Kopimo aukštyn reljefais

Valstybinis simfoninis orkestras gimtadienio koncertuose visuomet pateikia ką nors naujo ir įdomaus arba tiesiog gražaus. Regis, 35-asis gimtadienis labiausiai įsimins kaip nepaprastai gražios muzikos šventė. Koncerto programoje buvo pateikti nuostabiausi fragmentai iš Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ ir labai retai pas mus skambanti Richardo Strausso „Alpių simfonija“. Operos fragmentus atliko įžymusis tenoras Edgaras Montvidas ir jauna, karjerą pradedanti solistė Gabrielė Bukinė. Orkestro meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas simfoninis orkestras visą vakarą tiesiog švytėjo, grojo iš tiesų šventiškai. Spėju, šią programą tikėtasi atlikti orkestro namuose, rekonstruotoje Kongresų rūmų salėje. Tačiau statyboms užsitęsus koncertas vasario 8 d. įvyko Nacionalinėje filharmonijoje.

Pirmoji dalis buvo skirta Wagneriui, skambėjo du instrumentiniai ir trys vokaliniai fragmentai. Pradžioje išgirdome gerai atliktą „Lohengrino“ pirmo veiksmo įžangą. Ši muzika stipriai veikia, užvaldo ir perkelia į kitą plotmę, sakytum, nežemiškos šviesos ir grožio karalystę. Jos kontūrai ryškėjo pamažu, vis labiau įtraukdami. Aukščiausiame smuikų registre tylutėliai skambanti Gralio tema masina tarsi nepasiekiama svajonė. Ją perima ir varijuoja kiti orkestro balsai, laipsniškai tirštėja faktūra, auga dinamika. Staiga keičiasi tonacija, tarsi atsiveriant naujam vaizdui, pasigirsta iškilmingi vario akordai, garsas dar labiau stiprėja, ir pasiekiama įspūdinga kulminacija. Atslūgus dinaminei bangai pamažu grįžtama į smuikų atliekamą Gralio temą.

Antrasis instrumentinis fragmentas – trečio veiksmo įžanga, perteikianti šventišką Elzos ir Lohengrino vestuvių puotos atmosferą. Šis gaivališka jėga tryškęs orkestro numeris sužavėjo ypatinga atlikimo precizika. Vedami energingo maestro Rinkevičiaus mosto, orkestro muzikantai virto vienu galingu instrumentu. Nuostabiai suskambėjo aukštyn šaunanti veržli valtornų tema, meistriškai atkartota trombonų. Vidurinėje preliudo dalyje reikšmingus solo pagirtinai grojo obojus, klarnetas, sodriai suskambo violončelės ir visi styginiai.

Valstybinis simfoninis orkestras šiame koncerte publikai pristatė du solistus: sopraną Gabrielę Bukinę ir plačiai žinomą tenorą Edgarą Montvidą. Šis solistas su orkestru bendradarbiauja ilgai, viskas prasidėjo prieš gerus dvidešimt penkerius metus, dar jam studijuojant. Tada Edgaras dalyvavo Trakų pilyje pastatytoje Richardo Strausso „Salomėjoje“, paskui – pirmosiose solisto gastrolėse Rygoje, kur atliko Césaro Francko „Palaiminimus“. Daugėjant bendrų koncertų ir operos spektaklių Vilniuje, solistas su orkestru pasirodo kasmet. Pasak Montvido, tai jam svarbiausias orkestras, su juo sukaupė didelį ir įvairų repertuarą. Pasaulio scenose solistas yra sukūręs apie penkiasdešimt vaidmenų, tačiau iki šiol niekada nedainavo Wagnerio. Ne kartą girdėjo sakant, kad Lohengrinas tiktų jo balsui, bet imtis vis nesiryždavo. Šįkart nusprendė išbandyti kitokį repertuarą, tad pasiūlė maestro Rinkevičiui atlikti ištraukas iš „Lohengrino“ – po vieną solinę ariją ir duetą.

Gabrielė Bukinė su Valstybiniu simfoniniu orkestru koncertavo pirmą kartą, tačiau operos publikai ji jau pažįstama. 2021 m. baigusi studijas Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, pradėjo dirbti Kauno muzikiniame teatre ir netrukus debiutavo Giuseppe’s Verdi „Traviatoje“ bei Gioacchino Rossini operoje „Turkas Italijoje“. Solistė jau pelnė „Auksinį scenos kryžių“, sėkmingai dalyvavo Tarptautiniame Klaudios Taev jaunųjų operos dainininkų konkurse, kur laimėjo pirmą vietą ir publikos simpatijų prizą. Vilniaus operos gerbėjai Bukinę girdėjo Nacionaliniame operos ir baleto teatre atliekant Violetą „Traviatoje“, Zarą operetėje „Sarsuela“ (už šiuos vaidmenis ji šiemet paskelbta Metų operos viltimi), o visai neseniai – Antoniją „Hofmano istorijose“.

Gimtadienio koncerte trečio veiksmo ariją „In fernem Land“ Montvidas atliko nuskambėjus pirmo veiksmo instrumentinei įžangai, tad publika nesunkiai atpažino vėl pasigirdusią stebuklingąją Gralio temą. Šioje finalinėje visos operos arijoje Lohengrinas atsako į Elzos klausimą, kas jis ir iš kur atvyko. Didelę vokalinę patirtį sukaupęs dainininkas įtikinamai atskleidė kuriamo herojaus vidinę būseną. Taiklios išraiškos priemonės ir skambus piano, turtingai niuansuotos frazės, juvelyriškai tiksli intonacija – tai tik maža dalis Montvido naudojamų vokalinės meistrystės išteklių. Raiški tartis ir puiki dikcija leido įsiklausyti į kiekvieną muzikaliai įprasmintą arijos žodį. Pamažu augant dinamikai pereinama į ryžtingą dainavimą su forte viršūnėmis, iškilmingai akcentuojant reikšmingiausius finalinius arijos žodžius „vom Gral“ ir „sein Ritter“.

Bukinės atliktame „Elzos sapne“ iš pirmo operos veiksmo pasakojama apie riterį, kurį sapne išvydo brolžudyste neteisingai apkaltinta Elza. Skaisti skriaudžiama būtybė laukia šio riterio įsitikinusi, kad jį siunčia dangus, jis atvykęs ją apgins ir pamils. Geros technikos, gausių vokalo spalvų ir dinaminių niuansų reikalaujanti arija buvo atlikta raiškiai ir įtaigiai. Jaunoji solistė jautėsi laisvai, drąsiai. Maloniai nustebino pati pirmoji jautriai padainuota melodija, prasidedanti gana aukštoje tesitūroje piano. (Įdomumo dėlei atkreipsiu dėmesį, kad skambėjusioje Lohengrino ir šioje Elzos arijoje Wagneris naudoja tą pačią A-dur tonaciją kaip ir operos įžangoje skambančioje Gralio temoje.) Gražaus tembro, minkštas solistės balsas sklido laisvai, užpildydamas visą salės erdvę.

Didysis duetas iš trečio operos veiksmo – tai tas lemtingas Elzai iškilęs klausimas, kas tas šaunusis riteris, kokia paslaptis jį gaubia. Atlikdami šį psichologiškai ir vokaliai sudėtingą duetą abu solistai atskleidė ne tik vokalo, bet ir vaidybos galias. Nuo švelniausios lyrikos, išreiškiančios begalinę meilę, iki sukrečiančio dramatizmo, kai Elza pratrūksta piktais kaltinimais, esą mylimasis slepia kažką negero ir sumanė ją apgauti... Tokie Wagnerio operų duetai pasižymi labai glaudžiu žodžio ir muzikos ryšiu, kai garsai reaguoja į kiekvienos žodinės frazės prasmę ir emocinį atspalvį. Kaip tik į tai buvo sukoncentruotas solistų ir orkestro dėmesys, todėl dueto vyksmas įtraukė taip stipriai, tarsi dalyvautum tame pražūtin vedančiame dviejų asmenybių dialoge. Pagirtina interpretacija – tiek solistų, tiek maestro vedamo orkestro, kuris darniai solistus palaikė, išryškino į dialogą reaguojančius reikšmingus vagneriškus leitmotyvus. Toks pat atidus jis buvo ir dainininkams atliekant solines arijas.

Antroji koncerto dalis skirta Richardui Straussui, jo grandiozinei „Alpių simfonijai“ („Eine Alpensinfonie“), op. 64. Veikalo programos idėja atsekama iš vaikystėje Strausso patirtos audros su perkūnija Alpių kalnuose. Pirmieji simfoniniai eskizai atsirado tik 1900-aisiais, mirus Friedrichui Nietzsche’i, kurio filosofija, ypač veikalas „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, veikė Straussą ir 1896 m. jis sukūrė simfoninę poemą tuo pačiu pavadinimu. Naujai rašomą kūrinį autorius iš pradžių vadino „Antikristu“, pasiskolinęs kitos Nietzsche’s knygos antraštę. Galiausiai, veikalą užbaigus ir 1915 m. įvykus jo premjerai, diriguojamai paties autoriaus, jis gavo pavadinimą „Eine Alpensinfonie“, nors savo forma tai greičiau simfoninė poema. Tiesa, pagal šių dienų muzikinę tradiciją, kone viskas, kas parašoma simfoniniam orkestrui, įvardijama kaip simfonijos.

Meistriškai įvaldęs gebėjimą garsais kurti kone regimus vaizdus, Straussas šioje simfonijoje atkuria įspūdžius, patirtus kopiant į Alpių kalnų viršukalnę ir grįžtant atgal. Naktimi prasidedanti ir pasibaigianti simfonija gali būti traktuojama kaip žmogaus-kūrėjo gyvenimo kelio apmąstymas, jo sielos skrydžiai ir nuopuoliai, pasiekimai ir pralaimėjimai, viltys ir baimės, buitis ir būtis. Kūrinio partitūros spalvingumas, netikėta harmonijos kaita arba staigios moduliacijos rodo su niekuo nesupainiojamą, atpažįstamą Strausso braižą. Orkestrams tai muzika, leidžianti pasireikšti kiekvienam muzikantui atskirai ir orkestro grupėms kartu, o tai šiame koncerte patyrėme su kaupu.

Kad kūrinys būtų tinkamai įgarsintas, reikia didžiulės orkestro sudėties, reikalaujančios daugybės papildomų instrumentų, ypač pučiamųjų, vargonų bei visai neįprastų – kaip vėjo mašina, griaustinio mašina, besiganantiems galvijams skirti skambalai ir pan. Pagal Strausso nurodymus, kūriniui atlikti reikia ne mažiau kaip 125 orkestro muzikantų. Jei neklystu, šiais laikais apsiribojama geru šimtu. Kiek jų grojo šiame koncerte, suskaičiuoti negalėjau. Kad ir kaip ten būtų, jaukioje, bet ankštokoje mūsų filharmonijos salėje orkestras skambėjo galingai. Kartais taip galingai, kad virpėjo ausų būgneliai. (Šio kūrinio imtasi, kaip minėjau, galvojant apie atnaujintos Kongresų rūmų salės erdvę.)

Visų partitūroje pažymėtų kopimo į viršukalnę ir atgal epizodų nevardysiu, susikaupusi publika juos galėjo atsekti pati, o jei neatsekė visų, tai ryškiausius – audrą, upelio čiurlenimą, paukštelių balsus miške – tikrai atpažino. Įspūdinga kūrinio pradžia, vaizduojanti naktį ir saulės patekėjimą. Vos girdimai ošia žemiausi tūbos garsai, kuriais prasideda ir baigiasi visas kūrinys. Regis, girdi tylą, viskas skendi tamsoje, bet pamažu tamsų b-moll akordą keičia B-dur ir staigus harmonijos šuolis į šviesų orkestro tutti, kuris perteikia saulės patekėjimą, pasigirsta styginių grojama nuostabi, tobulybės ilgesiu dvelkianti A-dur tema, ne kartą pasikartojanti vėliau. Kylantį laužytą kopimo motyvą puikiai atliko violončelių grupė, pagirtinai suskambėjo styginių kvartetas, visų varinių grupės, ypač valtornų soliniai ir grupiniai epizodai, tikslūs trombonai ir mediniai pučiamieji. Visi orkestro muzikantai verti pagyrimų!

Dar kartą norisi pabrėžti, kad ėmęsis šio veikalo orkestras parodė, kokį aukštą lygį yra pasiekęs 35-aisiais savo gyvavimo metais. Belieka visus pasveikinti ir palinkėti sėkmės. Turiu vilties ir linkiu, kad šį Strausso opusą orkestras pakartotų atnaujintoje salėje, kurios erdvė bus pakankama tokios grandiozinės sudėties skambesiui.