7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mito tikrovė

Kaip Federico Fellini kūrė „Satyrikoną“

Parengė K. R.
Nr. 5 (1326), 2020-02-07
Kinas
Kadras iš filmo „Satyrikonas“
Kadras iš filmo „Satyrikonas“

Vasario 9, 16 ir 23 d. „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose bus galima prisiminti Federico Fellini 1969 m. filmą „Satyrikonas“ („Fellini Satyricon“). Tai laisva Petronijaus Arbitro kūrinio ekranizacija. Pateikiame vienos įžvalgiausių režisieriaus kūrybos tyrinėtojų Marios Kornatowskos knygos „Fellini“ (1989) ištraukas apie tai, kaip Fellini rengėsi filmavimui.

 

Su neįtikėtina energija Fellini ėmėsi studijuoti epochą. Lankė muziejus, Pompėją ir Herkulanumą, gilinosi į istorinius šaltinius, mokslo populiarinimo knygas, ypač ikonografinę medžiagą. Kreipėsi patarimų į geriausius antikinės literatūros ir istorijos specialistus. Filmo konsultantu tapo garsus klasikinis filologas Luca Canali. Fellini norėjo, kad jo „Satyrikonas“ neprimintų sąlygiškos, saldžios senovės, kurią žiūrovų sąmonėje įtvirtino italų ir Holivudo kinematografija. Kita vertus, Fellini nesiekė tiksliai rekonstruoti istorijos. Jis mąstė apie kūrinį ties sapno vizijos ir reportažo iš tolimos, nežinomos planetos – „Romos planetos“ – riba, kai viskas tarsi artima ir pažįstama, bet vis dėlto svetima ir nesuprantama. Jis mąstė apie filmą, kuris leistų pajusti milžinišką distanciją tarp rodomo pasaulio ir šiuolaikinio žiūrovo. Tokiam sumanymui turėjo paklusti dramaturginė ir vizualioji filmo koncepcija, kurios pagrindu tapo faktas, kad iki mūsų dienų išliko tik Petronijaus romano fragmentai.

 

„Satyrikone“ Fellini atrado galimybę, brendusią nuo „Saldaus gyvenimo“ laikų, sukurti reginį, kuriame viskas būtų ekstremalu, kuris būtų fragmentiškas, statiškas, vizualus, perdėtas iki deformacijos. Išsvajotą galimybę parodyti priešmirtinio paroksizmo apimtą pasaulį, kai geriausiai juntamas gyvenimo skonis nepastebimai tampa nuobodus ir pereina į pabaigos nuojautą (Trimachiono puota!).

 

Rašydamas scenarijų Fellini kartu piešė dekoracijų ir kostiumų eskizus. Pačiose keisčiausiose bendruomenėse jis ieškojo savo filmui aktorių ypatingais, nešiuolaikiškais, kartais beveik nežmogiškais veidais. Taip Trimachionu tapo Romoje populiarios tratorijos „Po Mauru“ savininkas. Gitonę suvaidinęs Maxas Bornas „pagautas“ vienoje hipių stovykloje. Hiramas Kelleris-Ascilto priklausė populiaraus miuziklo „Plaukai“ atlikėjų grupei. Donyale Luna-Enotėja netrukus tapo viena populiariausių fotomodelių. Didžioji dalis aktorių buvo neprofesionalūs arba pradedantys. Iš pradžių Fellini net manė, kad bloga vaidyba ir asinchroniškas garsas gali tapti tobula išraiškos priemone, sustiprinančia svetimumo jausmą ir distanciją, archajiškumo ir pirmykštiškumo pojūtį, kuriuos turi sukelti filmas.

 

1968-ųjų rugsėjį ir spalį baigtas derinti scenarijaus tekstas, kurio Fellini šįkart privalėjo laikytis beveik tiksliai. Bendraautoris vėl buvo Bernardino Zapponi. Taip įtvirtintas išsiskyrimas su senąja filmavimo grupe. Liko tik „angeliškasis“, kaip jį vadino Fellini, Nino Rota. Petronijus buvo interpretuojamas gana laisvai, pakeičiant įvykių eigą ir personažų pobūdį, atsisakant kai kurių epizodų bei veikėjų ir pridedant kitus, paimtus iš Ovidijaus „Metamorfozių“, Apulėjaus „Aukso asilo“ arba (daugiausia) iš abiejų scenaristų fantazijos, pažadintos senovinių pasakojimų ir mitų skaitymo. Beveik visa antroji filmo dalis, pradedant laivo palikimu, buvo sugalvota. Prikurtas Vernakijo „teatras“, imperatoriaus nužudymas, scena garbingų patricijų viloje, Hermafrodito (kartu su Nimfomane) epizodas, cirkas, kurio labirinte Enkolpijus kovoja su jaunuoliu, dėvinčiu Minotauro kaukę, Malonumų sodo epizodas. Pakeistas ir kelių knygos epizodų pobūdis.

 

Filmavimas iškilmingai prasidėjo lapkričio 9 dieną. Beveik visus „Cinecitta“ studijos paviljonus užėmė „Satyrikono“ filmavimo grupė. Nuo pat pradžių filmas kėlė milžinišką susidomėjimą, filmavimo aikštelėje grūdosi žurnalistai iš viso pasaulio. Fellini nuolat davė interviu, kurie dėl juose girdimų „idėjinių deklaracijų“ didžiausią atgarsį sukėlė tarp jaunimo. Tad nieko keista, kad ryšium su amerikietiškąja „Satyrikono“ premjera lankydamasis JAV Fellini sulaukė tiesiog beprotiško „maištingų“ jaunų žmonių entuziazmo. Dar prieš penkiolika metų beveik anachronišku laikytas kūrėjas staiga tapo labai artimas pusiau anarchistiniams, pusiau mistiniams judėjimams, kurie antroje 7-ojo dešimtmečio pusėje tapo populiarūs Vakarų Europoje ir JAV. Visiškai netikėtai Fellini virto dalies jaunosios kartos pažiūrų pranašu ir reiškėju.

 

Dėmesį traukiantis magnetas, be abejo, buvo skandalingas erotinis kūrinio prieskonis, juolab kad nuo „Saldaus gyvenimo“ laikų Fellini buvo paskelbtas erotizmo dainiumi. „Espresso“ redakcija net surengė mokslinę diskusiją tema „Erotizmas Italijoje AD 1970 m. ir imperatoriaus laikų Romoje. Kas buvo nuodėmė pagonių laikais?“

 

Nestigo ir skandalų. 1962 m. prodiuseris Alfredo Bini buvo paskelbęs apie „Satyrikono“ ekranizaciją, bet vėliau jos atsisakė. Projektą jis prisiminė tada, kai buvo pranešta apie Fellini sumanymą. Tada Bini skubiai subūrė filmavimo grupę ir aktorius, o režisieriumi paskyrė Gianą Luigi Polidoro. Ginčas baigėsi teisme: Fellini turėjo pakeisti pavadinimą. Būta kelių variantų: „Fellinicon“, „Heroticon“, „Senovės Romos mitai ir legendos“. Galiausiai pasirinktas „Fellini Satyricon“. Polidoro filmas baigtas anksčiau, bet jo likimas nebuvo sėkmingas.

 

1969 m. gegužės 23 d. nufilmuotas paskutinis kadras. Filmavimas, įskaitant švenčių pertraukas, truko 20 savaičių. Filmas nufilmuotas paviljonuose, išskyrus scenas jūroje ir pakrantėje.

 

Visi aktoriai, net italai, buvo pergarsinti. Iš pradžių planuota palikti lotyniškus dialogus – atitinkamai parengtus, nelabai taisyklingus, sąmoningai rėžiančius prie bažnytinės melodingos lotynų kalbos pripratusią ausį. Norėta išgauti šiurkštumo efektą. Fellini norėjo, kad kalbą įrašytų vokiečių kunigai ir klierikai. Tai turėjo dar padidinti distanciją, skiriančią ekrane rodomą pasaulį ir šiuolaikinį žiūrovą. Tačiau egzistuoja kūrinio supratimo ribos, kurių neįmanoma peržengti, ir režisierius lotynų kalbos turėjo atsisakyti. Galiausiai apsiribota keliomis lotyniškomis frazėmis (pvz., paskutiniai Enkolpijaus žodžiai), o dialogams suteiktas slengo atspalvis, italų žiūrovų ausyse skambantis gana keistai ir archajiškai, bet suprantamai.

 

Fellini surinko maždaug 300 plokštelių su originaliais egzotiškos, primityvios afrikiečių, japonų, kinų, Tibeto, indų muzikos įrašais. Senos lopšinės, dainos, himnai tapo filmo muzikos pagrindu.

 

1969 m. rugpjūtį filmas buvo parengtas rodyti. „Kaip iš tikrųjų atrodo filmas? Pats nežinau. Kiti filmai atspindėjo mano idėjas, jausmus, fantazijas. Šitas yra šaltai atlikta operacija. Jei jis geras, tai grynai vaizduotės galios nuopelnas. Atsidūriau tapytojo, kurį vertins ne pagal pasirinktas temas ar mokyklą, kuriai jis atstovauja, bet tik pagal spalvas, kailyje“, – sakė Fellini.

 

Sunku pasakyti, ar tuos žodžius padiktavo koketiškumas, ar baimė. Tačiau akivaizdu, kad psichodelinis meistro Fellini spektaklis stulbina žiūrovus, pratusius prie stereotipinių operatorinio kino pavyzdžių ir konvencionalaus šiuolaikiškumo įsivaizdavimo. Tai turtinga, neįprasta ir sugestyvi vizija, kuriai, regis, neegzistuoja techninių galimybių ribos. Tačiau, nepaisant režisieriaus įtikinėjimų, autoriaus asmenybė spinduliuoja iš kiekvieno kadro. Jo idėjos, jausmai, fanatazija atsispindi kiekviename rakurse.

 

Petronijaus kūrinys pasižymi pikareskišku tonu, tai realistinė papročių proza, į įvykius žvelgiama iš skeptiškos distancijos. Filme Petronijaus dvasios neliko. Fellini „Satyrikonas“ leidžiasi į pąsamonę, į kolektyvinę pasąmonę, į archetipų ir mitų realybę. Epizodai įgyja simbolinės reikšmės (pvz., Hermafrodito, Enotėjos scenos). Paprastos kasdienybės personažai įgyja mito lygmenį (Enotėja). Jie pusiau mįslingi, pusiau demoniški (Lika, Trifena). Natūralistiniai, įprasti Petronijaus motyvai filme virsta paslaptingais, iracionaliais. Fellini kuriamo pasaulio teise tampa keistumas ir absurdiškas atsitiktinumas (imperatoriaus, Likos ir Ascilto mirtis, Nimfomanės sutikimas, Insula Felicles griūtis).

 

Fellini paverčia kasdienybę magišku ritualu, misterija. Orgijos filme išsaugojo pirmykštį, religinį pobūdį (puotos fragmentai, Malonumų sodas). Erotiniai nuotykiai, kurie Petronijaus kūrinyje yra paprasčiausia pramogos forma, Fellini filme priskiriami kultui, mitologiniams reiškiniams. Vietoj daugybės personažų nuotykių Fellini rodo tris simbolinio ritualinio pobūdžio scenas (su Nimfomane, su Ariadna ir Enotėja). Visos trys rutuliojasi specifinėje aplinkoje, erdvėje, kuri, galima drąsiai sakyti, yra sakrališka, o aplinkybės – neįprastos. Net Enkolpijaus jausmas Gitonei įgyja simbolinę prasmę.

 

Mitologišką tikrovės lygmenį Fellini pasiekė ne tik atitinkamomis teksto pataisomis, bet pirmiausia nuoseklia plastine ir režisūrine koncepcija. Kaip visada, lemiamą vaidmenį filme įgyja erdvė. Šįkart ji tamsi, niūri, iš akmens ir smėlio. Tamsūs, dvokiantys lupanarijų kvartalo užkampiai, akmeninis stabas – Insula Felicles, smėlio laukymės, akmeniniai Labirinto spąstai, siaubą žadinantis didžiulis cirko amfiteatras. Peizažas, kartais niūrus, kartais išdegintas aštrios popietės saulės, regis, naikina herojus. Kartais į galvą ateina Mėnulio peizažas. Dangaus nematyti. Tik jūra atveria tolimą, laisvą pasaulį. Kai kuriuose epizoduose erdvės kompozicija primena monumentalų teatrą. Aktorių judesiai – majestotiški arba ekstaziški. Personažai atrodo lyg atliekantys paslaptingus ritualinius gestus. Veidai dar labiau nei ankstesniuose Fellini filmuose primena kaukes. Šviesa beveik nejudri. Kamera beveik statiška. Personažai pasirodo ir išnyksta kaip košmariškame sapne ar scenoje, kurioje vyksta keistas ritualas. Gyvenimo ir mirties misterija?

 

Kadras iš filmo „Satyrikonas“
Kadras iš filmo „Satyrikonas“
Kadras iš filmo „Satyrikonas“
Kadras iš filmo „Satyrikonas“
Kadras iš filmo „Satyrikonas“
Kadras iš filmo „Satyrikonas“
Kadras iš filmo „Satyrikonas“
Kadras iš filmo „Satyrikonas“