„Babetės puotos“ istorijos

Sausį „Skalvijos“ Kino klasikos vakaruose dar galima pamatyti danų režisieriaus Gabrielio Axelio filmą „Babetės puota“ („Babettes gastebud“, 1987) – vieną mįslingiausių praėjusio amžiaus pabaigos filmų. Mįslingiausių, nes vos tik pabandžius filmą analizuoti iškart atsiveria keli interpretacijos, suvokimo sluoksniai. Tarp jų ir religinis, juk neatsitiktinai popiežius Pranciškus „Babetės puotą“ yra pavadinęs mėgstamiausiu filmu ir sakęs, kad tai vienas geriausių pasisakymų apie tikėjimą. 1988 m. filmas buvo apdovanotas „Oskaru“. Tada ir prasidėjo iki šiol nesibaigianti jo kelionė. Dabar, kai nuo kulinarinių laidų ir leidinių apie maisto gaminimą jau nebeįmanoma pasislėpti, siūlome prisiminti kitaip į maistą siūlančią pažvelgti melancholišką „Babetės puotą“ – filmą apie protestantų etikos ir katalikiškos ceremonijos susidūrimą.

„Babetės puota“ – tai Karen Blixen apsakymo ekranizacija. Jo veiksmas nukelia į XIX a. Daniją, Jutlandijos protestantų kaimelį. Čia gyvena dvi pastoriaus dukterys Filipa ir Martina. Visą gyvenimą jos padeda kitiems ir meldžiasi. Nors yra sužavėjusios ir Paryžiaus operos tenorą, ir švedų karininką, pastoriaus dukterys atsisakė meilės, šeimos, gyvena kartu ir saugo tėvo atminimą. Vieną dieną jų namuose pasirodo pabėgėlė iš Prancūzijos Babetė (prancūzų Naujosios bangos žvaigždė Stéphane Audran). Per revoliuciją Paryžiuje jos vyrą ir sūnų nužudė komunarai, tad ji prarado bet kokią viltį ir tikisi, kad čia pagaliau pasijus saugi. Katalikė Babetė, gera virėja, lieka tarnauti pastoriaus namuose. Ji taip moka derėtis turguje ir taupyti, kad seserys net pradeda geriau gyventi. Po keturiolikos metų Babetė loterijoje laimi didžiulę sumą pinigų ir nusprendžia ją išleisti prabangiai vakarienei, taip paminint šimtąsias pastoriaus gimimo metines. Nepaisant asketiško gyvenimo įpročių ir neigiamo nusiteikimo, galiausiai puotos dalyviai mėgaujasi Babetės pagamintais valgiais, nors visą gyvenimą kartojo pastoriaus žodžius: „Nesvarbu, ką žmogus valgo, juk jis valgo tiesiog kad gyventų.“

Virtuvė

Skandinavijos virtuvė, kuri ir mūsų geografinėse platumose turi gerbėjų, filme rodoma karikatūriškai. Ji tarsi išbando žmogaus atsparumą: vietos gyventojai taip nori būti šventi, kad bijo net gurkšnio vyno. Babetės motyvas filme skamba aiškiai: „Duokite man šansą pagaminti jums geriausia, ką moku.“ Ji daug metų praleido gamindama beskonius patiekalus, bet nepamiršo, kad maistas turi turėti skonį, o gyvenimą apibūdina ne tik teisingi poelgiai ir maldos, bet ir gražūs gestai. Tačiau pasirengimas puotai kelia grėsmę asketiškam seserų gyvenimui, todėl jos nusprendžia, kad liks abejingos – nekomentuos ir negirs patiekalų. Galiausiai prie stalo sės dvylika svečių.

Kartu su pasirengimu puotai iki tol įvairių pilkos, žydros ir juodos atspalvių filmas pradeda atgyti, atsiranda ryškios spalvos: raudonas vynas, violetinės figos, auksiniai ananasai, švyti variniai indai, sidabras, porcelianas, stiklas. Axelis ne tik kuria įtaigų kulinarijos meno įvaizdį, bet ir rodo serviravimo kultūrą. Ant stalo – klasikinis Limožo manufaktūros „Haviland“ servizas „Imperatrice Eugenie“, kuris buvo sukurtas Napoleono III žmonai. Lėkštes puošia kuklios kvaputės, simbolizuojančios asketiškumą, kuklumą, jausmų subtilumą. 

Babetės puota susideda iš septynių patiekalų, vyno, šampano. Prancūzų virtuvės žinovai tvirtina, kad valgiaraštis – lyg Napoleono III laikų virtuvės nekrologas. Tuos patiekalus Babetė gamino būdama Paryžiaus restorano „Café Anglais“ virtuvės šefė. Puota prasideda vėžlio sriuba su ispaniško chereso aperityvu. Po sriubos – karštas užkandis: blyneliai „Demidoff“ iš grikių miltų su ikrais ir riebia grietine. Tada – trisdešimt metų išlaikytas „Veuve Cliquot“, nors sėdintieji prie stalo ir nenutuokia, kokia šio putojančio vyno kaina. Pats sudėtingiausias ir rafinuočiausias patiekalas „Cailles en sarcophage“ („Putpelės sarkofage“). Tai putpelės, įdarytos žąsų kepenėlėmis ir triufeliais, užkeptos sluosniuota tešla. Po to svečiai paragaus cikorijų salotų ir romo pyrago, dar bus tradicinė prancūziška lėkštė su sūriais, kava su konjaku. Svečiai taip ir nesupras, kad tai ne magiški valgiai, o europietiški delikatesai, juo labiau nesužinos, kiek tai kainavo Babetei ir ką tai pasako apie moterį, kuri šalia jų gyveno daugiau nei dešimt metų. Tik kadaise Martinai simpatizavęs generolas sugebės įvertinti tobulai parinktus vynus.

Todėl filmas – ne tik pasakojimas apie prancūzų virtuvės meistrę, kurią sumalė istorijos mėsmalė, bet ir atnašavimo istorija. Vėl nuskurdusi Babetė pasakys pastoriaus dukterims: „Tai padariau ne tik dėl jūsų.“ Regis, ji labiau bijo prarasti pagarbą sau, nei visą gyvenimą likti neturtinga ir priklausoma nuo kitų.

Metaforos

Nors filmo pradžioje pasirodantys džiovinamų žuvų vaizdai pabrėžia ne tik kuklų maistą, bet ir evangeliškas prasmes, su paprastumu siejamą dvasingumą, „Babetės puotos“ eiga verčia tuo suabejoti: askezė ar net kulinarinis primityvumas (kaimelio gyventojų pamėgta žuvies sriuba) filme tampa apsimestinio, tariamo religingumo simboliu. Akivaizdu, kad po kaimelio gyventojų išorinėmis religingumo formomis ir paprastais papročiais (turint mintyje net ir pastorių) slypi egoizmas ir dvasinė tuštuma. Situaciją pakeis Babetė, nes tai, ką ji siūlo susirinkusiems prie puotos stalo, yra dovana jiems.

Valgymas, maistas „Babetės puotoje“ siejasi su buvimu, Babetė sukuria permainą: iki tol tarpusavyje susipykę, vieni kitų nekenčiantys puotos svečiai, paveikti Babetės dovanos, tampa geresniais žmonėmis, atleidžia vieni kitiems kaltes ir nuodėmes. Apmirusios be meilės sielos vėl atgyja, bet ne dėl žodžių – religinių pamokymų ir pan., o per maistą – tai, kas galbūt yra kūniškiausia. Tačiau Babetė nesididžiuoja tuo, ką nuveikė, juolab kad ir kaimiečiai nelabai supranta, ką patyrė. Gal tik vienintelis generolas staiga po daugelio metų pagaliau suvokia savo gyvenimo prasmę. Dovanotoja lieka šešėlyje, ir tik seserys paskutinėje filmo scenoje pasakys Babetei: „Danguje būsi didi menininkė, nes tokią tave sukūrė Dievas. Sužavėsi visus angelus.“

„Babetės puotą“ analizuojantys psichoanalitikai pastebi, kad visus filmo personažus sieja praradimo jausmas, tačiau apie tai nekalbama. Praeitis paliko atspaudą kiekvienam, bet jų būdas pabėgti nuo nevilties yra tylėjimas. Vis dėlto ne tik senos traumos kaltos, kad bendruomenė atrodo lyg mirusi. Žmones vienija pastoriaus kultas ir religija juos slegia. Kai pastorius savo dukterims sako, kad vedybos – tai visai nesvarbu, taip lyg ir paneigiama bet kokio žmogiško artumo vertė. Taip praktikuojama religija atskiria bet kokius dvasingumo ir kūniškumo pasireiškimus. Tačiau šias dvi sritis jungiantys reiškiniai traukia žmones, bando įsibrauti į jų gyvenimą. Iš pradžių kaip meilės troškimas, paskui kaip giedojimas, vėliau kaip Babetės virtuvė.

Svarstant , kaip filme rodomas tikėjimas, negalima pamiršti jo funkcijos, įgalinančios išsigelbėjimą, išgyvenimą. Psichoanalitikai Wilfredas Bionas ir Donaldas W. Winnicottas teigė, kad tikėjimas – tai sugebėjimas toleruoti tai, ko nežinome, vientisumo pojūtis, kai nerimas virsta ramybe, alkis – pasisotinimu. Atsidavimas Dievui garantuoja išsilaisvinimą iš baimės, bet kartu siejasi ir su didžiuliu pasiaukojimu. Tai Dievas, kurio dėka galima gyventi, bet kuris nieko nedovanoja. Aukojama yra jam. Filme tokį Dievą simbolizuoja pastorius, kuris neleido dukterims palikti jo namų ir gyventi savo gyvenimą. Todėl viltis ateina iš kitos pusės: Babetės menas leidžia patikėti transformacija. Ragaudami jos kūrinius, bendruomenės nariai atsisuka vienas į kitą. Tai įmanoma, nes Babetės talentas patenkino jų slaptus troškimus. Tačiau ar tikrai įvyko permaina? Kai Babetė išvyksta, seserys gamina tuos pačius valgius kaip ir anksčiau, tarsi nieko nebūtų įvykę.

Skandinavų kino tyrinėtojas Janas Olszewskis, kalbėdamas apie filmą, yra pabrėžęs, kad „paslaptis lieka tai, kas svarbiausia: kodėl Babetė nusprendė surengti puotą. Ar kad parodytų savo dėkingumą? Ar kad pasitikrintų savo profesionalumą? Filmas į tuos klausimus neatsako, palikdamas mums tik metaforišką užuominą, kurios lengva nepastebėti: prieš pateikdama seserims savo pasiūlymą, Babetė kurį laiką praleidžia ant kranto, sėdėdama ant aukštos uolos ir žiūrėdama į jūrą. Viename kadre toli virš bangų pasirodo paukštis. Greičiausiai žuvėdra. Bet gali būti ir balandis.“ Filmas atviras religinei interpretacijai, juk neatsitiktinai jo turinį kuria ir „Babetės puotoje“ skambančios giesmės. Tačiau akivaizdu, kad „Babetės puota“ – vienas tų kūrinių, kurie kiekvienąkart skatina juos interpretuoti vis kitaip, tarsi iš naujo komentuotume tai, ką patiriame šią akimirką.

Parengė K. R.