Dvejonių ir tikėjimo muzika

Prabėgo jau penkeri metai be vieno ryškiausių šiuolaikinės muzikos kūrėjų Anatolijaus Šenderovo. Jį visada traukė muzikoje apmąstyti žmogaus prigimties paradoksą – nuolatinę sąveiką tarp neaprėpiamų gėrio ir blogio pradų; iki skausmo alinantys prieštaravimai įkvėpdavo jį parašyti ir neįtikimo grožio lyrinę melodiją, ir stichišką, atrodytų, nebesustabdomą tutti... Paskutiniai Šenderovo kūriniai iki jo išėjimo 2019 m. kovo 25-ąją vis labiau bylojo apie akistatą su neišvengiamais gyvenimo ciklo procesais, būties laikinumo ir trapumo suvokimą, muzikoje išsiliejusį skaidriu liūdesiu. Kažin, kuo gyventų ir ką rašytų šiandien šis didžiuliu talentu pasižymėjęs ir itin subtiliai laiką jautęs kūrėjas?

Šenderovo muzikai buvo skirta pirmoji kovo 23-iosios koncerto Nacionalinėje filharmonijoje dalis. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko, atliko Siuitą iš baleto „Dezdemona“ (smuiko solo – orkestro koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė) bei „Concerto in Do“ violončelei ir simfoniniam orkestrui, solistas Glebas Pyšniakas.

Vienas giliausių ir filosofiškiausių Šenderovo kūrinių – „Concerto in Do“, kurį jis pats vėliau pavadino etapiniu, sukurtas Europos muzikos festivalio užsakymu (2002) ir dedikuotas autoriaus draugui bei ilgamečiam kūrybiniam partneriui, vienam žymiausių Europos violončelininkų Davidui Geringui (pavadinimas nurodo tonacinį kūrinio centrą – do natą ir dedikaciją David, lietuviškai Dovydas). Geringas ir atliko kūrinį pirmą kartą festivalyje su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniu orkestru, diriguojamu Šerveniko. Už „Concerto in Do“ Šenderovui buvo skirta Europos kompozitoriaus premija.

Per du dešimtmečius „Concerto in Do“ Lietuvoje teko girdėti ne kartą, ir kaskart kūrinys atsiverdavo naujomis spalvomis bei iki tol neatrastomis potekstėmis. Ne tik dėl to, kad Šenderovui kiekvienas kūrinio atlikimas buvo procesas, gimstantis dabar ir niekada nesikartojantis, bet ir dėl Geringo meistriškumo (Koncertas sukurtas atsižvelgiant į išskirtines jo kaip atlikėjo savybes) bei jo bendrystės su kompozitoriumi nuo pat vaikystės laikų – Geringas geriau nei bet kuris kitas atlikėjas perprato Šenderovo kūrybinį mąstymą, jo muzikos filosofiją.

Kaip didelio įvykio laukiau šio vakaro, kuriame „Concerto in Do“ pirmąkart griežė Glebas Pyšniakas – ryškus jaunosios kartos violončelininkas, profesorių Rimanto Armono (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir Natalijos Gutman (Vienos konservatorija) auklėtinis, koncertuojantis prestižinėse pasaulio koncertų salėse. Pyšniako repertuare yra ir daugiau šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių kūrinių; su žmona, žinoma smuikininke Dalia Dėdinskaite jie taip pat populiarina dar mažai žinomą XX a. kompozitoriaus litvako Josepho Achrono kūrybą, rengia jo vardo muzikos festivalį. Galima pasveikinti Glebo ryžtą imtis šio virtuozinio, violončelės galimybes įvairiuose registruose atskleidžiančio Šenderovo Koncerto (atlikėjas yra užsiminęs, kad parengti šį kūrinį buvo jo svajonė). Tai nemenka užduotis, turint omenyje, kad autoriaus, glaudžiai bendradarbiavusio su atlikėjais ir pateikdavusio neįkainojamų patarimų, jau nebėra.

„Concerto in Do“ geriau nei bet kada atspindi nerimastingą dabarties laiką. Itin plataus diapazono temoje, nuo aukščiausio registro nusileidžiančioje iki žemosios do, daug kartų kartojamoje ir todėl galinčioje nuskambėti vis kitaip, girdime pačius įvairiausius išgyvenimus – skausmingą klausimą, nerimą, abejones, viltį, ilgesį, nusivylimą. Kaip ir daugelyje Šenderovo kūrinių, pasitelkiamomis muzikos raiškos priemonėmis (tarp kitų, svarbios pauzės) sukuriama laukimo atmosfera. Pìrmosios temos ekspozicijos kūrinio pradžioje prikaustė dėmesį – Pyšniako violončelė atskleidė skirtingus galimus temos charakterius ir spalvas, suintriguodama, kas gi bus toliau.

Paradoksalu, kad kūrinys, kurio Šenderovas niekaip negalėjo pradėti rašyti, nes nerado tinkamos muzikinės medžiagos temai, galiausiai buvo sukurtas „vienu atsikvėpimu“, kone per savaitę: atsitiktinai, tiesiog išbandant dukros įsigyto fortepijono skambesį gimusi tema padiktavo kūrinio struktūrą ir dramaturgiją, tvirtai supintą faktūrą, kurioje nėra nieko nereikalingo. Nuolatinės temos modifikacijos, jos fragmentų perėjimai per skirtingus orkestro instrumentus reikalauja ypač dinamiško bei glaudaus solisto ir orkestro santykio.

„Concerto in Do“ turi ir antrąją, nepaprasto grožio lyrinę temą, kuri yra tarytum svajonė, idealo vizija. Kompozitorius šios kantilenos negalėjo „paleisti“: 2005 m. kurdamas baletą „Dezdemona“, panaudojo ją Adagio epizodui. Ši lyrinė tema, atliekama soluojančios Rasos Vosyliūtės ir orkestro, pirmiausia suskambo šeštadienio koncertą pradėjusioje Siuitoje iš baleto „Dezdemona“ (nors gal būtų buvę logiškiau pirma atlikti „Concerto in Do“, o po jo – Siuitą iš baleto).

Pyšniako violončelei jautriai pradėjus lyrinę temą pirmą kartą, į realybę – pagrindinės temos fragmentą – sugrąžina orkestro tutti akcentas; į ją, taip pat pasitelkdamas įvairias jos modifikacijas, vis grįžta ir solistas. Po kūrinio kulminacijos (suaktyvėjusių abiejų temų motyvų, intensyvaus orkestro dialogo su violončele), kai solistas ir vėl nusileidžia iki žemiausio taško, prasideda kilimas aukštyn: pagaliau violončelės partijoje, fragmentiškai atliepiant ir orkestrui, skamba pilna lyrinė, nežemiško skaidrumo kupina kantilena. Kai, rodos, patiki, jog vizija gali tapti realybe, kaip įkyrios abejonės per skirtingas orkestro grupes vėl ima klajoti pagrindinės temos motyvai. Abi temos nebepriešinamos, jos ima sugyventi vienu metu: klausimas ir žinojimas, nerimas ir ramybė, dvejonės ir tikėjimas. Tarytum susitaikoma su tuo, kad gyvenime kančia ir begalinis grožis eina greta.

Šiame psichologiškai ir emociškai itin paveikiame kūrinio epizode kiek pritrūko abiejų pulsuojančių organizmų – solisto ir orkestro – bendro emocinio intensyvumo, dramatiškesnės temų sąveikos ir iš jos gimstančios nuotaikos atskleidimo. Baigiamajame kūrinio epizode, violončelės partijoje, nedideliais motyvais išskaidoma lyrinė kantilena pati vis labiau tampa klausimu, nuolat atitolstančia svajone. Maestro Šervenikas, turintis ilgametę patirtį diriguojant Šenderovo partitūras, Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą vedė subtiliai ir užtikrintai.

Žvelgiant į kūrinio visumą, Pyšniakas pasirinko mažiau dramatinės, meditatyvesnės interpretacijos versiją. Jo violončelė aukščiausiame registre skambėjo itin skaidriai, kone efemeriškai, tačiau vietomis norėjosi ryškesnio garso, daugiau vidinės jėgos. Neabejoju, kad „Concerto in Do“, kurį galima priskirti lietuviškos simfoninės muzikos aukso fondui, išliks Pyšniako repertuare ir solistas jį atliks dar ne kartą (norisi, kad šis kūrinys koncertų salėse skambėtų dažniau!), ilgainiui atrasdamas naujų interpretacinių spalvų, natūraliai ateinančių su menininko gyvenimiška ir kūrybine branda.

Antroje koncerto dalyje klausėmės retai atliekamos Camille’io Saint-Saënso trijų dalių oratorijos „Tvanas“ („Le Déluge“), op. 45; libretą pagal biblinę istoriją iš Pradžios knygos parašė Louis Gallet. Prie orkestro prisijungė solistai Marija Arutiunova (sopranas), Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas), Karolis Kašiuba (tenoras), Andrius Apšega (baritonas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas).

Saint-Saënso oratorijai būdinga abstraktesnė biblinės istorijos interpretacija ir laisvesnės, nei būdinga šiam žanrui, muzikos raiškos priemonės. Styginiams sukurta lyrinė įžanga, kurioje energingai ir raiškiai smuiku solo griežė Vosyliūtė, nuteikia ne žiniai apie Dievo rūstybę, o šviesiai ir gerai istorijos baigčiai. Šioje oratorijoje ir solistai, ir choras daugiausia yra pasakotojai, o ne konkretūs veikėjai. Labai svarbus orkestro, kuriančio spalvinį istorijos kontekstą, vaidmuo. Prieš tenoro įstojimus pasigirsta arfa, kurią galima traktuoti kaip mistinį gamtos, arba konkrečiau – vandens, leittembrą.

Pirmoji dalis „Žmonių sugedimas – Dievo rūstybė – Sandora su Nojumi“ pasakoja apie žmonijos nuodėmingumą ir Dievo sprendimą ją sunaikinti. Įspūdinga antra dalis „Arka – Tvanas“, kuriame choro vedamą homofoninį pasakojimą tapybiškai iliustruoja orkestro partijoje kuriamas dramatiškai kylančio ir banguojančio vandens vaizdinys. Trečią dalį „Balandis – Išėjimas iš arkos – Dievo palaiminimas“ dideliu epizodu pastoralinės instrumentuotės fone pradeda pirmąkart oratorijoje skambantis sopranas, ir palaipsniui kylama link finalinės kulminacijos – solistų kvarteto ir choro atliekamos fugos.

Gražiais, tvarkingai valdomais balsais, raiškia artikuliacija ir elegantišku atlikimu malonų įspūdį padarė visi keturi solistai. Kartu su jais choras ir orkestras, įkvėptai vedamas Šerveniko, išraiškingai papasakojo Saint-Saënso sukurtą biblinės istorijos apie pasaulinį tvaną ir Nojaus arką versiją.