Šviesos fosilijos, o gal tuštumos

Vilniuje parodos atsidaro ir užsidaro pagreitėjusiu tempu. Į kasdienybę nebetelpa. Ypač tos, kurios ne pakeliui. Kartais iš įprastų trajektorijų išstumia atidarymas, kartais – žinojimas, kad kažkas tuoj užsidarys. Šįkart – abu variantai. Galerijoje „Drifts“, įsikūrusioje T. Vrublevskio gatvėje, prie Katedros, buvo paskutinė diena, kai veikė jauno menininko Gasparo Zondovo paroda „Dubio“. Užsukau eidama į violončelininko, fliuksuojančio kompozitoriaus ir fotografo Antono Lukoszevieze’s parodos „Dramblys peizaže“ atidarymą Prospekto galerijoje, kuri yra beveik prie Seimo. Atsitiktinis pabaigos ir pradžios sutapimas sujungė dvi patirtis, ypač kai galvodama apie pirmąją Gedimino prospektu žingsniuoji link antrosios, tarsi nešdama tai, ką matei, link to, ką dar išgirsi ir išvysi.

Į Zondovo parodą atėjau labai vėlai – sulaikė netikėtos paskaitos ir susitikimai. Menininkas buvo užsukęs pasikalbėti, bet jau išėjo. Maloniai priima galerijos šeimininkė Jolanta Laurent. Pavaišina kava su pienu. Pasakoja apie kūrinius – iš ko ir kaip jie padaryti, apie ką mąstė tai darydamas menininkas. Klausausi, bet žiūriu tarsi paraleliai, leidžiu galvoje formuotis medį skaptuojančio, plastikines formas liejančio menininko vaizdiniui, o pati matau efemeriškas skulptūras, kuriamas beveik vien šviesa.

Zondovas – dizaineris, skulptorius, piešėjas, be to, modeliuoja 3D. Taip jis pristatomas parodos lankstinuke, per kurį susipažįstu su juo netiesiogiai. Parodos idėja įkvėpta pokalbio su paleontologe Natalija Jagielska: „Jūs nematote nei formos, nei paties gyvio, nei organizmo pavidalo – matote tik cheminių medžiagų spyglius, galimai reprezentuojančius patį gyvūną. Bet vėlgi, norėdami sukurti tokius spyglius, pirmiausia turite sunaikinti fosiliją.“ Matau baltą parodos erdvę suvirpinančias peršviečiamas figūras ir tarsi iš tos pačios šviesos lengvai pieštuku suformuotus augalus – lyg medžius, lyg grybus, kurie nepanašūs į dabartinio pasaulio gyventojus. Tai kažkas senovinio, priešistorinio, gyvenusio Žemėje prieš milijonus metų. Arba ne, nes tie augalai išdygo menininko vaizduotėje, o dabar jų piešiniai apsaugoti metaliniais rėmais, kuriuos menininkas sukonstravo pats, kreipdamas dėmesį į kiekvieną varžtelį. Suprantu kodėl – šitaip suveržti piešiniai atrodo lyg iš muziejaus saugyklos ištrauktos fosilijos, o ne kaip paprasti popieriaus lakštai. Jie tik trys, ir todėl – dar prabangesni, retesni, prašosi įdėmiau apžiūrimi. Nors neįvardyčiau, ką matau, nes formų negaliu susieti su jokiais vardais, pagerbiu šių nepažįstamų būtybių būtį tyla ir klausausi toliau.

Menininkas drožė (ar kitaip gamino) medines skulptūras – kiekvienam kūriniui po dvi, tarsi atspindinčias viena kitą veidrodyje. Tada liejo ant jų plastiką – „nuėmė“ formą. Tas formas sudėjo į vieną iš dviejų pusių išgaubtą lakštą, taip sukurdamas negatyvų tūrį, tarsi oro fosiliją, apsaugotą plastiko luobu. Paskui ieškojo apšvietimo. Kiekvienas objektas apšviestas vis kitaip – tai tiesiogiai, tai ne, kad pagautų tik atspindį nuo sienos. Tuomet atrodo, kad tuštumą formavęs daiktas buvo vis iš kitos medžiagos – iš medžio, iš vandens, iš kambarinių augalų ar iš betono. Kitame kambaryje atspausdintos 3D formos skaidrios, nors yra ir plastiko kubuose „įklimpusių“ juodųjų žvaigždžių. Žinios apie gamybos mechaniką kursto vaizduotę, kuri jau piešia patį menininką kaip fosilijų demiurgą, ruošiantį mūsų civilizacijos liekanas ateičiai.

Plastikas, žinia, išliks ilgiau nei žmonių civilizacija. Jis ir bus ta fosilija. O gal ir pats prisidės prie žmonijos fosilizavimo, sunaikindamas biologiją ar bent dalį jos. Plastikas uždarys dabarties biomasę kapsulėse, o tada išorėje rasis visai naujos mutacijos, nauji augalai ir gyviai, panašūs į tuos nupieštus grybus-medžius. Galbūt tie nupieštieji ir priklauso Žemės laikui ne prieš, bet po milijonų metų, kai mūsų karščiuojanti civilizacija su savo karais ir nerimais dėl klimato kaitos bus saugiai uždaryta plastiko pakuotėse. Įrėminta ir apžiūrima būsimų, dar nė neįsivaizduojamų gyvybės formų lyg zoologijos sode.

Užnešė į šalį. Galerijos šeimininkė laiku perspėja neieškoti čia nuorodų į klimato kaitą ir katastrofas. Viskas yra kur kas paprasčiau – tereikia susigrąžinti estetinę žiūrą. Tai, ką matau, yra menininko būsenos, poetinio nusiteikimo išraiška, artima šiems sakiniams iš lankstinuko: „...tačiau dabar, bent trumpam, užuot pasidavus šio nekantraus pasaulio reikalavimams, renkuosi atsiduoti nuoboduliui. Priimu jį ne kaip tuštumą, o kaip sąmoningą spaudimo nuolatos judėti nepaisymą. Mėgaujuosi šia reta prabanga ir tyloje atrandu paslaptingą dubiofosiliją.“ Nuobodulys ir abejonė – daugeliui pažįstami gyvenimo palydovai. Visi žino, kad geriausi kūriniai atsiranda iš nuobodulio, kuris sustingdo laiką į kasdienybės fosiliją, o tada priverčia skirti laiko – kad išjudintum pažįstamas formas abejone, nustebtum išgaudamas stebuklą „iš beveik nieko“. Štai priešais tave – šviesos nulipdytas kažkas. Kol nežinai, kaip įvardyti, smalsumas liečia, analizuoja paviršius, atmintis karštligiškai rausiasi po žinių katalogus, mintis skrieja ir reikšmės apsiverčia – atsidavus nuoboduliui, paradoksaliai paneigiamas beprasmybės jausmo sukeltas nuobodulys. Virsmas toks radikalus, kad niekada jau neliksi tuščias, nes kiekviena tuštuma brandina fosiliją.

Panašiai ir aš ganau akis po tuos šviesos įdubimus – dubiofosilijas. Net nenoriu įvardyti ar atpažinti. Taip, vienur matau medžio faktūrą, kitur – betono. Buvusio medžio ir buvusio betono. Nes jų nebėra – tai tik šviesos haliucinacijos, kurių neapčiuopsi ir nesudėsi į kartoteką. Net nenufotografuosi taip, kad galėtum perduoti kitiems. Tenka pasakoti, bet ir žodžiai bejėgiai perteikti šviesos skulptūras, kurios gyvos ir keičiasi vaikštant ratu, žvelgiant vis iš kito tašo. Žinai, kad plastikas, bet atrodo, kad ore virpa sugauta ir įkalinta šviesa, ką tik atskriejusi iš kosmoso, nežinia kokių transformacijų liudininkė, o gal priežastis. Ji virpa, banguoja, spygliuojasi, ardosi, švelniai liula, glostydama nesamo objekto paviršių tarsi žvėries kailį. Kartais ji vos blyksteli ir kai prieini pažiūrėti iš arčiau, įsitikinti, blyksnis pabėga, matai tik neaiškiai pusšviesėje gęstančią formą, nepagaunamą nei pirštais, nei akimis, nei žinojimu. Parodoje gali pasijusti lyg ateivis, stebintis žmonijos palikto plastiko fosilijas ir nepajėgiantis suprasti šitos save sunaikinusios-išsaugojusios civilizacijos.

Vis dar mintyse čiuopdama tuos nepagaunamus šviesos padarus einu Gedimino prospektu. Nematau nei žmonių, nei laiko, ir tokia atsiduriu Prospekto galerijoje.

– Gaila, muzikos negirdėjai, – sako ten jau pusvalandį besisukinėjantys, į pradžią suspėję draugai.

Gaila, bet nieko tokio, pabandysiu įsivaizduoti ar išgirsti, ką „groja“ fotografijos. Nes juk įžanginis vestibiulis ir pavadintas „Horizontali muzika“. Ten ant fotopopieriaus, tarsi rūdijančio metalo paviršiaus, pripėduota stačiakampių natų, kaligrafiškai išrašytas horizontas. Arba sujungtos dvi fotografijos, du kadrai, beveik tokie patys, bet akivaizdžiai nuslystantys vienas nuo kito per pustonį ar aukščiau / žemiau. Šią parodos dalį anotacijoje palydi šveicarų rašytojo Roberto Walserio citata: „klausydamas muzikos visada jaučiu lygiai tą patį – kažko trūksta. Niekada nesužinosiu šio švelnaus liūdesio priežasties, niekada jos neieškosiu.“

Verčiau jausti tą trūkumą, kai garsai pliumpteli į sąmonės gelmę, o paviršiuje palieka nubanguojantį ratilą, trukdantį užpelkėti kasdienybės rūpesčiais, kurie yra tik buitis. Antono Lukoszeviezeʼs fotografijose daugiau kažko trūksta negu yra. Vėliau net neprisiminsiu, kas ten buvo. (Dabar telefone dar nesunku rasti peizažą su ratilu ežere ir juoda saule, šalia paraudusio miesto stoviniuojantį žmogų ir kelias natas iliuminatoriuje, kurių skambėjimą šiek tiek įsivaizduoju.) Išliks tik mano sąmonę užliejanti pilkuma ir vos juntama slinktis nuo vieno prie kito, šiek tiek primenanti Algirdo Šeškaus judėjimą su fotoaparatu po lapkritinį sovietmečio Vilnių. Žengi žingsnį – čekšt. Žengi kitą – vėl čekšt. Erdvė ir laikas pasislinko, bet taip nežymiai, kad neužčiuopi nei euforijos, nei pasakojimo. Yra tik tekėjimo pojūtis, paties laiko, pačios būties. Antono parodoje tai suskamba kaip horizontali ėjimo muzika, neskriejanti į aukštybes, bet vinguriuojanti pažeme, kirbinanti viduje įtemptą liūdesio stygą. Švelniai erzinanti žemais violončelės dažniais, kad per daug neskaudėtų.

Antroji parodos erdvė – linksmoji, energingoji muzikinės kompozicijos dalis. Tai akivaizdu iš pirmo žvilgsnio. Nes sienos apkabinėtos spalvotais beveik kvadratais. Vestibiulyje dar matei objektus, bet čia nieko įvardijamo nepamatysi – tik spalvų ir šviesų pliūpsnius, subraižymus, kurie nieko nereiškia, o galbūt tai yra man neįskaitomi intertekstualūs hieroglifai. Juk šitais spalvos gestais menininkas kuria „Atminties žemėlapį“. Jo protėviai dar 1908 m. emigravo į Didžiąją Britaniją iš Lietuvos, kur turėjo Penkinių dvarą, dabar jau sunaikintą karų ir okupacijų. Grįžęs į Lietuvą Antonas mėgina prisiminti tai, ko niekada nematė, įsivaizduoti savo šeimos valdų žemėlapius, pažymėtus vieninteliu senelio pasakojimu apie tai, kaip jis leisdavęsis rogutėmis nuo kalnelio prie ežero. Šis žieminis vaizdas neužpildo tos vietos, kurioje gyveno ne viena karta, mentalinio žemėlapio. Bet nebėra žmonių, kurie galėtų papasakoti daugiau. Tad Antonas ima spalvotą fotopopierių, spalvos filtrus, uždega telefono žibintuvėlį ir piešia šviesa (tiesa, dar prieš tai paraižo ant popieriaus uždėtą juodą paviršių). Galbūt tikėdamasis, kad jo kūnu, jo gestais kalbės ląstelėse įrašyta šeimos biografija.

Nemačiau jo piešiančio, bet mačiau man pasakojantį – iliustruodamas kūrybos būdą Antonas ne tik mojavo telefoną laikančia ranka, bet ir lingavo visu kūnu, tarsi šoko. Todėl tie išraižyti, violetiniais, rožiniais, žaliais pliūpsniais nutaškyti, rašaliniais ežerais užlieti kvadratai yra ne šiaip šviesos raštas, bet šokis. Šokis pasąmonės kambaryje, kurį sapnuodavo „Tvin Pykso“ detektyvas – jis matė, bet negalėjo suprasti žodžių, perskaityti rebuso. Ir aš matau, kaip Antonas šoka, man gražu, bet jo surašytų rebusų neperskaitysiu. Galiu tik atsiduoti spalvų poveikiui. Nes spalvos, pagal senas sinestezijos teorijas, turi garsinius atitikmenis. Ką ten teorijas! Dar vaikystėje mėgau animacinį filmuką (pavadinimo nebeprisimenu), kuriame groja spalvų orkestras – muzikos instrumentai skleidžia spalvas, o jos paliečia kažką labai jautraus viduje kaip muzika. Tiesa, ir šioje džiugioje Antono spalvų muzikoje galima apčiuopti trūkumą. Šįkart jis konkretesnis – prarastos žemės, dvaro, tėvynės, kuri jau nebe tėvynė, net atminties, kurios nebeatkursi. Bet čia trūkumo ūksmą užgožia spalvų šokis, piešimo aistra – piešimo tuščiame lape išgaunant formas ir rašmenis vien šviesa entuziazmas. Ir tuomet nebelieka vietos liūdesiui. Pajuntu tai tik grįžusi namo, kai jau mėginu aprašyti tų šviesos fosilijų poveikį.

„O trečias kambarys vadinasi „Dramblys peizaže“. Supraskit, kaip norit“, – sakė per atidarymą Antonas Lukoszevieze paslaptingai šypsodamasis. Aišku, labiausiai ir traukė tas dramblys, uždarytas mažiausiame galerijos užkaboryje. Ten centrinis vaizdas – pilka Paryžiaus Jardin des Plantes fotografija. Sidabro atšvaituose paties šiltnamio beveik nematyti. „Jis buvo uždarytas“, – sako Antonas, tad beliko nufotografuoti nepasiekiamus augalus slepiančias sienas. Dramblius radau tris. Tai pirmiausia tikri kambarinės gėlės lapai, gražiai parudavę nuo kažkokios ligos, paskui – jų fotogramos, irgi aprašinėtos nesuprantama kaligrafija.

Antras dramblys – dukart pakartotas oro balionas, skriejantis virš stogo dviejuose kadruose, ir Paryžiaus bulvare atsivėrusios dvi duobės, į kurias srūva ką tik nulijusio lietaus upeliai. Pastaroji fotografija priklijuota ant patefono dangčio, o patefonas groja užstrigusią vinilinę plokštelę – per du mini garsiakalbius sklinda jos aksominis traškėjimas, užpildantis nepamatyto botanikos sodo tuštumą.

O priešais – trečiasis dramblys. Tarsi altorius iš trijų paveiksliukų. Kiekviename – vis iš kito taško nufotografuota vieniša kėdė, rasta Paryžiaus parke. Šalia – skirtingo dydžio metalinis svambalas, kabantis ant skirtingo ilgio siūlo. Ir keletas pianino klavišų, nudažytų įvairiomis spalvomis. Antonas sako gaudęs parke tos vietos garsus ir išreiškęs juos spalvomis bei svoriu. Įsivaizduoju, kaip garsas nusveria delną, ir net nereikia pasakoti, kad vienoje vietoje garsai buvę žemesni, kitoje aukštesni. Publikai vaikštant svambalai ima šią mintį iliustruoti – supasi kaip švytuoklės, skirtingu ritmu.

Publika, objektai, vaizdai Prospekto galerijoje kartu su menininku kūrė Fluxus įvykio patirtį. Čia muzika buvo toji fosilija, kurią teko gliaudyti iš apsauginių fotografijos kevalų.

O aš per vieną pasivaikščiojimą Vilniuje atradau du piešimo šviesa būdus ir du tuštumos variantus. Antono Lukoszeviezeʼs parodoje fotochemija apibūdino atminties ir istorijos nesatį, o Gasparas Zondovas ateities nežinomybę apgaubė plastiku. Ką tik atidarytos parodos įspūdį dar galima patikrinti, o uždarytoji taip ir liks tik smegenyse išsaugotos tuštumos forma.

Antono Lukoszevieze’s paroda „Dramblys peizaže“ veikia iki kovo 30 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė