozitorius su kitais kaliniais atliko 1941 m. sausio 15 d. nelaisvėje, lageryje.

Tik jei matai, kokios sunkios dėžės su Dalios Truskaitės stiklais, kuriuos ji pakavo daugybę dienų, kaip komplikuota ir baugu kabinti juos prie sienos ar, tuo labiau, erdvėje, kad nenudužtų, nenutrupėtų nė vienas kraštelis, kad išlaikytų metalas, tik tada gali suvokti, kokia tai sunkiasvorė ir beprotiškai trapi stiklo materija. Tačiau atsiradus laiko ir erdvės atstumui, vėl mintyse plevena stiklo lapeliai, tokie lengvi, kad ne krinta, o pasisiūbuodami sklendžia ant grindų. Kartais pagalvoju, kokios tos grindys, – ne, nemačiau Dalios Truskaitės „Uždengti“ Venecijoje, bet neabejoju, kad barokinės įvairiaspalvio ornamento „Palazzo Loredan“ terazzo grindys nė nedunkstelėjo, šiems truputį pasiglamžiusiems nuo kelionės lapeliams nusileidus.

Kai vaikščiojau po Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę ekspoziciją, šviesioje baltų sienų salėje mano dėmesį patraukė žmonių figūros, įrėmintos tamsiame fone. Pirmiausia užklupo baimė ir užuojauta šiai grupelei, nes vaizdinys sugrąžino į vaikystę ir priminė jos siaubą – tamsą. Turbūt ne vienas galėtų sutikti, kad visiška juoduma kambaryje buvo potencialiai pavojinga aplinka susidurti su šviečiančiomis raudonomis akimis, aštriomis iltimis ir nagais, priklausančiais pasakų, animacijos ar vyresniųjų pasakojimų iliustruotiems monstrams. Laimingiesiems, kurie galbūt to nepatyrė, galiu pateikti pavyzdį, kokia strategija pasinaudodama išvengdavau baubo planuojamo pagrobimo: nuo elektros jungiklio pora atsispyrimų peršokdavau visą kambarį, vos jame išjungusi šviesą. O turbūt ir suaugusiems žvelgiant į juodą miško tankmę kartais kyla klausimas: ar ten nėra ko bijoti?

Rugsėjo 8 d. Miuncheno muziejuje „Haus der Kunst“ atidaryta tarptautinė paroda „Kitų erdvių viduje. Menininkių sukurtos aplinkos 1956–1976 m.“ (Inside Other Spaces. Environments by Women Artists 1956–1976).

Latvijos keramikos bienalė, rengiama Latvijos šiuolaikinės keramikos centro, veikia Daugpilyje, Marko Rothko meno centre. Paroda „Neramūs vandenys“ veiks iki vasario 18 dienos. Kaip rašoma parodos anotacijoje, vanduo daugelyje pasaulio mitų yra gyvybės pradžia. Nuo jo dieviška jėga atskiria žemę, gyvybę ir visa kita. Neramius vandenis sunku užčiuopti fiziškai – tai puiki metafora keramikos parodai. Juk molio darbai yra ne kas kita, kaip laike sustabdytas judesys, iš molio degimo metu pašalinant vandenį.