Teatro ledų laužymas

Gildas Aleksa vadovauja teatro trupei „Teatronas“, yra vienas iš šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ bei šiuolaikinio cirko centro „Cirko Sapiens“ iniciatorių ir meno vadovas. Režisavo tokius spektaklius kaip „Make Love“ („Teatronas“, 2023), „80 pasaulių per vieną dieną“ („Teatronas“, 2022), „Titas“ („Teatronas“, 2022), „Skambutis tėvui“ („Teatronas“, 2021), „SoDra, Mon Amour“ („Teatronas“, 2021), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ („Teatronas“, 2019), „Teroristas“ („Atviras ratas“, 2017) ir kt. Apdovanotas „Fortūnos“ statulėle už spektaklių „Zygfrydas“ („Teatronas“, 2018), „Vėjo prigimtis“ (Kauno miesto kamerinis teatras, 2018) ir „Otelas“ („Teatronas“, 2018) režisūrą.

Kaip apibūdintumėte savo kuriamą teatrą?

Teatras man yra vieta, kurioje galiu leisti sau daryti tai, ką noriu, nepaklusdamas bendroms tendencijoms ar madoms, todėl pagrindinis žodis būtų „laisvė“. Aplink matome tam tikras tendencijas – ką kiti mėgsta statyti, kokiu keliu eina, o aš jau penkiolika metų turiu savo „Teatrono“ teatrą ir darau, ką noriu. Mūsų trupė teatrą kuria panašiai, kaip kuriamas šokis ar cirkas. Tikriausiai pas mus net per mažai hierarchijos: kartu su aktoriais, muzikos ar vaizdo menininkais esame bendraautoriai. Dažnai pasitelkiame improvizaciją. Nors būna ir momentų, kai iš anksto tiksliai žinau, ką noriu daryti. Šiuo metu dirbu Valstybiniame Šiaulių dramos teatre ir iš anksto pasakiau, ką darysiu, tačiau spektaklyje vaidina ir keletas „Teatrono“ aktorių, tad jie pasilieka teisę improvizuoti neišeidami iš tam tikrų rėmų. Visas teatras yra rėmų sudarymas aktoriams – juose jie gali daryti, ką nori.

Kokia buvo „Teatrono“ pradžia?

Viskas prasidėjo seniai, balandį švęsime penkiolikos metų jubiliejų. Dar mokykloje pastebėjau, kad teatre nelabai yra ką žiūrėti arba nėra to, kas man aktualu. Todėl su keliais žmonėmis nusprendėme patys daryti tai, ko nematėme ir ką norėtume matyti. Čia – pamatinis dalykas. Mūsų spektakliai dažnai būna improvizaciniai, nes juos kuriame ir sau. Juose vis atsiranda tam tikrų naujovių, todėl jie nėra nuobodūs.

Iš pradžių iniciatyvių jaunuolių grupė norėjo kurti spektaklį ir pakvietė mane vaidinti. Pasakiau, kad vaidinsiu, bet nieko nerašysiu ir nerežisuosiu, bet galiausiai ne vaidinau, o viską parašiau ir režisavau. Taip kūrėme ir toliau, o dabar organizacija tapo kur kas didesnė – dirbame su tarptautiniais projektais, turime tam tikras pareigas, taigi darome ne tik tai, ką norime, bet ir tai, ką reikia.

Kaip spektakliams atsirenkate aktorius?

Apie 2015 m. aktoriai, vaidinantys spektaklyje „Kas prieš karą pasiduokit“, tapo mūsų trupės pagrindu. Dabar nuolat kuriančių yra apie dešimt. Tai žmonės, kurie vienas kitą supranta iš pusės žodžio, bet kartu nenori daryti to, ką jau žino. Yra tam tikros taisyklės, veikimo modeliai, etika, taip pat ir antietika. Kiekvieną kartą ieškome, kaip sukurti dar keistesnį, įdomesnį, netikėtesnį spektaklį, o tai iššūkis ne tik man, bet ir jiems. Metodo, kaip atrenkami aktoriai, nėra. Tik du pagrindiniai kriterijai – kas tinka vaidmeniui ir su kuo norėčiau dirbti. Vykstant procesui labai suartėji su aktoriais: su vienais jis gali būti kupinas streso, o su kitais – malonus ir smagus. Taigi svarbu, ar noriu su žmogumi tris mėnesius turėti labai artimą kontaktą, dirbti prie medžiagos, lįsti į smegenis ir žiūrėti, kaip jis elgiasi pavargęs, nepavalgęs, neturėdamas laiko ar jėgų. Statydami spektaklį visi pasiekiame šiek tiek kritines būsenas, ir jeigu žmogus, patirdamas nuovargį ar stresą, kitų atžvilgiu prioretizuoja save, su tokiu žmogumi dirbti nesinori. „Teatrono“ aktoriai atlaiko viską ­– ir badą, ir marą.

„Teatrone“ ne tik režisuojate, bet ir atliekate kitus darbus. Kaip pavyksta laviruoti?

„Teatronas“ išaugo, todėl man tenka atlikti vadovo ir meno vadovo funkcijas. Taip pat esu atsakingas už vietinį bei tarptautinį bendradarbiavimą ir projektų plėtojimą. Daug kepurių tenka nešioti. Mažai šansų, kad būdamas tik režisieriumi kurčiau vien tai, ką noriu. Tad tai yra kaina, kurią turiu sumokėti, kad galėčiau patirti savirealizacijos jausmą ir būti laimingas žmogus. Dažnai žmonės nesupranta, ką veikiu biure, ir vis klausia, ką repetuoju. Sunku paaiškinti, ką reiškia vadovauti trupei, kurti strategijas, turėti tarptautinį festivalį, kelis projektus ir bendradarbiauti su partneriais. Bent kol kas man tai smagu ir matau darbo prasmę. Tai man leidžia nusileisti į apačią ir repetuoti. Tada repeticijos tampa ne pagrindiniu darbu, o pagrindine atgaiva ir pertrauka tarp darbų, kurie nėra mano aistra, bet kuriuos turiu padaryti, kad galėčiau kurti tai, ką noriu.

Su kokiais didžiausiais sunkumais tenka susidurti teatro veikloje?

Tai finansų stygius. Yra du fondai, į kuriuos galima kreiptis nepriklausomiems teatrams. Taip pat teatras neturi tokio tarptautiškumo kaip šokis arba cirkas, nes egzistuoja kalbos barjeras. Pajutome ryškų skirtumą, kai pakeitėme „Teatrono“ kryptį į cirko teatrą. Pavyzdžiui, būsimas spektaklis jau turi keturis tarptautinius partnerius, o jo premjera vyks ne Lietuvoje. Šis kelias teikia šiek tiek daugiau vilčių.

Didelis teatro trukdis yra tai, kad tenka dirbti su laisvai samdomais aktoriais, todėl esame priklausomi nuo kitų teatrų grafikų ir gauname kelias datas savo spektakliams. Tik tada galime savo „ne itin valstybinį ir vertą“ meną pristatyti žiūrovams. Prisideda ir tai, kad žmonės dažnai eina į teatrą kaip į pastatą, nori jame praleisti vakarą, o ne pasižiūrėti kokio nors nepriklausomo teatro režisieriaus meninio tyrimo rezultatų. Pavyzdžiui, „Menų spaustuvės“ atvejis taip pat unikalus: vieną dieną gali pamatyti ką nors genialaus, o kitą dieną – nesąmonę. Tuomet žmonės gali manyti, kad čia tik tai ir rodoma. Ilgalaikėje perspektyvoje stengiamės įveikti visus šiuos sunkumus.

Kaip kilo mintis „Teatrone“ susieti teatrą ir šiuolaikinį cirką?

Tai įvyko labai organiškai – jau seniai norėjau pastatyti šiuolaikinio cirko spektaklį. Pastebėjau, kad nėra atlikėjų, tada surengėme mažą edukacinį festivalį, kad su šia sritimi supažindintume scenos menininkus ir juos apmokytume. Pamatę poveikį nusprendėme tęsti veiklą ir auginti festivalį. Dabar jis toks didelis, kad nėra kelio atgal. Pradėjus plėtoti šią veiklą, „Teatronas“ tarsi tapo sinonimu tiems, kurie domisi šiuolaikiniu cirku. Džiaugiamės, jog susidomėjimas didėja ir mes galime tiek pristatyti užsienio spektaklius, tiek padėti vietiniams menininkams, skatinti edukacijas, kad būtų kuo daugiau šiuolaikinio cirko. Nuo šiol kiekviename mūsų pastatyme bus įdarbinti šiuolaikinio cirko atlikėjai. Norime jiems skirti daugiau dėmesio ir pratinti žiūrovus repertuare matyti šiuolaikinį cirką. Spektakliuose vaidybą paliksime profesionaliems aktoriams, o cirką – profesionaliems cirko menininkams. Šiuolaikinis cirkas – jauniausia scenos meno šaka, turinti daug stereotipų, bet kad ir kiek dirbame, kol kas jis vis tiek menkai išplėtotas ir mažiausiai priimamas kaip legitimus menas.

Kaip cirkas atsirado jūsų veikloje?

Nepamenu, nei ką, nei kur pamačiau, bet atsimenu, jog pamaniau, kad reikia sukurti kažką panašaus. Pamėgau šį meną, o kuo labiau giliniesi, tuo mažiau žinai ir tuo labiau patinka. Tai iš tiesų yra visų menų sintezė, ir man labai artima, kaip dėliojama cirko dramaturgija, kaip ji plėtojama. Pastebėjau, kad spektaklius kūriau labai panašiu principu. Tai kaip meilė – arba myli, arba ne, o jei myli, tai nieko su tuo nepadarysi.

Stebite cirko sritį tarptautiniu mastu. Kaip manote, kokį etapą ji išgyvena Lietuvoje ir kokios jos perspektyvos?

Lyginti dar labai anksti, nes turime tik keletą lietuvių menininkų, o vien tik Suomijoje ar Švedijoje yra po penkis šimtus ar tūkstantį. Taigi vien kiekio atžvilgiu didžiulis skirtumas. Be to, kitur yra rinka, prodiuseriai, patalpos, kuriose galima treniruotis ir lavintis. Lietuvoje reikia pramušti dar daug ledų, kad šioje srityje įgytume stuburą. Daug dirbame, kad žmonės užsienyje pastebėtų lietuvių kūrėjus. Šiais metais Lietuvos sezono Prancūzijoje metu bus pristatyti trys nauji lietuvių darbai. Turime dar daug planų, kaip kitame žemyne pristatyti lietuvius ir Baltijos šalių menininkus. Manau, kad dabar Lietuva yra prie žemo starto linijos, o vėliau – pažiūrėsim. 

Ruošiatės spektaklio „Bydermanas ir padegėjai“ pagal Maxo Frischo pjesę premjerai Šiaulių dramos teatre. Kaip sekasi šis kūrybinis procesas?

Įdomiai, nes tai pjesė, kurią atradau dar studijų laikais ir norėjau statyti. Ankstyvasis absurdas man artimas. Kaip rašo Martinas Esslinas, ši kryptis reikalauja griežtų loginių taisyklių, nes žmogaus smegenys sunkiai priima ką nors nepaaiškinama scenoje, mat iš karto nori aiškintis. Ypač Lietuvoje, Ezopo kalbos šalyje, mes iš karto turime susikurti to, ką matome scenoje, reikšmes, nes matydami bereikšmius dalykus jaučiame didžiulį nerimą. Dėl to Albert’as Camus, Jeanas‑Paulis Sartre’as, Friedrichas Dürrenmattas ir Frischas yra labai patogūs teatrui, nes pasitelkia absurdo filosofiją, bet išlieka psichologinio teatro rėmuose. Juos galima įdomiai interpretuoti.

Smagu padirbėti su pjese „Bydermanas ir padegėjai“ bei Šiaulių teatro aktoriais, kurie labai nori ir gali kurti. Kaip visada, laiko nėra daug, bet tikiuosi, kad bus geras aktorinis ir prasminis spektaklis. Pjesėje teigiama, kad nesame pasiruošę priimti pavojaus, ypač tada, kai stengiamės dėl savo gero gyvenimo. Manau, ši pjesė vėl tampa aktuali, nors būtų gerai, kad taip nebūtų.

Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji įsiminė?

Visą laiką užstringu ties šiuo klausimu, nes šiuo metu man ne itin patinka teatras, kuriame žmonės tiesiog šneka. Tikriausiai ir kolegos kritikai pastebi, kad kuo daugiau lankaisi užsienyje, tuo mažiau norisi ką nors pamatyti Lietuvoje. Manau, svarbu nepraleisti tarptautinių festivalių ir spektaklių, nes mes labai užsikonservavę savo genijų šalies įvaizdyje. Nors mūsų vietinės reikšmės kūrėjai yra nuostabūs, kartais reikia pamatyti kitų unikalių žmonių ir menininkų. Netrukus kaip tik ir prasidės tarptautinių festivalių maratonas – „Naujasis Baltijos šokis“, „Cirkuliacija“, SPOT, „ConTempo“, „Helium“ ir „Sirenos“. Mano asmeninis siūlymas – eiti į visą šį maratoną. Ir, žinoma, lankytis nepriklausomuose teatruose – čia taip pat sukuriama nemažai vertės ir galima atrasti sau artimą teatrą.

Dėkoju už pokalbį.