Birželio 21 d., sekmadienį, „Skalvijoje“ pristačiau Akiros Kurosawos filmą „Sapnai“. Vilma Levickaitė, kino teatro direktorė, prieš filmo peržiūrą linksmai kreipėsi į publiką: „Džiugu matyti pilną salę.“ Geriausiu atveju mačiau artipilnę ar puspilnę salę, todėl prireikė kelių sekundžių susivokti, kad tai pokarantininis paradoksas – salė pilna, nes parduotas maksimalus leistinų bilietų skaičius. Nors pagal kino klasikos ciklo programą per daugiau nei penkerius metus esu pristatęs ne vieną reikšmingą kino istorijoje filmą, šis sekmadienis, supratau, bus neabejotinai išskirtinis.

Vasario 9, 16 ir 23 d. „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose bus galima prisiminti Federico Fellini 1969 m. filmą „Satyrikonas“ („Fellini Satyricon“). Tai laisva Petronijaus Arbitro kūrinio ekranizacija. Pateikiame vienos įžvalgiausių režisieriaus kūrybos tyrinėtojų Marios Kornatowskos knygos „Fellini“ (1989) ištraukas apie tai, kaip Fellini rengėsi filmavimui.

Sausį „Skalvijos“ Kino klasikos vakaruose dar galima pamatyti danų režisieriaus Gabrielio Axelio filmą „Babetės puota“ („Babettes gastebud“, 1987) – vieną mįslingiausių praėjusio amžiaus pabaigos filmų. Mįslingiausių, nes vos tik pabandžius filmą analizuoti iškart atsiveria keli interpretacijos, suvokimo sluoksniai. Tarp jų ir religinis, juk neatsitiktinai popiežius Pranciškus „Babetės puotą“ yra pavadinęs mėgstamiausiu filmu ir sakęs, kad tai vienas geriausių pasisakymų apie tikėjimą. 1988 m. filmas buvo apdovanotas „Oskaru“. Tada ir prasidėjo iki šiol nesibaigianti jo kelionė. Dabar, kai nuo kulinarinių laidų ir leidinių apie maisto gaminimą jau nebeįmanoma pasislėpti, siūlome prisiminti kitaip į maistą siūlančią pažvelgti melancholišką „Babetės puotą“ – filmą apie protestantų etikos ir katalikiškos ceremonijos susidūrimą.

Lapkritį ir gruodį „Skalvijos“ Kino klasikos vakaruose bus galima pasižiūrėti Stanley Kubricko filmą „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ („Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb“, D. Britanija, 1964). Lapkričio 3 d. filmą pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė.

Šiųmetė Lenkų kino festivalio retrospektyva skirta pernai mirusiam lenkų kino, teatro ir televizijos režisieriui, publicistui, dėstytojui, politikui Kazimierzui Kutzui (1929–2018). Dešimtis tarptautinių kino festivalių apdovanojimų pelnę jo filmai ne tik paveikė lenkų kino raidą, bet ir iki šiol neprarado originalumo, aktualumo, ypatingos meninės įtaigos. Kutzas visada pabrėždavo, kad nori provokuoti visuomenę ir kovoti su minties marazmu, todėl sąmoningai imasi jautrių ir skausmingų temų.

Rugsėjo 19 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, prasideda Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Šešioliktą kartą rengiamas festivalis pristatys ryškiausius pastarųjų metų dokumentinius filmus, pratęs pažintis su svarbiais dokumentinio kino kūrėjais, kvies pasimatyti su filmų autoriais. VDFF atidarys italų režisieriaus Sandro Bozzolo filmas „Nijolė“, pasakojantis apie Kolumbijos politiko lietuvio Antano Mockaus ir jo mamos menininkės Nijolės Šivickas ryšį. Pristatyti filmo į Lietuvą atvyks režisierius, scenarijaus bendraautorė Maria Cecilia Reyes ir pats Antanas Mockus.

Prie ankstyvosios kino klasikos „Skalvijos“ kino centre tradiciškai sugrįžtama rudenį, festivalyje „Pirmoji banga“. Kovą prisiminti laikus, kai į kino juostą įrašytas garsas filmuose tik atsirado, žiūrovai bus kviečiami į kino klasikos vakarų seansus. Juose bus rodomas Josefo von Sternbergo (1894–1969) filmas „Marokas“ („Morocco“, 1930), kuris aktorei Marlene Dietrich atnešė pasaulinės kino žvaigždės statusą.

Gruodžio 2 ir 9 d. Kino klasikos vakaruose „Skalvija“ kartu su Čekijos Republikos ambasada rodo Milošo Formano „Blondinės meilę“ („Lásky jedné plavovlásky“, Čekoslovakija, 1965) – vieną garsiausių čekų Naujosios bangos filmų.

„Blondinės meilės“ sumanymas gimė, kai režisierius išgirdo istoriją apie Prahoje pasiklydusią provincialę, kuriai neseniai sutiktas vyriškis davė neegzistuojantį adresą. Formanas nusprendė šį anekdotą praturtinti spalvingomis detalėmis ir sukurti pasakojimą apie absurdišką jaunų Čekoslovakijos gyventojų kasdienybę. Aštuoniolikmetė Andula (Hana Brejchová) gyvena provincijos mieste, kuriame katastrofiškai stinga jaunų vyrų. Ji dirba fabrike, gyvena bendrabutyje ir kartu su draugėmis svajoja apie meilę. Fabriko direktorius prisiprašo, kad į miestą atsiųstų būrį kareivių, ir surengia šokių vakarą, bet atvyksta ne jauni šauktiniai, o tingūs ir nebejauni rezervininkai, kurie jaunoms darbininkėms entuziazmo nekelia. Tačiau Andula susidomi vakarėlyje grojančiu pianistu. Milda (Vladimír Pucholt) gyvena Prahoje ir mielai praleidžia naktį su Andula. Ji nesiliauja galvojusi apie Mildą ir vieną dieną vyksta į Prahą ieškoti savo meilės. Andulos neviltį, susidūrus su iliuzijų žlugimu ir Mildos tėvais, Formanas rodo ir komiškai, ir kartu pagarbiai. Emocinis dviprasmiškumas tarsi pabrėžia, kad Andula bet kokia kaina stengiasi pabėgti nuo kasdienybės marazmo.

Dauguma tarpukario meno kritikų, klausytojų, deja, kaip ir šiandien, vis dar neatveria savo vidaus Vytauto Bacevičiaus kosmosui. Juk ir visatoje esanti Nebula, kitaip vadinamas „sraigės ūkas“, tik pro teleskopą atrodo statiškas įvairių spalvų darinių raizginys.

Spalio 26–28 d. „Skalvijos“ kino centre rengiamos Ukrainos kino dienos Vilniuje. Bus parodyti pastaraisiais metais sukurti ir tarptautinio dėmesio sulaukę jaunų kino kūrėjų filmai, o penktadienį (26 d. 18.30) dienas atidarys viena poetinio ukrainiečių kino viršūnių – Jurijaus Iljenkos „Balta paukštė su juoda žyme“ („Bilyj ptach z čornoju oznakoju“, 1970).