7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Poezija ir provokacija

Kazimierzo Kutzo filmai „Skalvijoje“

Nr. 31 (1310), 2019-10-04
Kinas
„Niekas nešaukia“
„Niekas nešaukia“

Šiųmetė Lenkų kino festivalio retrospektyva skirta pernai mirusiam lenkų kino, teatro ir televizijos režisieriui, publicistui, dėstytojui, politikui Kazimierzui Kutzui (1929–2018). Dešimtis tarptautinių kino festivalių apdovanojimų pelnę jo filmai ne tik paveikė lenkų kino raidą, bet ir iki šiol neprarado originalumo, aktualumo, ypatingos meninės įtaigos. Kutzas visada pabrėždavo, kad nori provokuoti visuomenę ir kovoti su minties marazmu, todėl sąmoningai imasi jautrių ir skausmingų temų.

 

Kutzas gimė ir užaugo Silezijoje. 1954 m. baigęs Lodzės kino mokyklą, dirbo Andrzejaus Wajdos ir Jerzy Kawalerowicziaus asistentu, 1956 m. – Wajdos filmo „Kanalas“ („Kanal“) antruoju režisieriumi. 1958 m. jis debiutavo vaidybiniu filmu „Drąsiųjų kryžius“ („Krzyz Walecznych“), kurio veiksmas rutuliojasi Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais. Filmą sudaro trys kino novelės, sukurtos pagal Józefo Heno apsakymus. Jau debiutiniame filme išryškėjo Kutzo režisūrinis talentas ir polinkis polemizuoti su žiūrovais. „Drąsiųjų kryžiuje“ jis pasipriešino romantiškai pasakojimo apie karą manierai, kuria pasižymėjo vadinamosios Lenkų kino mokyklos ir pirmiausia Wajdos filmai. Kutzas bene pirmasis lenkų kine rodė veikėjus, kilusius iš žemiausių socialinių sluoksnių. Filmo operatorius Jerzy Wójcikas tapo tikru Kutzo bendraautoriu.

 

Retrospektyva pristato penkis skirtingų režisieriaus kūrybos etapų filmus. Ankstyvąjį reprezentuoja „Niekas nešaukia“ („Nikt nie woła“, 1960) – išskirtinio vizualinio grožio filmas, sukėlęs didžiulį skandalą, vadintas „antifilmu“, „nesusipratimu“, uždraustas rodyti užsienyje ir sužalotas, iškirpus finalinę meilės sceną. Filmo veiksmas nukelia į 1945-uosius, į Lenkijai atitekusį vokiečių miestą, į kurį traukinys iš Rytų atveža nuo karo bei pogrindžio draugų bėgantį vaikinuką Božeką (Henryk Boukołowski). Čia tarp vadinamųjų repatriantų iš Rytų jis sutinka Liuciną (Zofia Marcinkowska). Jų meilės dramos fonu tampa apleisto miesto kasdienybė.

 

Pats režisierius filmą vadino „izoliuotos meilės studija“ ir teigė norėjęs atsikratyti priklausomybės nuo literatūros. Kartu su Wójciku jie nusprendę atsisakyti istorijos, anekdoto, psichologinių motyvų bagažo ir sugrąžinti filmui vaizdo funkciją. Operatoriui teko kurti tapybišką pagrindinio veikėjo išgyvenimų, jausmų vaizdą. Prie to prisidėjo ir tada neįprasta muzika, kurią parašė avangardinis kompozitorius Wojciechas Kilaras. Kino kritikas Rafałas Marszałekas yra rašęs, kad „Niekas nešaukia“ buvo Naujosios bangos Lenkijoje pranašas, autorinės, asmeniškos pasaulio vizijos manifestas.

 

Pagal autobiografinę rašytojo Jerzy Szczyglo knygą sukurtas „Tylėjimas“ („Milczenie“, 1963) išryškino Kutzo, kaip subtilaus tikrovės stebėtojo ir psichologinės dramos meistro, talentą. Bene pirmą kartą lenkų kine „Tylėjimas“ prabilo apie kunigų senatvę ir apie simbolinį svetimą. Toks yra našlaitis Stachas, gyvenantis mažame miestelyje, kuriame 1945-aisiais vaikai žaidžia karą su tikrais ginklais. Kai Stacho rankose sprogsta granata ir jis apanka, miestelyje pradeda sklisti gandai, kad tai Dievo bausmė, nes vaikinas kėsinosi į kunigą. Šis (tragiško likimo aktorius Kazimierzas Fabisiakas) žino, kad tai netiesa, bet tyli ir negina vaikino. Stachui, pamažu besimokančiam pasaulį suvokti iš garsų, padės tik karo ligoninės medicinos seselė, kurią suvaidino garsiausia 7-ojo dešimtmečio lenkų aktorė Ełżbieta Czyżewska.

 

Kutzas visada didžiavosi savo kilme ir gimtajai Silezijai skyrė ne vieną filmą. Kutzo filmai atskleidė šios Lenkijos dalies kultūros savitumą ir sukūrė jos mitą, iki tol negirdėtą Lenkijoje. Pirmasis Kutzo Silezijos trilogijos filmas „Juodos žemės druska“ („Sól ziemi czarnej“, 1969), dažnai vadinamas šedevru, pasakoja apie 1920 m. sukilimą. Filmas prasideda kaip šeimos saga – tėvas siunčia į sukilimą savo sūnus. „Juodos žemės druskos“ įvykiai skleidžiasi rodant jauniausio iš septynių brolių, sukilimo dalyvių, Gabrielio (Olgierd Łukaszewicz) nuotykius. Šiame filme Kutzas sulydė poeziją, humorą, epą ir autobiografinius motyvus. Ilgam įsimena Wiesławo Zdorto nufilmuoti rafinuoto grožio spalvoti kadrai ir grynos poezijos nutvieksti peizažai, tarsi patvirtinantys teiginį, kad „Silezija yra kaip Biblija“.

 

Antrajame Silezijos trilogijos filme „Perlas karūnoje“ („Perła w koronie“, 1971) rodomas 1934 m. šachtoje „Zygmunt“ vykęs angliakasių streikas, jų solidarumas kovojant prieš šachtos uždarymą. Tačiau jame galima įžvelgti ir būsimo „Solidarumo“ viziją. Filmas išgarsėjo meilės scena, kuri vadinta gražiausia lenkų kine. Krzysztofas Zanussi yra prasitaręs: „Po Kutzo filmų apie Sileziją visi nori būti kilę iš ten.“

 

Filme „Atsivertėlis“ („Zawrócony“, 1994) Kutzas ironiškai pažvelgė į Lenkijos politines permainas ir jų atspindį paprastų žmonių gyvenime. Wajda vadino „Atsivertėlį“ geriausiu filmu apie laisvą Lenkiją, apie „Solidarumo“ pergalę. Pagrindinis herojus – komiškas konformistas Tomas (Zbigniew Zamachowski), kurį 1981-ųjų rudenį viršininkas siunčia šnipinėti „Solidarumo“ mitingo Katovicuose. Per klaidą palaikytas protestuotoju, filmo veikėjas patiria nušvitimą, „atsiverčia“, tapdamas tikru kovotoju už laisvę, padeda statyti bažnyčią.

 

Parengė Ž. P.

„Niekas nešaukia“
„Niekas nešaukia“
„Tylėjimas“
„Tylėjimas“
„Juodos žemės druska“
„Juodos žemės druska“